Raimondas Matemaitis. Juozo Petkevičiaus nuotrauka
Apie tuos įvykius negaliu kalbėti kaip objektyvus, šaltas tyrinėtojas. Tai, kas vyko tuo metu, – buvo mūsų gyvenimas. Ir nuo to, kaip viskas pasisuks, priklausė, kaip susiklostys mūsų tolesnis gyvenimo kelias. Normaliu laiku, normalioje šalyje paprasto žmogaus gyvenimas nelabai priklauso nuo visuomenės ir valstybės gyvenimo, tačiau tuo metu mes gyvenome nenormaliu laiku ir nenormalioje šalyje.
Buvo prabėgę jau penkiasdešimt metų, kai 1940-aisiais Lietuva prarado laisvę ir nepriklausomybę. Per tą laiką, kai vieni okupantai keitė kitus ir kai Lietuvos šimtai tūkstančiai žmonių buvo represuoti – nužudyti, įkalinti lageriuose ir ištremti į sunkiai pakeliamas klimatines sąlygas bei stokojo elementarių, žmogaus gyvybei palaikyti būtinų dalykų. Per tuos penkiasdešimt metų Lietuvos žmonės nesusitaikė su pavergimu. Kovos formos keitėsi: nuo pirmojo dešimtmečio po karo vykusio masinio ginkluoto pasipriešinimo iki disidentinės veiklos paskutiniais okupacijos metais. Tačiau daugumą mūsų visuomenės kaustė baimė – bijota tos, atrodė, nenugalimos sovietinės karinės mašinos, kuri tuo metu gąsdino ir visą Vakarų pasaulį.
Karščiausi 1991 m. sausio sovietinės agresijos įvykiai vyko savaitę – nuo sausio 8 dienos, antradienio, iki sausio 13-os dienos, sekmadienio. Visas tas dienas buvau Vilniuje ir savo akimis mačiau mūsų žmonių didvyriškumą ir sovietų brutalumą.
1988 m. birželio 3 dieną įkurtas Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis per šimtatūkstantinius mitingus, tautos simbolių susigražinimą, Baltijos kelią ir bendrystės su kitais mūsų žmonėmis atkūrimą, atvedė mūsų tautą į 1990 m. kovo 11 dienos apsisprendimą. Bet tai nebuvo laiminga pabaiga, o tik sunkaus kuriančio darbo pradžia. Dar pasaulyje nebuvo patirties, kaip išeiti iš sovietinės ,,kreivų veidrodžių karalystės“ ir sukurti normalią, modernią valstybę. Šiame kelyje už savo nugarų jautėme Sibiro šalčiu alsuojančią Sovietų sąjungos pamėklę. Ji suprato, kad mūsų laisvė yra jos galas. Todėl nuo pirmosios mūsų apsisprendimo gyventi laisvai dienos susidūrėme su sovietinės galybės konvulsijomis.
Sovietinė kariuomenė nežabotai siautėjo visą 1990 m. pavasarį, užimdama įvairių įstaigų pastatus, jų darbuotojus, jeigu nesutikdavo tarnauti sovietinei valdžiai, išvarydama į nežinią. Kai šitai nepadėjo mūsų žmonių išgąsdinti, 1990 m. balandžio mėnesį buvo pradėta ekonominė Lietuvos blokada. Tai dar labiau sutelkė mūsų žmones – taikūs žmonės saugojo pastatus nuo sovietinių kareivių, o mūsų įmonės pramoko gyventi artėjančios rinkos sąlygomis. Sovietų valdžia, suvokusi, kad Lietuvos žmonių lengvai neįveiks, pradėjo planuoti plataus masto puolimą, kurį realizavo 1991 m. sausį.
Todėl mes laisvi. Jau daugiau kaip trisdešimt metų.
Antrasis 1990 m. Lietuvos valstybės pusmetis buvo įvardintas kaip frustracija. Tai tam tikras liūdesys susidūrus su realios tikrovės dideliais iššūkiais. Atkurtos Lietuvos valstybės nepripažino demokratinės vakarų valstybės, nes mūsų šalyje dar paraleliai veikė ir okupacinės sovietinės valstybės struktūros, tebestovėjo sovietinės ginkluotosios pajėgos. Ir mūsų šalies politiniame gyvenime atsirado skirtingų Lietuvos valstybės vizijų, pradėjo kurtis skirtingos politinės kryptys. Sovietiniai autoritetai nusprendė, kad Lietuvos nepriklausomybė ,,išsikvėpė“ ir reikia nedaug pastangų, kad būtų sugrįžta prie senos ,,tvarkos.“
Karščiausi 1991 m. sausio sovietinės agresijos įvykiai vyko savaitę – nuo sausio 8 dienos, antradienio, iki sausio 13-os dienos, sekmadienio. Visas tas dienas buvau Vilniuje ir savo akimis mačiau mūsų žmonių didvyriškumą ir sovietų brutalumą.
Detaliai neaprašinėsiu tų įvykių, tik pasakysiu, kad per tas dienas dingo mūsų žmones kaustę baimės likučiai. Žmonės stojo už laisvę, rizikuodami savo sveikata ir gyvybėmis, nes suprato – be laisvos Lietuvos nebus ir normalaus jų pačių gyvenimo. Žinojome, kad pralaimėję liksime vergijoje. Štai kodėl, pamatę mūsų žmonių pasišventimą, nužudę keturiolika, sužeidę kelis šimtus žmonių, sovietiniai vadovai sustojo. Nepuolė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, nes ten galėjo žūti tūkstančiai už laisvę pasiryžusių pasiaukoti žmonių. Ir tada atėjo mūsų pergalė. Ji buvo skaudi. Palaidoję 1991 metų Sausio 13-osios Medininkų žudynių aukas, ištvėrę 1991 metų rugpjūčio pučą, Lietuvos žmonės stojo kurti naujo nepriklausomo gyvenimo. O didvalstybė Sovietų sąjunga nusibaigė dar tais pačiais 1991 metais.
Dalyvaujant Sąjūdyje, matant žmones, kurie buvo praėję Sibiro sniegynus ir lagerius, kildavo klausimas, kaip pasirodysime mes. Vyresnės kartos atstovai šiek tiek rezervuotai žiūrėdavo į mus – 60-ųjų kartą, kuri nebuvo mačiusi prieškario nepriklausomos valstybės ir pokario laisvės kovų bei auklėta tik sovietinės mokyklos.
1988–1990 m. Sąjūdis ir didieji 1991-ųjų metų įvykiai suformavo mano kartos identitetą. Dauguma tais metais žuvusiųjų buvo mūsų kartos žmonės. Jie buvo ten, kur manė turintys būti, nes tikėjo, kad gyvenimas be laisvės nevertas gyvenimo.
Todėl mes laisvi. Jau daugiau kaip trisdešimt metų.
Raimondas Matemaitis, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ tremties ir rezistencijos muziejaus vedėjas
Pirmajam pašnekesiui pasikvietėme jau kiek daugiau nei metus Švč. Trejybės bažnyčioje šeimininkaujantį kleboną Marių Venskų. Pirmiausia dėl to, kad jis mūsų mieste dar neseniai. Dėl to įdomu, kokį įspūdį per metus suspėjo susidaryti apie tauragiškius ir Tauragę. O dar ir dėl to, jog ieškant nuoširdaus, atviro ir šilto pašnekovo pirmiausia mintis kilo apie jį. Jūsų dėmesiui – pokalbis prie kavos, kuria mus vaišina „Saldumynų namai“.
Rytas po rinkimų. Tauragiškiai pasirinko – nors ir nedidele persvara, daugiau savo balsų paskyrė ne dabartinių valdančiųjų kandidatui. Rinkėjas neįsigilino į kvietimą pagalvoti „Į priekį ar atgal“ ir įjungė atbulinę pavarą.
Tauragės Vaikų ir jaunių sporto mokyklos bendruomenės parengė nuomonę dėl 2018 metų rugsėjo 7 dieną publikuoto straipsnio „Sėdėję ant valdiškos kėdės, dabar turės dirbti“.
Po liepos 3 dieną pasirodžiusios „Tauragės kurjerio“ publikacijos „Įspėjo apie pavojų: panašu į tiksinčią bombą“, Tauragės apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba patvirtino, kad Tauragės šilumos tinklai (TŠT) biokurą sandėliuoja nepažeisdami Valdybos patvirtintos sandėliavimo schemos ir priešgaisrinės saugos reikalavimų. Tauragės šilumos tinklų valdybos pirmininkas Kristijonas Paliutis teigia, kad leidinio publikacijos tikslas – viešas spaudimas bendrovei, kuriuo siekiama pakeisti Tauragės šilumos tinklų biokuro pirkimo politiką. Tauragės šilumos tinklų valdybos pirmininkas K. Paliutis užsimena ir apie galimus „Timbex“ ir Tauragės miškų urėdijos atstovų interesus. Jo prašymu spausdiname visą raštu atsiųstą komentarą:
37-erių kraštietis Vitalijus Klumbys puikiai žino emigracijos skonį. Pabuvojęs ne vienoje užsienio valstybėje, šiandien Australiją jis vadina antraisiais namais. Pakalbintas apie gyvenimą svetur, darbą su profesionaliais žirgais ir egzotišką klimatą, vyras galop pripažįsta, jog namų ilgesio niekas neatstos.
2 valandos per dieną, maždaug tiek dažniausiai Vilniuje užtrunka kelionė į darbą, iš vieno miesto galo į kitą, žinoma, jeigu tau pasisekė ir šiandien nepakliuvai į eismo kamštį. Atrodytų ne tiek ir daug? Tačiau per savaitę tokių valandų susidarytų net 10, per mėnesį – 44 valandos, kalbant apie metus, valandų skaičius išaugtų net iki 528, o tai reiškia 22 dienas. Ką galima nuveikti per 528 valandas? Galima perskaityti dešimtis knygų ar peržiūrėti maždaug 264 filmus, arba paskirti savo laiką mėgstamam hobiui, ar gvildenamai verslo idėjai.
Sudėtinga diskutuoti su oponentu, kai yra vartojamos tokios frazės: „sutriuškintas“, „propagandinio karo strategas“ ir daugybė panašių išsireiškimų. Didžiulis straipsnis, išpirktas už mokesčių mokėtojų pinigus, nelabai yra kam suprantamas.
Būtent tokios mintys kyla skaitant Donato Simaičio, ilgamečio UAB Tauragės šilumos tinklai direktoriaus, o šiuo metu bendrovės valdybos nario, teiginius 2016 m. gegužės 3 d. „Tauragės kurjerio“ straipsnyje „Tauragės šilumos tinklų planai: ką stengiamasi nuslėpti?“
Sportas visuomet buvo svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Vieni sportuoja tam, kad pagražintų kūno formas, numestų svorio, kiti – savo malonumui, o tretiems sportas yra tiesiog kasdienis darbas ir pragyvenimo šaltinis.
Vasario 16-ąją „Tauragės žinios“ sulaukė tauragiškės žinutės su nuotrauka. Jauna moteris rašo: „Lietuvos valstybės atkūrimo dieną man labai užkliuvo Taurų nuotykių parko pilyje kabanti nuplyšusi vėliava... Baisu žiūrėti, jau geriau visai jos ten nebūtų“.
Kasmet švenčiame Vasario 16-ąją – dieną, kai lietuvių Tauta paskelbė pagaliau išsivaduojanti iš carinės Rusijos pirmosios okupacijos, trukusios apie 120 metų. Už šią dieną Lenino-Stalino įpėdiniai žiauriai atkeršijo Lietuvai, atėję antrosios okupacijos 1940 m. ir grįžę siautėti 1944 m.
Gerą reprezentacinę Tauragės miesto futbolo komandą turėsime, tik tada, kai išugdysime daugiau pajėgių futbolininkų, galinčių rungtyniauti 1 arba A lygoje. Kalbu apie jaunus, 16–19 m. amžiaus tauragiškius, kurie dar mokosi mokykloje ir ateityje gins savo miesto garbę.
Į „Tauragės žinių“ redakciją užsukusios tauragiškės išsakė savo nuomonę apie Tauragės vasaros estradoje vykstančius koncertus.
Beveik kasdien Tauragės rajono žmonėms viešojoje erdvėje pateikiami, mano suvokimu, patys absurdiškiausi vertinimai apie savivaldybės naujai išrinktos vadovybės darbus. Tokia, mano nuomone, klaidinanti informacija socialdemokratų dėka plinta rajono žiniasklaidos priemonėse bei per uolius bendrapartiečius. Bet kokia kaina stengiamasi kompromituoti Tauragės rajono merą Sigitą Mičiulį ir jo komandą. Pasinaudojant pramanytais teiginiais, rezgamos virtinės intrigų.
Neseniai buvau laidotuvėse, grįžusi po jų susimąsčiau ir savo mintimis noriu pasidalinti su jumis, gerbiami skaitytojai.
Tauragiškiai dar pilni neišdildomų šventinių įspūdžių ir neiškenčia jais pasidalinti su kitais: juk Tauragės miesto šventė „Tauro ragas“ padovanojo gausybę renginių. Ne vieną iš jų dar ir ateityje ilgai minėsime kaip reikšmingą kultūrinį įvykį Tauragės gyvenime.
Pasibaigė gana sudėtingi, daug emocijų sukėlę pirmą kartą surengti tiesioginiai mero rinkimai. Jų aktualumą ir svarbą rodo ir rekordinis rinkėjų dalyvavimas. Įvyko savotiškas revoliucinis persitvarkymas. Tie, kas buvo valdžioje, turėjo svarius teisėtus ir neteisėtus įgaliojimus. Jie liko už borto – opozicija triumfuoja. Daug kam, ypač buvusiems valdžioje – šokas, staigmena, dar nelabai susigaudo, kas įvyko. Kitiems tai politinės karjeros pabaiga. Kaip liaudis sako, nėra nepakeičiamų, yra tik nepakeisti.
Automobilį vairuoju nuo 1986 metų. Noriu išsakyti savo nuomonę dėl neatsargaus pėsčiųjų elgesio kelyje ir jų netolerantiškumo vairuotojų atžvilgiu. Kelių eismo taisyklių turi laikytis visi.
Valstybės gynimo tarybai nusprendus, kad būtina papildomai stiprinti šalies gynybinius pajėgumus ir laikinai atnaujinti privalomąją pradinę karo tarnybą vis galvoju, ar atsiras tauragiškių, ginsiančių Karšuvos kraštą. Per 15 metų čia nebeliko tokių patriotinių organizacijų, kaip Jūrų skautų flotilė, o greta išblizgintų rusų karių kapinaičių, „pavargęs“ Sausio 13-osios paminklas atrodo mažų mažiausiai nepagarbiai.
Esu religingas žmogus ir negaliu tvertis savyje, kai į rinkiminį vajų mūsų mieste nevengia įsitraukti ir kunigai, o Dievo namuose brukama politinė agitacija. Ne man vienam atrodo neetiška ir amoralu, kai tiek katalikų, tiek evangelikų bažnyčių skliautuose skamba kunigų pagyros politikams, liaupsinama viena partija. Absurdas, kai politika persipina su tikėjimu. Žmogus jau nebežinai, kuo tikėti.
Artėja savivaldybių rinkimai, o tai kiekvieną mūsų priverčia labai susimąstyti – ketveriems metams išrinksime tuos, kurie vadovaus, dirbs rinkėjų gerovei.
Pagaliau ir mano namus pasiekė artėjančių rinkimų informacinis leidinys. Turėjau galimybę bent paviršutiniškai susipažinti su kandidatais į rajono savivaldybės tarybą bei mero kėdę.
Artėja Vasario 16-oji – kiekvienam lietuviui brangi šventė. Tuo pačiu ir lemtinga. Vasario 16-tą, prieš 88 metus, Lietuva neteko daktaro Jono Basanavičiaus. Ką lietuviui, tikram savo šalies patriotui, reiškia ši neeilinė asmenybė, manau, aiškinti neverta.
Šių metų kovo mėnesį vyks svarbus politinis įvykis – savivaldybių merų ir tarybų narių rinkimai. Pirmą kartą istorijoje bus tiesiogiai renkamas meras, to buvo siekiama beveik dvidešimt metų. Iš tų rinkimų politikai, analitikai, įvairūs apžvalgininkai ir, svarbiausia, žmonės, daug tikisi, nori permainų, supratingumo, pažangos, teisybės ir progreso.
Netrukus minėsime Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną. Ypač gražiai Lietuvoje ji buvo švenčiama praėjusiais metais, kai į krūtinės atlapus lietuvaičiai segėsi ženkliuką – „Neužmirštuolės žiedą“, simbolį orios, savarankiškos ir sėkmingos Lietuvos. Tikiu, šios akcijos rengėjai šiemet neaplenks ir Tauragės, kurioje aukščiausi politikai segi krauju išpurvintą išdavikišką Georgijaus juostelę.