Kazimieras Šleivys
Kazimieras Šleivys „Catechisme en image“ („Katekizmas paveikslėliuose“), 1912 m.
Prie dvasinių vertybių budintys ir tautos labui triūsiantys žmonės visiems laikams lieka tarsi negęstantys švyturiai. Kaip rašo Teklė Mozerytė („Tauragiškių balsas“, 1996), gauriškiams toks švyturys buvo, yra ir liks Kazimieras Šleivys. Jis, kaip neišsenkantis šaltinis, kupinas pačių netikėčiausių sumanymų, išplėtojo aktyviai ir vaisingą veiklą savo parapijoje ir ne tik joje. Gaurės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kunigas kanauninkas K. Šleivys šioje parapijoje ištarnavo 25-erius metus. Jis buvo ne tik 50-ies kaimų parapijos klebonas, bet ir energingas visuomenininkas: suorganizavo savivaldybę, verbavo savanorius, įsteigė parapijos namus, pradžios mokyklą.
Kaip rašo T. Mozerytė, Kazimieras Šleivys gimė 1872 m. gruodžio 2 d. Kundriškių vienkiemyje, Vabalninko valsčiuje, Biržų apskrityje, valstiečių šeimoje. Jis buvo pirmagimis. Čia prabėgo mažojo Kazimiero vaikystė, vėliau, studijuojant, – atostogų dienos. Studijoms pasibaigus beveik visas jo gyvenimas praėjo Žemaitijoje.
Besimokydamas Kauno kunigų seminarijoje K. Šleivys buvo aktyvus slaptos lietuvių klierikų Šv. Kazimiero draugijos narys. Nuo 1894 m. tarnavo vikaru Šiauliuose, kunigu įšventintas 1895 m. Nuo 1899 m. atkeliamas į Ukmergę. Ten dirbdamas K. Šleivys buvo apkaltintas lietuviškos spaudos platinimu ir moksleivių lietuvybės kurstymu ir caro 1902 m. sausio 9 d. paliepimu dvejiems metams ištremtas į Charkovą.
Iš tremties kunigas K. Šleivys sugrįžo 1904 m. 1905 m. jis paskirtas Pašaltuonio filialistu. Tuo metu Pašaltuonis buvo Gaurės bažnyčios filija su medine, prieš 15 m. statyta Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia. Ją lankė Batakių, Eržvilko ir Gaurės parapijoms priklausiusių kai kurių kaimų tikintieji. Kaip rašo T. Mozerytė, Pašaltuonyje 33-ejų kunigo laukė daug dar nepradėtų darbų, nes iš tiesų jis gavo „pačią žemąją laipsniu, pačią skurdžiąją materiališkai vietelę“.
O darbo jis nebijojo. Pastatydino parapijos namus su sale. Joje vyko vaidinimai, buvo rodomi „gyvi paveikslėliai“ iš Kristaus gyvenimo, žiemos metu sekmadieniais po pamaldų žmonės čia užeidavo sušilti. Šiame name jis įsteigė parapijos mokyklą, kurią pats savo lėšomis išlaikė: mokėjo mokytojui atlyginimą, davė jam maistą ir pastogę. Netoli parapijos namų buvo iškasta didelė kūdra, kurios pakraščiuose vasarą nendrės, ajerai ir kitokia augmenija žaliavo, o žiemą vaikai čiuožinėjo ant ledo.
Tik pradėjęs darbuotis Pašaltuonyje K. Šleivys surado apylinkėje muzikai gabų vaikiną Izidorių Saboną, kurį skatino mokytis groti vargonais, o pats jį mokė skaityti lotyniškai bažnytiniam giedojimui reikalingus tekstus. Suorganizavo bažnyčios chorą, pasamdė tikrą muzikos žinovą ir specialistą chorvedį Dirginčių, kuris apie pusantro mėnesio diena iš dienos po 6 valandas choristus mokė giedoti rožančių.
Jis pastatydino Žemaitijos kraštui nebūdingą pastatėlį – pirtį.
Bažnyčiai priklausė apie 20 ha žemės, tad ūkio reikalai irgi gulė ant kunigo pečių. Darbymečiu jis kartais vos spėdavo iki dvyliktos valandos atlikti savo tiesiogines pareigas bažnyčioje.
1905 m. spalį buvo įsteigta Šv. Kazimiero draugija kaip pasitikėjimo bendrovė knygoms leisti. K. Šleivys buvo šios draugijos narys ir, kaip rado T. Mozerytė, nei ankstesni žandarų persekiojimai, nei tremtis, nei ūkiniai reikalai nenuslopino jo širdyje jaunystės idealo – didžiausiu jo rūpesčiu išliko geros lietuviškos knygos ir laikraščiai. Jo veikla šioje srityje – konkreti ir akivaizdi. Jau 1905 m. „Lietuvių Laikraštyje“ pasirodė jo straipsneliai skirti vaikams, o 1906 m. išėjo jo iš lenkų kalbos išversta knygelė „Atsargiai su ugnimi! T.y. su knygomis“. Tais pačiais metais buvo išspausdintos jo parengtos knygelės „Katalogas knygų katalikiškoms skaitykloms su naudingais patarimais“ ir „Katalogas knygų bažnytinėms ir parapijinėms skaitykloms“, o savaitraštyje „Nedėldienio Skaitymas“ – „Kataliogas knygų, pavedamųjų sodiškiems knygynams“.
K. Šleivys Pašaltuonyje steigė ir rėmė Šv. Kazimiero, „Artojo“ ir kitas draugijas, labai mokėjo prie savęs patraukti vaikus ir jaunimą, jais rūpintis. „Galima neperdedant pasakyti, kad jis buvo tikra Dievo dovana pašaltuoniškiams. Su savo „geru išsimokslinimu“ (tai labai senų pašaltuoniškių vertinimas), kupinas vis naujų ir naudingų sumanymų, trylika metų jis kaip saulė švietė pilkoje pietų Žemaitijos kasdienybėje“, – rašė T. Mozerytė.
1918 m. kunigas K. Šleivys buvo paskirtas Gaurės parapijos klebonu, 1927 m. tapo garbės kanauninku.
K. Šleivys, atkeltas į Gaurę, prisidėjo prie savivaldybės organizavimo, dirbo didelį švietėjišką darbą: įsteigė mokyklą, biblioteką-skaityklą, leido parapijos laikraščius, knygas, platino periodiką.
Gaurės parapijos mokyklose tikybos pamokas dėstė pats klebonas, mokyklas lankydamas savo arkliais.
Kunigas pasirūpino, kad Gaurėje būtų ir prieglauda, kurioje beveik nemokamai gyveno neturtingos moterėlės. Parapija turėjo ir klebono sumanytų įspūdingų religinių papročių. Vienas jų – procesija į puošniai apšviestas kapines, kuriose vykdavo pamaldos, buvo sakomi pamokslai. Kai tik parapijoje būdavo didesnių išlaidų, klebonas, apie jas paaiškinęs bažnyčioje, siųsdavo per maršalką raštą – anketą, į kurią atsakydavo parapijos žmonės. Taip bažnyčios atnaujinimui ir dekoravimui buvo surinkta 15 tūkst. litų, buvo įrengtas Betliejus, pastatyti estetiški suolai, labai originalus kioskas spaudai, rožančiams, maldaknygėms ir kt. daiktas platinti.
Daugelio parapijos reikalų sprendimui klebonas naudojo anketas, kurios žmonėms labai patikdavo.
Kunigas kanauninkas K. Šleivys Gaurėje turėjo spaustuvę ir iš jos po parapiją paskleisdavo daug spaudinių. Buvo leidžiamas Gaurės parapijos laikraštėlis, įvairios knygos, iliustruoti albumai. Greta bažnyčios šventoriaus buvo pastatytas nedidelis medinis bokšteliais dekoruotas kioskas spaudai ir Gaurėje spausdintiems leidiniams pardavinėti. Dauguma parengtų spaudinių parapijiečiams buvo siunčiami paštu. Už du centus paštas įteikdavo siunčiamą brošiūrą. Klebonas turėjo trejopos rūšies adresų: vaikų, mokančių skaityti, – 75, geriau skaitančio jaunimo – 100, skaitančių šeimų – 150 adresų. Padaugėjus skaitančiųjų didėjo ir tiražas, tad buvo įsigytas šapirografas, kuriuo buvo galima padauginti spaudinius reikiamu tiražu. Be daugybės kitų leidinių, išleido visus vyskupų ganytojiškus laiškus, anketas įvairiais parapijos reikalais, spausdino vaikams katechizmo pamokas, reklamą, pakvietimus ir t.t. Jam padėdavo vargonininkas ir zakristijonas. Paskui klebonas pasikvietė į darbą žinomą tautodailininką Praną Šaulį (1907–2001). Menininkas kopijavo šventųjų gyvenimo scenas, kitas biblines scenas, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, popiežių, kitų bažnyčiai nusipelniusių veikėjų portretus. Gaurės spaustuvėje pradėjus darbuotis P.Šauliui leidžiami iliustruoti albumai: „Iš Lietuvos, Prūsijos ir krikščionybės istorijos“, „Iš šventųjų gyvenimo“ ir kiti. Albumai turėjo didelį pasisekimą, juos labai mėgo pavartyti jaunimas klebonijos bibliotekoje-skaitykloje.
1932 m. gegužės 7–8 d. Gaurės bažnyčią vizitavo Telšių vyskupas Justinas Staugaitis (1866–1943), jo įrašas vizitacijos knygoje: „Visas naująsias pastoracijos priemones klebonas sumaniai pavartoja. Antai katalikiškų laikraščių į parapiją pareina 500 egz., kai šeimų joje – 450. Vadinasi, kiekviena šeima skaito katalikišką laikraštį, kai kurios ir po du. Garbė klebonui, kad jis taip moka konkuruoti su kenksmingomis parapijoje įtakomis“.
„Spauda yra moderniškoji priemonė Evangelijai skelbti“, – sakydavo kunigas kanauninkas K.Šleivys. Kanauninkas mirė 1943 m. balandžio 17 d. Amžinojo poilsio klebonas atgulė ten pat, Gaurėje, palaidotas bažnyčios šventoriuje.
Kazimieras Šleivys
Kazimieras Šleivys „Catechisme en image“ („Katekizmas paveikslėliuose“), 1912 m.
