Aktualijos

„Gegužės 9 – Nacionalinė apsivalymo nuo okupantų diena“. Tokią akciją, inicijuojančią sovietinių paminklų griūtį mūsų šalyje, viešai paskelbė visuomenininkas, žurnalistas Andrius Tapinas. Apie šią iniciatyvą balandžio pradžioje viešai nuomonę išsakė ir rajono vadovai.  O balandžio 14-ąją susirinkusi komisija ėmėsi ir konkrečių veiksmų – nusprendė netoli Lauksargių stovintį paminklą sovietų kariams demontuoti. Tiesa, klausimas dėl karių kapinių ir juose stovinčių paminklų greit išspręstas nebus. 

Visuotinė akcija

„Tegu tą pačią simbolinę dieną Lietuvoje griūna okupantus šlovinantys paminklai. Gal ne visi 150, tačiau bent kažkiek. Kokią stiprią žinutę pasiųstume ir sau patiems, ir pasauliui! Sudėtinga, bet įmanoma. Laiko nėra daug, bet įmanoma, ne tą dar esame padarę,“ – savo feisbuko paskyroje balandžio pradžioje paskelbė A. Tapinas.  

Pasak A. Tapino, Seimo nariai tikina, kad tai reglamentuojantis teisės akto projektas jau gali būti svarstomas šioje sesijoje, galbūt esant visuomenės dėmesiui ir spaudimui tai pavyktų padaryti greičiau. „Neabejoju, kad yra galimybių ir pačioms savivaldybėms priimti sprendimus dėl kai kurių paminklų – reikia tik valios ir noro“, – rašo A. Tapinas. 

Viešai savo feisbuko paskyroje savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Tomas Raulinavičius ta tema irgi pasisakė balandžio 5-ąją: „Nuo Lauksargių iki Skaudvilės stovi „papuošti“ stabai penkiakampėmis žvaigždėmis ir ąžuolo vainikais. Tiesą sakant, ne kartą šie klausimai Tauragės rajono politikų buvo keliami į viešąją erdvę, reikalaujama juos išmesti į sovietinį sąvartyną. Bet vis pritrūkdavo valios, vis atsirasdavo gynėjų, teigiančių, jog tai mūsų istorija“. 

T. Raulinavičius teigia, kad „Brutalaus karo Ukrainoje metu pats metas su pilietiška visuomene (tokių prašymų tikrai yra ne vienas) tuos gremėzdus nuimti. Artimiausiu metu sušauksiu komisiją įvertinti sovietinių simbolių ir paminklų arsenalą (apeinant kapines)“.

Dėl šių objektų statuso T. Raulinavičius kreipėsi ir į vyriausybę. 

Nuspręsta nugriauti   

Į posėdį savaitės pradžioje rinkosi savivaldybės komisija. Pasak jos pirmininko T. Raulinavičiaus, esminis klausimas, kuris tąkart svarstytas, – tai paminklo šalia Lauksargių nukėlimas. 

– Situacija dėl šio paminklo nestandartinė – jei kituose miestuose tokie paminklai įregistruoti paveldo ar nekilnojamojo turto registre, tai šis nėra įregistruotas, todėl kyla tam tikrų klaustukų, kaip reikėtų teisėtai elgtis, – „Tauragės žinioms“ teigė T. Raulinavičius. – Politiškai sprendimas yra aiškus – mes norime jį nukelti, kad jo nebūtų apskritai. Net ir ne šiandienos kontekste. Tai yra propagandinis elementas. Mano galva, nuo tokių paminklų turime atsiriboti. 

Pasak jo, šitas procesas visiems yra naujas: 

– Skambinome į kitas savivaldybes, domėjomės, kokia situacija ten. Kyla ir klausimas, ką griauti, kai de jure jis neegzistuoja, be to, jis yra valstybinėje žemėje. 

Balandžio 14-ąją dar kartą susirinkusi komisija priėmė sprendimą paminklą Lauksargiuose demontuoti. Darbus nuspręsta atlikti ketvirtadienį, darbo dienos pabaigoje.  

Diskusijų jau ne kartą kėlęs ąžuolo lapų vainikas ant Skaudvilės ugdymo ir vaiko gerovės centro pastato fasado bus panaikintas renovuojant mokyklą, nors anksčiau paveldo atstovai teigė, kad tai nėra sovietinis simbolis. 

Reikės laiko 

T. Raulinavičius kalbėjo apie paminklus ir užrašus karių kapinėse prie senojo stadiono, greta Dariaus ir Girėno gatvės.  

– Paminklai ne tik dideli, bet, mano žiniomis, net ir nelabai tikslūs užrašai ant jų. Bet yra tam tikros konvencijos, ir ten, kur buvo laidojami kariai, reikėtų švelnesnio sprendimo, kad išlaikytume pagarbą tiems, kurie ten palaidoti, – teigė T. Raulinavičius. – Galbūt rankos bus labiau atrištos, kai Seimas priims Desovietizacijos įstatymo pataisas, gal jos aiškiau reglamentuos, ką daryti su tokiomis vietomis. Mano asmenine pozicija – kad tokie paminklai, kapinaitės turėtų būti iškeltos iš miesto centrų. Iš esmės  kapai turi propagandinį užtaisą – jos buvo statomos miesto centruose, prie pagrindinių kelių ne tik Tauragėje, lyg parodant jų didybę ir kartu siejant su naratyvu, kad čia buvo atlikti kažkokie žygdarbiai. 

O tie žygdarbiai, pasak T. Raulinavičiaus, žinomi – Lietuva buvo okupuota, kariai vykdė įsakymus – jų užduotis buvo naikinti priešus, bet naikinami buvo ir lietuviai.

– Klausimas su kapinėmis taip paprastai nebus išspręstas, tai užtruks, – įsitikinęs pašnekovas.  

Paminklas banditams?

T. Raulinavičiui užkliūva ir paminklas 1927 m. Tauragės sukilimo dalyviams atminti Jūros pakrantėje. 

– Informacijos apie paminklo istoriją trūksta arba ji tokia, kokia suformuota, ir nelabai sutampa su žmonių prisiminimais. Istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, kad 1927 m. rugsėjo 9-ąją socialdemokratai organizavo sukilimą prieš to meto smetoninę valdžią ir tautininkus. Sukilimo užuomazgų buvo ir kituose miestuose, Tauragėje buvo net užimtos kelios įstaigos – bankas, paštas. Bet iš tiesų sukilimas vyko prieš tuometę Lietuvos valdžią. Perfrazuojant – tai galėjo būti banditizmo atvejis prieš valdžią, –  svarstė T. Raulinavičius. – Įsivaizduokim, kad šiandien vyktų išpuolis prieš prezidentą. Aš tai matau kaip banditizmo aktą. Ir šiandien to banditizmo akto organizatoriams stovi paminklas. Ar toks paminklas gali būti, ar reikia jo, ar tai nėra bandymas paniekinti tuometį Lietuvos prezidentą, kuris yra buvęs ir Tauragėje, o už kelių kilometrų stovi paminklas, kaip aš juos vadinu, banditams? 

Ne paminklas, o statinys

Visuomenei puikiai pažįstamas architektas Vincentas Paulauskas, Lauksargiuose stovinčio statinio autorius ir vienas statytojų, teigia tuomet tiesiog gavęs iš valdžios nurodymą pažymėti teritorijos ribas. Šio statinio jis net nevadina paminklu. 

– Tai tik ženklas užkardoms pažymėti. Anuo metu sovietinių karių apygardos ribas žymintys ženklai, kuriuos atstojo tiesiog į žemę sukalti kuolai, driekėsi nuo Žygaičių–Sartininkų kelio. O ties Lauksargiais pastatėme stulpus, – prisiminė V. Paulauskas. – Pastatyti reikėjo iš rajono statybinių organizacijų medžiagų. Tada statėme Jūros užtvankos patvenkimus ir panaudojome vadinamąsias  špuntinas. Tai joks paminklas, o paprasčiausias žymeklis, statinys, neturintis nei meninės, nei architektūrinės vertės.

Šis statinys architektui jokių emocijų nekelia, bet jis kalba apie karių palaidojimo vietas.

– Nereikia paliesti tik mirusių. Kare dalyvavo ir žuvo daugybės tautybių žmonės. Kokį skausmą motinoms reikėjo ištverti, galime įsivaizduoti, – kalbėjo V. Paulauskas. – O iš stabų nereikia daryti dievų. 

„Viskas yra istorija“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Tauragės filialo valdybos pirmininkas Antanas Stankus mano, kad paminklus, kurie šlovina sovietinę armiją, griauti reikia  vienareikšmiškai, ir tai padaryti reikėjo anksčiau. 

– O paminklų kapinėse, kurie skirti žuvusiesiems, nereikia griauti. Žmonės gi nekalti, kad kariavo ir žuvo. Ateina laikas, ir jis parodo, ką su tais sovietiniais simboliais daryti, – mano A.Stankus. Buvusi Paveldo tarnybos specialistė Svetlana Jašinskienė mano, kad su įvairių paminklų naikinimu nereikia skubėti, verta gerai pasvarstyti. 

– Viskas yra istorija. Dabar per daug skubotai priimami sprendimai naikinti. Paminklai pastatyti žmonėms, gyvenusiems toje santvarkoje, mes nežinome, ar jie labai norėjo joje gyventi. Vieni buvo už, kiti prieš. Lietuviams tuometė valdžia trenkdavo į stalą kumščiu ir liepdavo pastatyti kokį paminklą. Be meilės daryto paminklo negaila ir nugriauti. Ir kapinių garbinti nereikia, bet neprižiūrėti irgi negalima, – nuomonę išsakė S. Jašinskienė. 

Pasak pašnekovės, Lietuvai atgavus nepriklausomybę ji konsultavosi su istorikais dėl sovietinių švenčių. 

– Istorikai patarė negarbinti, kalbų nesakyti, o palikti savieigai. Tiems, kam svarbu, tegul švenčia. 

O laikas viską sudėlios į vietas, – patarimus prisiminė S. Jašinskienė.    

Pasak pašnekovės, į karą žmonės ėjo ne savo noru.  

– Pagėgių karių kapinėse palaidota apie 10 tautybių žmonių, – teigė S. Jašinskienė.  

Spręs dėl gatvių pavadinimų

T. Raulinavičius mano, kad sprendžiant klausimą dėl kai kurių gatvių pavadinimų atidumo ir laiko prireiks. 

– Turim Skaudvilėje J. Janonio, J. Semionovo, Tauragėje – S. Nėries gatves. Lietuvoje jau yra iniciatyvų keisti kai kuriuos gatvių pavadinimus. Nepaisant jų talento, apie šiuos kultūros veikėjus, dažnai nesugebėdavusius atsiriboti nuo sovietinės veiklos, atlikusius propagandinį darbą, mano nuomonė nevienareikšmiška, – teigė T. Raulinavičius ir pridūrė, kad išsakyti nuomonę apie tai bus prašoma ir savivaldybės tarybos narių, ir visuomenės.