Vytautas Reklaitis
Vida Grišmanauskienė
Hibridinis karas, propaganda, informacinis karas. Kaip atskirti informaciją nuo dezinformacijos? Ir kokios mūsų laukia informacinės grėsmės viešojoje erdvėje? Ar gebame savarankiškai atsirinkti ir vertinti informaciją? Apie visa tai Tauragės radijo laidų cikle „Kova dėl širdžių ir protų“.
– Karas Ukrainoje privertė naujai suprasti pilietiškumo ir patriotiškumo svarbą. Verta dar kartą pasvarstyti, kas tai yra, kaip reiškiasi mūsų kasdieniniame gyvenime, kiekvieno žmogaus veikloje. Pilietiškumo sąvoka Vikipedijoje aiškinama kaip apibrėžianti savanorišką dalijimąsi resursais bei prisiėmimą ir atlikimą pareigų, reikalingų savo valstybės ar visuomenės bendrai gerovei kelti, palaikyti ar atstatyti nesiekiant asmeninės naudos ar pelno. Tai apima materialias gėrybes, intelektinę nuosavybę, moralę, darbą sąžiningumą, dorą. Pilietiškumu taip pat laikomos visuomenės pareigos valstybei bei karo tarnyba, aktyvumas per rinkimus, įsitraukimas į pilietines akcijas, istorijos žinios, pagarba valstybės simboliams, įstatymų laikymasis. Tuo tarpu patriotizmas – tai reiškinys, kai gerbiama, ginama ir mylima bei kartais aukštinama sava šalis ar regionas, tauta, kalba, kultūra neniekinant kitų. Pilietiškumas ir patriotizmas reiškiasi per konkrečius konkretaus žmogaus veiksmus. Tai ir žodžiai, ir darbai, aukojimas, pagalba, savanorystė, dalijimasis daiktais ir nematerialiomis vertybėmis. Paramos Ukrainai organizatorius, „Blu-Jelow “ įkūrėjas metų apdovanojimą pelnęs švedų kilmės režisierius Jonas Ohmanas sako, kad pilietiškas žmogus nori ginti savo poziciją, esant reikalui ginti save, savo visuomenę ir savo šalį. Pilietiškas pilietis ar aktyvus gyventojas? Pilietinės visuomenės narys ar tiesiog šalies gyventojas? Tokie apibūdinimai turbūt suklaidintų kiekvieną. Todėl siekiant analizuoti pilietinę visuomenę, jos raidą bei esmines pilietinei visuomenei plėtotis būtinas sąlygas labai svarbu žinoti prasmę. XXI a. karas privertė kitaip pažiūrėti ir į savo šalies saugumą. Esame susitelkę ir dabar. Ar tai pilietiškumo ženklas? Sakoma, kad lietuviai paprastai suremia pečius, kai atsitinka nelaimė. Pilietiškas pilietis ar aktyvus gyventojas, pilietinės visuomenės narys ar tiesiog šalies gyventojas – tokie apibūdinimai, matyt, suklaidintų bet kokį asmenį. Kam man to reikia (gal ne)? Pilietiškas ar patriotiškas..? Apie tai kalbamės su Lietuvos šaulių sąjungos, Mokymo ir nekinetinių operacijų centro viršininku, ats. plk. Vytautu Reklaičiu.
– Lietuvos kariuomenėje ištarnavau 30 metų. Ir tik nuo 2014 m., po Krymo okupacijos, man nebeteko sutikti žmonių, klausiančių, kam mums ta kariuomenė, su kuo čia kariausime? Ta pati Rusijos propaganda sugebėjo nemažą dalį mūsų žmonių įtikinti, kad grėsmės nėra – Rusija niekada nepuls. Atvirkščiai, buvo pakištas kitas naratyvas, kad, jeigu Rusija ir užpuls, nors tai labai mažai tikėtina, tai užims Lietuvą per keletą valandų ir jokie gynybiniai pajėgumai nepadės, todėl beprasmiška švaistyti lėšas gynybai. Štai šie triukai dabar jau nebeveikia. Tai, kuo tikrai galime pasidžiaugti, – kad Putino karas išvadavo mus iš šių propagandinių pinklių.
Be abejo, pilietiškumas, patriotiškumas labiausiai išryškėja iškilus grėsmei. Akivaizdu, kad turime labai daug patriotiškai nusiteikusių, pilietiškų žmonių, tačiau nebūkime naivūs – atsitikus nelaimei turėtume tą vadinamąją penktąją koloną – tuos, kurie ims talkinti okupantams, kaip tai atsitiko 1940 metais. Visada atsiras žmonių, bandančių tai padaryti siekiant karjeros, dėl atlygio, ar vadinamųjų naudingų idiotų, tikinčių Putinu, kaip anksčiau buvo tikima Stalino saule. Dėkui Dievui, tokių mūsų visuomenėje nedaug. Aš tikiu mūsų tauta ir mūsų visuomene, kad ištikus tokiai didžiulei nelaimei, kokia ištiko Ukrainą, mūsų tauta, kaip ir ukrainiečiai šio karo akivaizdoje, susitelktų ir pajėgtų agresoriui suduoti rimtą atkirtį.
– Nors tiesioginis žudantis, griaunantis karas vyksta Ukrainoje, Lietuva tikrai jaučiasi nesaugiai. Pastebime, kad ir Vakarų nuomonę Rusijos atžvilgiu pradėjo keisti – galbūt pamatė, kad nėra tokių sprendimų, kurie turėtų būti suvokiami sveiku protu, nes Rusija jo tiesiog neturi. Tas žmonių saugumo jausmas, kuris tikrai svyruoja ir galbūt yra sumažėjęs, jūsų manymu, ar kelia norą ne tik būti saugiam pačiam, bet rūpintis visos mūsų šalies, pagaliau ir viso pasaulio saugumu?
– Kalbėdamas apie saugumą, norėčiau akcentuoti štai ką: jeigu mes kalbame apie fizinį saugumą, norėčiau užtikrinti, kad jis yra gana aukšto lygio. Mes esame NATO nariai. Tai didelis stebuklas, kad mes suspėjome įšokti į tą NATO traukinį, taigi esame stipriausio karinio aljanso nariai. Šiuo metu Rusijos ar kito agresyvaus kaimyno įsiveržimas yra itin mažai tikėtinas. Didelės grėsmės žmonės tikrai neturėtų jausti ir dėl to nerimauti. Bet nerimauti dėl kitų dalykų – dėl to, apie ką mes šiandien ir kalbame. Tai informacinis hibridinis karas, kuris yra vykdomas prieš Lietuvą ir visą Vakarų pasaulį. Viena labai skaudi ir grėsminga to hibridinio karo dedamoji – energetika. Ne veltui pastatyta Astravo atominė elektrinė – ji yra pastatyta mums, ne veltui stovi šalia Vilniaus, prie Lietuvos–Baltarusijos sienos. Aš esu praktiškai įsitikinęs, kad ne už kalnų ta diena, kai bus mesta informacinė „bomba“, jog mes galime gauti iš Astravo elektrinės labai labai pigios elektros, galime nusitiesti vamzdį iš Baltarusijos ir pirkti iš Rusijos labai labai pigias dujas, taip kaip perka Vengrija, ir žmonės, kurie bus jau kurį laiką mokėję labai didžiules sąskaitas už šildymą, už elektrą, bus paveikūs tokiems naratyvams. Tai labai didelė grėsmė.
– Jeigu tai yra svarstyklės, kas turėtų nusverti: asmeninė nauda ar visos šalies, mūsų tautos, netgi visos žmonijos saugumas ir patogumas? Šiandien išties labai baisimės kylančiomis kainomis, nesvietiškomis sąskaitomis už elektrą, kosminėmis degalų kainomis. Aš tai vadinu karo kaina, bet jeigu pasvertume, ar norėtume gyventi taip, kaip gyvename šiandien, turėdami šiltus namus, ar keistumėmės su Ukrainos žmonėmis, kurie neturi nieko ir neturi laisvės. Kaip piliečiai turi atsakyti į šį klausimą pirmiausia patys sau. Karas, bet kuriuo atveju, tikrai kainuoja. Visiems kainuoja.
– Vienareikšmiškai. Čia galime labai trumpai ir aiškiai pasakyti: taip, mes brangiai mokėsime už šildymą, brangiai mokėsime už elektrą, bet dalis ukrainiečių to visiškai neturės ir neturės galimybės to įsigyti – jie neturės nei šildymo, nei elektros už bet kokią kainą, nes sudaužyta infrastruktūra, sudaužyti vamzdynai, sudaužytos elektrinės, katilinės ir t. t.
– Gal jūs žinot, kada baigsis Rusijos karas ir agresija?
– Prognozuoti labai sunku. Pirmiausia, tai visiškai neįtikėtini dalykai, kaip pasirodė Rusija ir jos ginkluotosios pajėgos. Daugelis visų pirma netikėjo, kad Rusija ryšis pilnos apimties invazijai, nes jie neturėjo tam parengtų pajėgumų, bet Putinas pats tapo savo propagandos auka, kad jis buvo ja įtikėjęs, jog Ukrainoje žmonės pasitiks rusų tankus su gėlėmis, jie per tris dienas užims Kyjivą. Pasirodė, kad yra ne taip, tačiau, kaip matome, Putinas negali sau leisti pralaimėti, nes pralaimėjimas reiškia jo režimo žlugimą. Kad ir kaip būtų baisu, jie kausis iki paskutinio – leiskit pajuokauti – Putino atodūsio. Jis turi būti sunaikintas nebūtinai fiziškai. Jei jis nebus pašalintas iš valdžios pačių rusų rankomis, šis karas gali užsitęsti.
– Dalis ekspertų teigia, kad jei Rusijos prezidentui pasisektų įžūliai užgrobti dalį Ukrainos teritorijos, Baltijos šalys, besiribojančios su agresorės sąjungininke Baltarusija, esančio labiausiai į rytus nutolusiame NATO flange, yra jautriausioje zonoje. Istoriškai Baltijos šalys žino okupacijos kainą. Galbūt būtent tai ir yra viena priežasčių, kodėl lietuviai Ukrainą palaiko aktyviai ir drąsiai. O kaip rodo atlikta apklausa, kovojančią Ukrainą aktyviausiai iš Baltijos šalių palaiko Lietuvos verslas. Praėjus 8 mėnesiams nuo karo pradžios smulkios ir vidutinės Baltijos šalių nenustoja teikti pagalbą. Lietuvos verslas tai daro aktyviausiai – Ukrainai aukoja 35 proc. apklaustų verslininkų. Latviai ir estai paramą teikia kiek rečiau. Tai nurodė 30 proc. apklaustų abiejų šalių įmonių vadovų. Trečdalis apklaustų Baltijos šalių verslininkų aukoja pinigų ar maisto produktų labdarai, nevyriausybinėms organizacijoms, teikia paslaugas, įdarbina pabėgėlius, suteikia laisvą dieną žmonėms, pageidaujantiems savanoriauti. Parama Ukrainai neslūgsta. Prie karo nepriprantama, ir tai, galima sakyti, yra mūsų pilietiškumo žymė.
Kalbino Vida Grišmanauskienė
Tauragės radijo eteryje projekto laidų klausykite pirmadieniais nuo 11 val., laida kartojama šeštadieniais 14 val. ir sekmadieniais 9 val. ryte.
Vytautas Reklaitis
Vida Grišmanauskienė
