Stojus sovietų okupacijai, Lietuva turėjo galimybes priešintis – su okupacijos grėsmėmis kovoti dar po Pirmojo pasaulinio karo įkurta Šaulių sąjunga turėjo per 60 tūkst. narių visoje šalyje (šešis kartus daugiau nei dabar). Tačiau okupantai pirmiausia ėmėsi šios organizacijos nuginklavimo ir susidorojimo su jos aktyviais nariais. Nuo užplūstančio raudonojo maro persekiojimų apsisaugoti ir jam priešintis Lietuvos jaunimas pasirinko partizaninį veikimo būdą. Partizanų eilėse daugumoje buvo šauliai. Kaip 1953 m. pastebėjo pulk. ltn. M. Karaša, beveik kiekvieno partizano kepurėje pastebimas šaulio uniformos ženklelis – trikampis, skirtingas nuo karinės uniformos kepurės ženklelio. Ar tai nėra įrodymas, kad šauliai išėjo į Lietuvos girias, kartu nešdamiesi Tėvynės meilę bei laisvės troškimą?
ISTORINĖS APLINKYBĖS
Kaip savo straipsnyje rašo Rasa Baškienė, Šaulių sąjungos įkūrimą išprovokavo karas dėl Lietuvos nepriklausomybės. Prieš šimtą metų vyko karas dėl laisvės, Lietuvą puolė bolševikai, vokiečių kariuomenė laukė, kada galės pasitraukti į Vokietiją. Nerami situacija buvo ir su lenkais, kūrėsi Bermonto kariuomenė. Ir tokiomis aplinkybėmis pradėjo kurtis dvi grupės: viena jų, iš pradžių veikusi lyg ir filosofiniu lygmeniu, kol kas nesiėmė jokių konkrečių veiksmų. Akstinas pradėti veikti atsirado 1919 m. birželio 20–21 dienomis, kai Šiauliuose vokiečių kariai užpuolė miesto įgulą ir keliolika karių nužudė, o kelis sužeidė. Ši žinia atėjo į tuometinį Spaudos biurą Kaune, kuriam vadovavo Matas Šalčius. Biuro darbuotojai – daugiausia jauni žurnalistai – nusprendė Kaune suburti valdininkų grupę, turėjusią padėti kariuomenei, kuriai tuo metu trūko ir žmonių, ir ginklų. Tai buvo antroji grupė.
Įkūrus Šaulių sąjungą reikėjo įtikinti žmones jos būtinumu. Labiausiai šiuo klausimu buvo informuotas Vladas Putvinskis, gyvenęs Vokietijoje, netoli nuo Čekijos, kurioje veikė paramilitarinė organizacija „Sokol“. Kurdamas Šaulių sąjungą, V. Putvinskis rėmėsi šveicarų, čekų ir suomių pavyzdžiais. Suomijoje tuo metu jau veikė „Suojeluskuntos“ organizacija. Vėliau užsimezgė ryšiai, tačiau jie buvo vangoki – dėl komunikacinio barjero, prasto kalbų mokėjimo.
PRIĖMĖ VYRUS IR MOTERIS
Formalių reikalavimų narystei nebuvo. Žmogus turėjo būti doras ir nenusižengęs valstybei. Vėliau atsirado reikalavimas nepriimti mokinių. V. Putvinskis, kurio žmona ir dukros priklausė Šaulių sąjungai, teigė, kad moterys irgi turi būti šaulės. Bet iš to daug kas juokėsi, sakė, kad prasidės flirtai, kitokie nerimti dalykai. Toks visuomenės požiūris lėmė, jog moterų šaulių statusas kurį laiką buvo stagnacijos būklės. Bet 3-iojo dešimtmečio pabaigoje moterys šaulės ėmėsi iniciatyvos, ieškodamos savo identiteto, pradėjo kelti reikalavimus. Joms pavyzdžiu tapo Suomijos moterų šaulių organizacija „Lotta Svard“, pavadinta legendinės karžygės Lottos, slaugiusios karžygius, vardu. Moterys organizavo pirmąją medicinos pagalbą, slaugą, ėmėsi logistikos funkcijų, švietėjiškos veiklos. Šaulės į Lietuvą atnešė Montessori pedagogiką, kūrė darželius. Moterų šaulių pastangomis 4-ojo dešimtmečio pabaigoje mokiniams vėl buvo leista dalyvauti Šaulių sąjungos veikloje.
PREZIDENTO RAMSTIS
Šauliai visuomet buvo palaikomi politiškai ir finansiškai, jie buvo prezidento A. Smetonos ramstis. Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą kariuomenei buvo duotas įsakymas nesipriešinti. O šauliai buvo tiesiogiai pavaldūs kariuomenės vadui V. Vitkauskui ir vykdė jo įsakymus. Tai panaikino spontaniškumą, gebėjimą orientuotis situacijoje. Eilinių šaulių sutrikimas ypač matomas A. Smetonos pabėgimo istorijoje. A. Smetona suprato, kad jie pasimetę: „Prieina vienas šaulys, kažką pašnibžda ir dingsta, prieina kitas...“ Tai rodė, kad tiek A. Smetona, tiek šauliai nepasitikėjo vieni kitais. Šauliai sustabdė A. Smetonos šeimą, nepadėjo jiems pereiti sienos.
Šaulių sąjungą – kaip ir kariuomenę – ištiko katastrofa. A. Smetonai pasitraukus Lietuva buvo okupuota. Šauliai, kurių nemaža dalis buvo ir kitų organizacijų nariai, patyrė represijas, Emilija Putvinskienė buvo ištremta, jos sūnus sušaudytas. Bet keistu būdu kai kurie aukščiausi Šaulių sąjungos veikėjai – buvę lyderiai A. Žmuidzinavičius, A. Graugrokas represijų išvengė.
1940 m. liepą Šaulių sąjunga panaikinama, tačiau 1954 m. organizacija atkuriama užsienyje. Kaip jie patys sakė – tremtyje. Ji veikė JAV, Kanadoje, Australijoje, Jungtinėje Karalystėje. Ji ir iki šiol veikia, nors daugelis narių jau garbaus amžiaus. Lietuvoje Šaulių sąjunga atsikūrė 1989 m.
IDEOLOGINIS TĖVAS
Nepriklausomybės laikais, tarpukariu, bene populiariausia organizacija Lietuvoje buvo Lietuvos Šaulių sąjunga. Jos reikšmė mūsų nepriklausomą valstybę statant, mūsų tautinį susipratimą ugdant ir lietuvišką kultūrą puoselėjant neabejotinai buvo labai didelė. Kaip rašo vienas tuometinės šaulių sąjungos narių Rapolas Skipitis, Vladas Putvinskis kreipėsi į jį su pasiūlymu dėtis į organizaciją kovai su valstybės priešais. Girdi, suomiai jau tokią organizaciją turį. Tūkstančiai civilių gyventojų esą tos organizacijos nariai. Jie yra išmokomi vartoti kariškus ginklus ir kariauti. Jie labai daug pagelbėjo savo kariuomenei išvyti rusus iš Suomijos ir susitvarkyti namie. Tą suomių organizaciją jis pavadino vokiškai – Shuetzenkorps, nes apie ją žinojo iš vokiškos spaudos.
Pirmoji Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo data kai kuriuose raštuose žymima 1919 m. birželio 27 d., bet formaliai, pasak R.Skipičio, reikėtų laikyti įsikūrimo pradžia 1919 m. rugpiūčio 8 d., nes tą dieną buvo išrinkta pirmoji šios organizacijos valdyba su pirmininku Vladu Putvinskiu. Taigi bent kiek reikšmingiau veikti ši organizacija pradėjo tik rudeniop. Mat, viso to labai svarbaus sumanymo rėmėjai, neišskiriant nei paties Vlado Putvinskio, buvo perkrauti savo tarnybiniu darbu, nes buvo dar besikuriančios savos valstybės valdininkai.
V. Putvinskis tuomet buvo Tiekimo ir maitinimo ministerijos Bendrųjų reikalų departamento direktorius. Apie spalio pradžią V. Putvinskis iš valdiškos tarnybos pasitraukė ir atsidėjo vien Šaulių sąjungos reikalams. Dabar tais reikalais ne tik jis pats visą laiką buvo užsiėmęs, bet ir savo jaunamečius vaikus buvo įtraukęs. Keletą mėnesių Lietuvos Šaulių sąjungos centras buvo V. Putvinskio butas Donelaičio gatvėje, o to centro visas aparatas – pats V. Putvinskis ir jo šeimos nariai. Bet ir tokiose skurdžiose sąlygose prasidėjusi šaulių organizacija vėliau sparčiai augo, stiprėjo.
Iš pradžių maždaug vienerius metus Šaulių sąjunga buvo grynai kariška organizacija, nes to reikalavo krašto saugumas. Bermontininkai, bolševikų frontas, lenkų užgrobtas trečdalis Lietuvos ir dėl to blogi santykiai su lenkais, bolševikų ir lenkų agentai pačioj išlaisvintoj Lietuvos daly ragino kiekvieną lietuvį patriotą laikyti rankoje ginklą. Nors šauliai karo frontuose nėra laimėję didelių mūšių, bet kaip žvalgai – žinių tiekėjai mūsų karo vadovybei ir savo partizanine veikla šauliai daug sykių yra suteikę reikšmingos pagalbos mūsų kariuomenei.
KULTŪRINĖ, ŠVIEČIAMOJI VEIKLA
Praėjus karams su bolševikais ir bermontininkais ir aprimus kovoms su lenkais Šaulių sąjunga ne tik savo veiklos nenutraukė, bet vis labiau ją plėtė tik ne tiek karinėj, kiek kultūrinėj srity. Kitaip ir negalėjo būti. Juk ir pats Šaulių sąjungos įkūrėjas V. Putvinskis buvo ne profesionalas karys, o gilus kultūrininkas. Gi karišką organizaciją buvo sudaręs tik dideliam ir būtinam reikalui esant. Kultūrinėj srity V. Putvinskis nesitenkino paprastu šaulių ar piliečių švietimu. Jis buvo užsimojęs per Šaulių sąjungą perauklėti lietuvių tautą, kad ji būtų sveika, blaivi, stipri savo tautiniu atsparumu, pasiryžusi ginti Lietuvos nepriklausomybę ir lietuviškąją žemę, kad jos vaikai būtų tiesūs, teisingi, mandagūs ir drausmingi.
V. Putvinskis statė Šaulių sąjungą ant teisingo visuomeninio bei politinio pagrindo. Šaulių sąjunga turėjo būti visuomeninė demokratinė organizacija, griežtai vengianti partinės politikos. Ant tokio pagrindo stovinčioj organizacijoj puikiausiai galėjo tilpti visokių politinių bei pasaulėžiūrinių įsitikinimų žmonės. Kitaip sakant, kas norėjo nepriklausomos Lietuvos, tas galėjo būti Šaulių sąjungos narys, arba šaulys bei šaulė. Todėl Šaulių sąjungoj sutartinai galėjo dirbti socialdemokratas Kipras Bielinis su krikščioniu demokratu Mykolu Krupavičium, o šiedu su liaudininku Mykolu Šleževičium, tautininku Antanu Smetona ir santariečiu Petru Leonu.
SKLEIDĖ SAVO ŽODĮ
Didžiausios reikšmės kultūrinėje ir propagandinėje srityse turėjo Šaulių sąjungos organas „Trimitas“ ir kiti spaudiniai. „Trimitas“ buvo leidžiamas ištisus 20 metų – 1920–1940 metais. Iš pradžių jo buvo spausdinama 5000 egzempliorių, o paskui tiražas siekė 25 tūkst. Iš viso per 20 metų „Trimito“ išleista per 250 tūkstančių egzempliorių.
„Trimitas“ buvo sutraukęs per 200 bendradarbių, tarp kurių buvo galima pamatyti Juozą Tumą-Vaižgantą, Vincą Krėvę-Mickevičių, Mykolą Biržišką, Antaną Vienuolį-Žukauską, Antaną Smetoną, Martyną Jankų, Joną Šliupą, Igną Jonyną, Matą Šalčių, Petrą Šalčių, Vaclovą Sidzikauską ir daug kitų žinomų ir mūsų visuomenės gerbiamų spaudos bendradarbių. Savaime aišku, kad Vladas Putvinskis buvo „Trimito“ didysis šulas.
Netenka abejoti, kad „Trimitas“ yra stipriai paveikęs mūsų žmones tautinės sąmonės stiprinimo kryptimi ir atlikęs didelį kultūrinimo darbą. „Trimitas“ buvo Šaulių sąjungos centro laikraštis. O greta jo provincijų šauliai leido savo didesnius ar mažesnius laikraštukus. Provincijos šaulių laikraščiai buvo leidžiami Panevėžy, Šauliuose, Kybartuose, Telšiuose, Alytuj, Tauragėj ir gal dar kitur. Gi šaulių moksleivių laikraštukai buvo leidžiami Kaune, Dotnuvoj, Mažeikiuose ir kitur.
Paskutiniame 1940 metų birželio trečiosios savaitės „Trimito“ numeryje Paleckis pareiškė, jog Šaulių sąjunga nebus likviduota, bet bus pertvarkyta, kad atitiktų ateinančio laikotarpio santvarką. Tai buvo pasakytas eilinis melas, kuriuo grindžiama ir visa bolševikinė santvarka.
OKUPANTAI LIKVIDAVO ŠAULIUS
Prasidėjus pirmajai Lietuvos sovietų okupacijai, 1940 m. liepą Lietuvos šaulių sąjunga ir jos padaliniai buvo likviduoti. Dauguma sąjungos rinktinių ir būrių vadų sovietų buvo represuoti, tūkstančiai eilinių narių buvo ištremti, kiti turėjo pasirinkti priverstinę emigraciją. 1954 m. kovo 7 d. pasitraukę šauliai bei patriotiškai nusiteikę JAV lietuviai Čikagoje paskelbė, kad atkuriama Lietuvos šaulių sąjunga tremtyje. Išeivijos šauliai glaudžiai bendradarbiavo su Lietuvos diplomatine tarnyba, kuri Lietuvos okupacijos metais savo veiklą tęsė užsienyje.
To paties birželio pabaigoje buvo duotas įsakymas paskubomis likviduoti Šaulių sąjungą. Sugriovė organizaciją, išniekino šaulių vėliavas, ginklus pavertė į laužą. Bet nesusmukdė šauliškos dvasios. Geriausieji ir naujausieji ginklai kiekviename būryje saugiai buvo užslėpti. Tylų ir ramų ankstyvą birželio rytą 1941 m. Lietuva pasruvo ašaromis. Raudonieji pavergėjai be kaltės, žiauriausiais būdais nežmoniškomis priemonėmis trėmė lietuvius nežinion. Tarp tų tremiamųjų didžiausias nuošimtis buvo šauliai. Tikslių skaičių nustatyti neįmanoma, bet yra tikra, kad tarp išvežtųjų – tūkstančiai šaulių kuopų ir būrių vadų, tarybų pirmininkų ir narių, keliolika tūkstančių veikliųjų šaulių. Arti pusės rinktinių vadų ištremti iš Tėvynės, kurios labui taip nuoširdžiai jie dirbo, visi jie dalyvavo nepriklausomybės kovose, dažnas savo kraują praliedamas.
Nuo pakartotinai užplūstančio raudonojo maro persekiojimų apsisaugoti ir jam priešintis Lietuvos jaunimas pasirinko partizaninį veikimo būdą. Partizanų eilėse didelėje daugumoje buvo ir yra šauliai. Kaip 1953 m. pastebi pulk. ltn. M. Karaša, beveik kiekvieno partizano kepurėje pastebimas šaulinės uniformos ženklelis – trikampis, skirtingas nuo karinės uniformos kepurės ženklelio. Ar tai nėra įrodymas, kad šauliai išėjo į Lietuvos girias ir kartu išsinešė Tėvynės meilę bei laisvės troškimą, kelia klausimą M. Karaša.
Nepaprastai šakotas buvo šaulių darbas, šauliams buvo miela globoti ir senovės paminklus, istorines vietas, piliakalnius. Jiems, pagaliau, rūpėjo ir kapų tvarkymas, paminklai žuvusių atminimui, žodžiu, šauliams rūpėjo visa Lietuva, jos žmogus su savo praeitim, dabartim ir ateitim. Daug dvasinės stiprybės šiam kely buvo semtasi iš garbės šaulio kan. J. Tumo-Vaižganto ideologijos, jo optimistinių pažiūrų į žmogų ir jo nepailstamo deimančiukų ieškojimo. Ydų, silpnybių gyvenime nestinga, bet jos neturėtų užtemdyti mūsų akyse tų vertybių, kurios sudarė pagrindą mūsų valstybės egzistencijai. Čia, prisimindamas keletą bruožų iš Šaulių sąjungos veikimo, M. Karaša pabrėžia, kad šauliams rūpėjo tautiškai susipratusio piliečio ugdymas, valstybės ir vyriausybės rėmimas, ne jų klaidų ar ydų gvildenimas, kas būtų jau politinių organizacijų sritis.
DABARTINIAI LAIKAI
Kaip rašo Beatričė Laurinavičienė, sunku įvertinti, daug ar mažai narių – 11 000 – turi LŠS. Palyginkime: 1940 m., prieš pat sovietų okupaciją, organizacija vienijo per 62 000 šaulių. Bet kuriuo atveju dabar tai didžiausia savanoriška organizacija Lietuvoje, ir ne toks jau retas atvejis išgirsti, kad jai priklauso keli bendradarbiai, bendramoksliai ar bičiuliai.
Šiemet organizacija mini šimto metų įkūrimo jubiliejų, kuris sutampa su trisdešimtmečiu nuo organizacijos atkūrimo 1989 m. Šia proga organizacija atidengė paminklą savo ideologiniam tėvui V. Putviui Kelmėje. Organizacija ir dabar laikosi savo ideologinio tėvo nustatytų normų. Ne tik kariška organizacija, bet atliekanti švietėjišką, kultūrinę misiją. Rūpinasi partizanų kapais, žūties vietomis. Rengia įvairius žygius partizanų atminimui įamžinti.
Kaip rašo amžininkas R. Skipitis, auklėjimo metodą V. Putvinskis taikė patį geriausią, nes pats elgdavosi taip, kaip kitus elgtis mokė. Šauliai ir šaulės, pasak V. Putvinskio, turėjo būti tie gyvi pavyzdžiai, kokie turėjo būti visi lietuviai. Savo mintis perauklėjimo ar persiauklėjimo reikalu V. Putvinskis skleidė gyvu žodžiu ir šaulių spaudoj. Kiekvienam akylam žmogui buvo aišku, kad ne tik visos tautos, bet ir visų šaulių V. Putvinskiui visai perauklėti nepasiseks. Didele dalimi ir nepasisekė. Bet jokiu būdu negalima sakyti, kad jo tas milžiniškas ir puikus užsimojimas nepaveikė norėta prasme šaulių ir tautos. Tiesą pasakius, idealas nepasiekiamas. Jau labai didelis dalykas buvo tas, kad V. Putvinskis davė Šaulių sąjungai idealą, tą nepasiekiamą žvaigždę, kurios šviesa vilioja kiekvieną savo tautai geresnio rytojaus trokštantį lietuvį. Tas idealas buvo ir geras kvieslys dėtis į šaulių eiles.