Tauragės rajone yra dvi moterys, kurios prireikus, o tai gali būti bet kuriuo paros metu, į savo namus turėtų priimti iš nesaugios jiems aplinkos vaiko teisių apsaugos specialistų paimtus vaikus. Viena jų – Jūratė Latožienė, adakaviškė, buvusi Adakavo pagrindinės mokyklos logopedė. Šiuo metu budinčiosios globėjos namuose – dvimetis. Moteris sutiko pasidalinti patirtimi, kurią sukaupė priimdama į savo šeimą iš tėvų atimtus vaikus.
Apsiprato kaipmat
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva, nuo 2014 m. vykdoma institucinės globos pertvarka. Vienas jos tikslų – mažinti į vaikų namus patenkančių vaikų skaičių. Iš šeimos paėmus vaiką iki jį grąžinant į šeimą arba randant įtėvius, nuo šiol jis apgyvendinamas budinčio globėjo, tokio, kaip mūsų istorijos herojė Jūratė, namuose.
– Tapti budinčiąja globėja man pasiūlė seniūnijos socialinė darbuotoja. Tuo metu ji buvo atsakinga surasti tuo galinčius apsiimti žmones. Ji man sako: „tu – labai tinki šiam darbui. Jei jau esi dirbusi su negalią turinčiais vaikais, tikrai turėsi kantrybės ir su šiais“, – socialinės darbuotojos padrąsinimą mena Jūratė.
Su vaikų globos namais „Šaltinėlis“ sudariusi bendradarbiavimo sutartį, vasario mėnesį moteris sulaukė pirmojo globotinio. Dvimečio Viduko (konfidencialumo sumetimais berniuko vardas pakeistas). Anot jos, vaikas į pasikeitusius namus reagavo ramiai. Nesutriko nei miegas, nei mityba. O po savaitės Jūratę vaikas ėmė savintis tarsi mamą.
– Kai skiriu didesnį dėmesį savo dukroms, jis šiek tiek pavyduliauja, – juokiasi globėja.
Interviu su ja, aš, šių eilučių autorė, susitikau prie Skaudvilės kultūros namų esančioje vaikų žaidimų aikštelėje. Vidukas – simpatiškas ir guvus vaikas. Kurį laiką atvykėlę stebėjo pasislėpęs už medžio kamieno, vėliau apsiprato ir visą dėmesį skyrė žaidimų aikštelės įrenginiams.
„Visų vaikas“
– Jis labai vikrus. Giminaičiai juokauja, kad Vidukas puikiai tiktų galvaninių elementų reklamai. Pamenate, būdavo „Energizer“ reklama su zuikučiais – įdedi elementus ir skuodžia... Taip ir Vidukas, – akimis lydėdama jį, lakstantį po vaikų žaidimų aikštelę, pasakojo Jūratė.
Moteris juokais sako, jog berniukas tapo ne tik jos, bet ir artimųjų, giminaičių ir net kaimynų vaiku. Visi jį myli. Ir palaiko Jūratę.
– Esam didelė šeima. Aš labai mėgstu lankytis prie Jūros, tai ir vykstame kartu. Aš, dukros, Vidukas. Pramogas ir išvykas ėmėme taikyti prie mažylio. Kur nors vykdami apgalvojame, ar vaikui ten bus patogu, kuo jis galės užsiimti, ar nepervargs, – sako Jūratė.
Pasak budinčiosios globėjos, Vidukas buvo paimtas iš socialinių įgūdžių stokojančios, negalią turinčios jaunos mamos. Jo likimas dar nežinomas – ar bus grąžintas mamai, ar bus ieškoma įtėvių. Jūratė ir Viduko mama bendrauja telefonu, kartą per savaitę susitinka. Dvimetis – ne vienintelis jos globotinis. Tačiau vienintelis pas ją gyvenantis ilgiausiai – septynis mėnesius.
Rūpi globotinių likimas
– Pavasarį pas mus buvo apsistoję aštuonerių ir dvylikos metų vaikučiai. Jie ir Vidukas kaipmat susidraugavo. Su vaikais daug ką veikdavome, jei reikėdavo kur vykti tvarkyti reikalų – vykdavome kartu. Pamenu vaikų džiaugsmą po apsilankymo kirpykloje. Atrodo toks įprastas dalykas, tačiau kiek laimės išvydau jų akyse! Kai kuriuos dalykus su mumis jie patyrė pirmą kartą, – džiaugėsi Jūratė.
Tuokart vaikai jos šeimoje praleido apie pusantro mėnesio. Iki šiol moteris sulaukia jų žinučių telefonu. Rašo, jog jiems buvo smagu moters globoje.
Visgi labiausiai Jūratę jaudina pas ją vos mėnesį gyvenusios paauglės likimas. Mergina – maištingos sielos. Kartais susierzindavo, jei kas nors vykdavo ne taip, kaip nori ji.
– Pamenu, kaip ji nustebdavo tomis akimirkomis, kai jai ką nors atlikus, pagirdavau. Kartą ji niekieno neraginama susitvarkė kambarį. Kitą kartą mano dukrai supynė plaukus. Pamenu jos žodžius: „paprastai visi tik sako, kokia aš bloga, nepaklusni, o jūs mane giriate“, – pasakodama Jūratė surimtėja.
Klausiu, kodėl taip pasikeitė iki šiol šypsena švietęs jos veidas.
– Labai noriu, kad jai (paauglei) viskas gerai susiklostytų gyvenime. Jai – sunku. Mama serga depresija. Noriu, kad, jei skaitys šį straipsnį, suprastų, kad ji man svarbi. Ji – ypatinga ir jai viskas bus gerai, – sako laikinoji globėja.
Ryšys su globotiniais išliko
Jūratė prašo straipsnyje atskleisti kuo mažiau detalių apie jos globotus vaikus. Tam, kad vaikų straipsnyje neatpažintų to paties miestelio bendraamžiai. Kad būtų išvengta patyčių.
Anot Jūratės, budinčio globėjo pareigos jai teikia prasmę. Moteris džiaugiasi, jog jos dukros (vienai šešeri, kitai – septyniolika) turi galimybę pamatyti ir kitokią jų amžiaus vaikų gyvenimo pusę.
– Jos mato, jog mūsų globojami vaikai kur kas labiau džiaugiasi dalykais, kurie joms – įprasti. Grįžtamasis ryšys iš vaikų – nepakartojamas. Taip pat gera jausti, jog kažkuo prisidedi prie tų vaikų gerovės. Stengiuosi, kad būdami pas mane jie kuo daugiau visko išmoktų, taptų dar labiau savarankiški, pamatytų, kokia turi būti šeima. Vaikai, atėję iš sudėtingų šeimų yra mieli. Mano globoti vaikai mėgdavo dalintis emocijomis, kalbėdavo, kas juos džiugina, kas liūdina. Minėtoji paauglė – labai miela, švelni mergina. Neseniai sulaukiau jos žinutės, kurioje ji teigė manęs neįvertinusi. Tai labai jautru, – dėstė Jūratė.
Mums kalbantis Vidukas kelis kartus mėgino atkreipti dėmesį. Vaikas pirštuku rodė į danguje plaukiančius debesis. Prašė pažvelgti į kaimynų kieme lojantį šunį. Nusiavęs batukus mėgino kankorėžių dygumą ir daug daug lakstė vis dirsteldamas, ar stebimės jo išmone. Jam, kaip ir visiems vaikams, norėjosi mylinčių akių ir dėmesio.
Šiuo metu Tauragės rajone yra apie 600 į vaiko teisių apsaugos specialistų akiratį patekusių šeimų, 220 iš jų priskiriamos socialinės rizikos šeimoms. Oficialiais duomenimis, Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistams iš girtaujančių šeimų vaikus paimti tenka po kelis kartus per mėnesį. Tuo atveju, jei tėvai girtauja, nesirūpina vaikais, kyla pavojus vaiko gyvybei. Kol kas Tauragės rajone – tik dvi budinčios globėjos. Vaikų globos namuose šiuo metu gyvena apie trisdešimt vaikų.
