Pirmajam pašnekesiui pasikvietėme jau kiek daugiau nei metus Švč. Trejybės bažnyčioje šeimininkaujantį kleboną Marių Venskų. Pirmiausia dėl to, kad jis mūsų mieste dar neseniai. Dėl to įdomu, kokį įspūdį per metus suspėjo susidaryti apie tauragiškius ir Tauragę. O dar ir dėl to, jog ieškant nuoširdaus, atviro ir šilto pašnekovo pirmiausia mintis kilo apie jį. Jūsų dėmesiui – pokalbis prie kavos, kuria mus vaišina „Saldumynų namai“.
Eglė Červinskaitė: Prieš porą savaičių vakarop teko eiti pro bažnyčią. Maloniai nustebau – per garsiakalbį buvo transliuojamos pamaldos, o jų garsas sklido rudėjančia Bažnyčių gatve, parkelyje, prie parapijos namų. Tačiau neilgai trukus viena ausim teko nugirsti, jog atsirado gyventojų, kurie yra tuo nepatenkinti, esą maldos jiems trukdo. Kaip Jūs į tai sureagavote, ir ką nusprendėte daryti?
Marius Venskus: Man yra faina, kai bažnyčia nėra kaip muziejus. Tai pirmiausia yra žmogui, einančiam pro šalį, žinia, kad viduje vyksta malda. Ir šitas transliavimas į lauką daug patraukia žmonių. Žmogus eina pro pastatą, bet jis nežino, kada vyksta pamaldos. Jis eina galbūt prislėgtas rūpesčių ir įeina į vidų. Tai pirmoji mintis galbūt tokia. Šią idėją aš parsivežiau iš Italijos, iš Vatikano. Ją išbandžiau Palangoje, jokių nusiskundimų nesulaukiau. Antra mintis, netgi jeigu mes galim netikinčiam žmogui tai traktuoti kaip triukšmo šaltinį, iki tam tikros ribos tai yra leidžiama. Imkim, kaip parastą triukšmo šaltinį, pavyzdžiui, grąžtą. Juk iki 22 val. galima sienas gręžti. Iš pradžių aš buvau taip nusiteikęs: nu gerai, pasimatuokim tuos decibelus, traktuokit mus kaip statybinę firmą (juokiasi, – red. past.). Bet paskui aš permąsčiau, žvelgdamas į tą situaciją, kad gal nėra poreikio 8.30 ryto transliacijai lauke ir žadinti miesto tada nereikia. Ir aš pats pasakiau, kad išjungtų. Ir tas vakarines pasakiau išjungti. Man, aišku, gaila, liūdna, kad teko priimti tokį sprendimą, nes tai yra dalykai, kurie primena mums, kad bažnyčia yra gyva. Ir nežinosi, dėl ko žmogus nepatenkintas, tam gali būti įvairios priežastys, gal ir žemaitiškas užsispyrimas – jeigu manęs čia nėra, aš „negaliu“ ateiti dėl man viena, žinomų priežasčių, kodėl jūs turit ten būti? Dar toks dalykas yra, ko mes turim išmokti, tai ateiti kalbėtis. Juk visi esam žmonės. Ir kai aš gaunu dokumentą, skundą, aš juk nematau žmogaus, nežinau tikrųjų priežasčių. Nejaučiu, ar tai yra tiesiog pyktis, irzlumas, ar galbūt rimtas nusiskundimas. Tai jeigu mes esam kažkuo nepatenkinti, išdrįskim išsakyti garsiai, tiesiai į akis, ieškoti kompromiso, kalbėtis, ir kitą išklausyti. Ne tik šioj situacijoj, apskritai gyvenime. Bet man tokios situacijos truputį net patinka, tai reiškia, kad esam matomi, girdimi, gyvi. Bet aš pagalvojau, mūsų tikslas juk yra skleisti šviesą, kviesti maldai. Ir jeigu tai kažkam sukelia kažkokį erzelį, piktumą, to reikia atsisakyti. Dalykai auga patys savaime, gal dar priaugsim iki to.
O sekmadieniais mišias mes vis tiek transliuosime. Jeigu neviršija nustatyto garso ribos, mano manymu, tai yra gražus dalykas. Šitas sklindantis balsas yra kvietimas dvasiniam gyvenimui, net nebūtinai katalikams, gal ir kitų konfesijų atstovams, kurie seniai nebuvo savo bažnyčioje, tai bus priminimas nueiti į savo maldos namus – ar tai pravoslavų, ar liuteronų. Juolab, kad žinau, kad yra močiutė, kuri negali ateiti, bet turi nusipirkusi kėdutę ir klausosi balkone.
E. Č. Jūs Tauragėje jau šiek tiek daugiau nei metai. Norėtųsi paklausti, kokį įspūdį susidarėte, kokie yra tauragiškiai? Kuo jie skiriasi, kad ir nuo palangiškių, kitų parapijų? Koks mūsų miesto veidas Jūsų akimis?
M. V. Geras įspūdis. Man yra didžiulis džiaugsmas ir pasididžiavimas čia būti ir tikrai dėkoju Dievui, kad aš esu čia, Tauragėje. Nes aš atėjau čia netikėtai, staigiai. Vienijantis dalykas apskritai su kitom parapijom, tai yra tai kad yra konkreti auditorija, konkretūs žmonės, turintys nuolat savo bendruomenės gyvenimo ritmą. Tai dalykas jungiantis mus su kitais. Dar vienas dalykas, kad mes, pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais būdami, skubėdami į kažkur, turime tas pačias problemas kaip ir visoj Lietuvoj. Senelių, vienišų žmonių problema, susimąstymas apie savo prasmę. Nes jie nespėjo persijungti į kapitalizmo rinkos ekonomiką šiandieninę, tą skubėjimą, ir jie buvo dideliam lūžyje. Jaunimas, kuris turi vilčių. Vienijantis dalykas – žmogaus būties problemos yra panašios. Kuo išskirtinis miestas kuo jis mane žavi, tai pirmiausiai žmonių savotišku santūrumu, bet tuo pat metu žinojimu dalykų vertę ir svarbą. Myli savo kraštą, savo tradicijas. Bet labai aiški atskirtis yra katalikų ir liuteronų, dviejų didesnių religinių bendruomenių. Daugelis stengiasi nesusiniveliuoti. Bet tuo pat metu vyksta labai glaudus bendradarbiavimas, ir tuo pačiu žinojimas – mano klebonas, mano bažnyčia. Ką bekalbėti apie savo šaknų ir istorijos žinojimą, daug yra žmonių, kurie žino savo krašto istoriją. Toks solidus miestas. Ir proveržis, ką aš matau – renginių gausa, kultūros, susitikimų, tai tikrai stebina. Tai nėra miestelis, kažkoks ribotas. Tai yra miestas, apskrities centras, atitinkantis pilnai tą žodžio prasmę. Nekalbant apie proveržius, kurie vyksta miesto infrastruktūroj – pastatai, renovacijos, atnaujinimas. Ir mes einam per spaudą, socialinius tinklus, šitas miestas skamba. Ir aš labai labai džiaugiuosi būdamas čia.
E. Č. Ir paskutinis klausimas, labiau toks pasaulietiškas. Ką Jūs pats mėgstat, kaip žmogus, galbūt ne kaip dvasininkas? Minėjot renginius, kultūrą, ar einat į juos?
M. V. Aš turiu pasakyti, kad mano laisvalaikį šiuo metu yra nulėmę akademiniai dalykai. Ir vis dar esu ieškojime. Pabaigęs vienas studijas, ėmiausi kitų, dabar dar studijuoju teisę. Mano diena yra susieta su mano darbu ir įsipareigojimais. Šitam mieste dar neįsijungiau į dalykus, dar nesusitvarkiau į savi dienotvarkės. Stengiuosi nueiti į renginius, dalyvauti kaip tauragiškis. Pirmasis ženklas, kad baigiu pritapti, tai kai draugai paklausia, nuvažiavus į Klaipėdą pavyzdžiui, ką veiksi, sakau važiuoju namo. (šypsosi, – red. past)
Kalbino Eglė Červinskaitė
Rytas po rinkimų. Tauragiškiai pasirinko – nors ir nedidele persvara, daugiau savo balsų paskyrė ne dabartinių valdančiųjų kandidatui. Rinkėjas neįsigilino į kvietimą pagalvoti „Į priekį ar atgal“ ir įjungė atbulinę pavarą.
Tauragės Vaikų ir jaunių sporto mokyklos bendruomenės parengė nuomonę dėl 2018 metų rugsėjo 7 dieną publikuoto straipsnio „Sėdėję ant valdiškos kėdės, dabar turės dirbti“.
Po liepos 3 dieną pasirodžiusios „Tauragės kurjerio“ publikacijos „Įspėjo apie pavojų: panašu į tiksinčią bombą“, Tauragės apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba patvirtino, kad Tauragės šilumos tinklai (TŠT) biokurą sandėliuoja nepažeisdami Valdybos patvirtintos sandėliavimo schemos ir priešgaisrinės saugos reikalavimų. Tauragės šilumos tinklų valdybos pirmininkas Kristijonas Paliutis teigia, kad leidinio publikacijos tikslas – viešas spaudimas bendrovei, kuriuo siekiama pakeisti Tauragės šilumos tinklų biokuro pirkimo politiką. Tauragės šilumos tinklų valdybos pirmininkas K. Paliutis užsimena ir apie galimus „Timbex“ ir Tauragės miškų urėdijos atstovų interesus. Jo prašymu spausdiname visą raštu atsiųstą komentarą:
37-erių kraštietis Vitalijus Klumbys puikiai žino emigracijos skonį. Pabuvojęs ne vienoje užsienio valstybėje, šiandien Australiją jis vadina antraisiais namais. Pakalbintas apie gyvenimą svetur, darbą su profesionaliais žirgais ir egzotišką klimatą, vyras galop pripažįsta, jog namų ilgesio niekas neatstos.
2 valandos per dieną, maždaug tiek dažniausiai Vilniuje užtrunka kelionė į darbą, iš vieno miesto galo į kitą, žinoma, jeigu tau pasisekė ir šiandien nepakliuvai į eismo kamštį. Atrodytų ne tiek ir daug? Tačiau per savaitę tokių valandų susidarytų net 10, per mėnesį – 44 valandos, kalbant apie metus, valandų skaičius išaugtų net iki 528, o tai reiškia 22 dienas. Ką galima nuveikti per 528 valandas? Galima perskaityti dešimtis knygų ar peržiūrėti maždaug 264 filmus, arba paskirti savo laiką mėgstamam hobiui, ar gvildenamai verslo idėjai.
Sudėtinga diskutuoti su oponentu, kai yra vartojamos tokios frazės: „sutriuškintas“, „propagandinio karo strategas“ ir daugybė panašių išsireiškimų. Didžiulis straipsnis, išpirktas už mokesčių mokėtojų pinigus, nelabai yra kam suprantamas.
Būtent tokios mintys kyla skaitant Donato Simaičio, ilgamečio UAB Tauragės šilumos tinklai direktoriaus, o šiuo metu bendrovės valdybos nario, teiginius 2016 m. gegužės 3 d. „Tauragės kurjerio“ straipsnyje „Tauragės šilumos tinklų planai: ką stengiamasi nuslėpti?“
Sportas visuomet buvo svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Vieni sportuoja tam, kad pagražintų kūno formas, numestų svorio, kiti – savo malonumui, o tretiems sportas yra tiesiog kasdienis darbas ir pragyvenimo šaltinis.
Vasario 16-ąją „Tauragės žinios“ sulaukė tauragiškės žinutės su nuotrauka. Jauna moteris rašo: „Lietuvos valstybės atkūrimo dieną man labai užkliuvo Taurų nuotykių parko pilyje kabanti nuplyšusi vėliava... Baisu žiūrėti, jau geriau visai jos ten nebūtų“.
Kasmet švenčiame Vasario 16-ąją – dieną, kai lietuvių Tauta paskelbė pagaliau išsivaduojanti iš carinės Rusijos pirmosios okupacijos, trukusios apie 120 metų. Už šią dieną Lenino-Stalino įpėdiniai žiauriai atkeršijo Lietuvai, atėję antrosios okupacijos 1940 m. ir grįžę siautėti 1944 m.
Gerą reprezentacinę Tauragės miesto futbolo komandą turėsime, tik tada, kai išugdysime daugiau pajėgių futbolininkų, galinčių rungtyniauti 1 arba A lygoje. Kalbu apie jaunus, 16–19 m. amžiaus tauragiškius, kurie dar mokosi mokykloje ir ateityje gins savo miesto garbę.
Į „Tauragės žinių“ redakciją užsukusios tauragiškės išsakė savo nuomonę apie Tauragės vasaros estradoje vykstančius koncertus.
Beveik kasdien Tauragės rajono žmonėms viešojoje erdvėje pateikiami, mano suvokimu, patys absurdiškiausi vertinimai apie savivaldybės naujai išrinktos vadovybės darbus. Tokia, mano nuomone, klaidinanti informacija socialdemokratų dėka plinta rajono žiniasklaidos priemonėse bei per uolius bendrapartiečius. Bet kokia kaina stengiamasi kompromituoti Tauragės rajono merą Sigitą Mičiulį ir jo komandą. Pasinaudojant pramanytais teiginiais, rezgamos virtinės intrigų.
Neseniai buvau laidotuvėse, grįžusi po jų susimąsčiau ir savo mintimis noriu pasidalinti su jumis, gerbiami skaitytojai.
Tauragiškiai dar pilni neišdildomų šventinių įspūdžių ir neiškenčia jais pasidalinti su kitais: juk Tauragės miesto šventė „Tauro ragas“ padovanojo gausybę renginių. Ne vieną iš jų dar ir ateityje ilgai minėsime kaip reikšmingą kultūrinį įvykį Tauragės gyvenime.
Pasibaigė gana sudėtingi, daug emocijų sukėlę pirmą kartą surengti tiesioginiai mero rinkimai. Jų aktualumą ir svarbą rodo ir rekordinis rinkėjų dalyvavimas. Įvyko savotiškas revoliucinis persitvarkymas. Tie, kas buvo valdžioje, turėjo svarius teisėtus ir neteisėtus įgaliojimus. Jie liko už borto – opozicija triumfuoja. Daug kam, ypač buvusiems valdžioje – šokas, staigmena, dar nelabai susigaudo, kas įvyko. Kitiems tai politinės karjeros pabaiga. Kaip liaudis sako, nėra nepakeičiamų, yra tik nepakeisti.
Automobilį vairuoju nuo 1986 metų. Noriu išsakyti savo nuomonę dėl neatsargaus pėsčiųjų elgesio kelyje ir jų netolerantiškumo vairuotojų atžvilgiu. Kelių eismo taisyklių turi laikytis visi.
Valstybės gynimo tarybai nusprendus, kad būtina papildomai stiprinti šalies gynybinius pajėgumus ir laikinai atnaujinti privalomąją pradinę karo tarnybą vis galvoju, ar atsiras tauragiškių, ginsiančių Karšuvos kraštą. Per 15 metų čia nebeliko tokių patriotinių organizacijų, kaip Jūrų skautų flotilė, o greta išblizgintų rusų karių kapinaičių, „pavargęs“ Sausio 13-osios paminklas atrodo mažų mažiausiai nepagarbiai.
Esu religingas žmogus ir negaliu tvertis savyje, kai į rinkiminį vajų mūsų mieste nevengia įsitraukti ir kunigai, o Dievo namuose brukama politinė agitacija. Ne man vienam atrodo neetiška ir amoralu, kai tiek katalikų, tiek evangelikų bažnyčių skliautuose skamba kunigų pagyros politikams, liaupsinama viena partija. Absurdas, kai politika persipina su tikėjimu. Žmogus jau nebežinai, kuo tikėti.
Artėja savivaldybių rinkimai, o tai kiekvieną mūsų priverčia labai susimąstyti – ketveriems metams išrinksime tuos, kurie vadovaus, dirbs rinkėjų gerovei.
Pagaliau ir mano namus pasiekė artėjančių rinkimų informacinis leidinys. Turėjau galimybę bent paviršutiniškai susipažinti su kandidatais į rajono savivaldybės tarybą bei mero kėdę.
Artėja Vasario 16-oji – kiekvienam lietuviui brangi šventė. Tuo pačiu ir lemtinga. Vasario 16-tą, prieš 88 metus, Lietuva neteko daktaro Jono Basanavičiaus. Ką lietuviui, tikram savo šalies patriotui, reiškia ši neeilinė asmenybė, manau, aiškinti neverta.
Šių metų kovo mėnesį vyks svarbus politinis įvykis – savivaldybių merų ir tarybų narių rinkimai. Pirmą kartą istorijoje bus tiesiogiai renkamas meras, to buvo siekiama beveik dvidešimt metų. Iš tų rinkimų politikai, analitikai, įvairūs apžvalgininkai ir, svarbiausia, žmonės, daug tikisi, nori permainų, supratingumo, pažangos, teisybės ir progreso.
Netrukus minėsime Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną. Ypač gražiai Lietuvoje ji buvo švenčiama praėjusiais metais, kai į krūtinės atlapus lietuvaičiai segėsi ženkliuką – „Neužmirštuolės žiedą“, simbolį orios, savarankiškos ir sėkmingos Lietuvos. Tikiu, šios akcijos rengėjai šiemet neaplenks ir Tauragės, kurioje aukščiausi politikai segi krauju išpurvintą išdavikišką Georgijaus juostelę.