Remeikių šeima: Marija, Antanas Remeikiai su vaikais Algirdu ir Daniumi
Algirdas Remeikis daugeliui tauragiškių žinomas kaip buvęs Kultūros paveldo departamento Tauragės skyriaus vyriausiasis specialistas arba kaip tapytojas. Bet mažai kam žinoma, kad Algirdas gimęs Kazachstane, tremtinių šeimoje. Paprašytas jis noriai pasidalijo savo prisiminimais nuo tremties iki darbo Kultūros paveldo departamente, kuris buvo glaudžiai susijęs ir su sąjūdžio, kurio įsikūrimo Tauragėje 35-metį minėsime rugsėjį, veikla.
Gimė tremtyje
Algirdas Remeikis gimė 1957 m. liepos 10 d. Karagandoje, Kazachijos TSR. Į Sibirą buvo ištremti jo tėvai. Tėvas Antanas Remeikis, Juozo (g. 1924 m., gyv. Tauragės apskr., Batakių valsč., Pašešuvių k.) buvo suimtas 1945 m. sausio 15 d. NKGB Tauragės apskr. skyriaus. NKVD kariuomenės Karo tribunolo 1946 m. kovo 25–29 d. nuosprendžiu buvo kaltinamas priklausymu „Lietuvos laisvės armijos“ organizacijai, todėl nuteistas 10 metų pataisos darbų lagerio su teisių suvaržymu 5 metams ir turto konfiskavimu. 1946 m. birželio 21 d. išsiųstas į Uchtižemlagą. 1956 m. balandžio 10 d. paleistas iš tremties Karagandos srityje ir pervestas į spectremtį, iš kurios paleistas 1959 m. sausio 15 dieną. Mama Marytė Jakutytė (gim. 1927 m., Molėtų r.), buvo nuteista Ypatingojo pasitarimo prie TSRS VSM už ryšį su partizanais 1952 m. birželio 26 d. nuosprendžiu laisvės atėmimu 10 tremties metų.
Algirdo tėvai, susipažinę tremtyje, sukūrė šeimą ir susilaukė dvynių berniukų: Algirdo ir Daniaus. Vėliau, turėdami leidimą grįžti į Lietuvą, apie šią galimybę tėvai ilgokai svarstė. Žinodami, kokių sunkumų laukia dėl gyvenamosios vietos deklaravimo, jie svarstė – vykti į Alma Atą ar visgi į Lietuvą. Apsispręsti padėjo susirašinėjimas su dėde Juozu Mozeriu iš Vizbutų kaimo (Tauragės r.), dėdė Remeikių šeimynai pasiūlė apsigyventi pas jį Vizbutuose. Grįžę į Lietuvą Remeikiai vadinamojoje „mozerynėje“ ir apsistojo, pragyveno apie trejus metus. Tėvas įsidarbino statybose, kadangi jau turėjo įgūdžių, kai dirbo Karagandoje. Tėvas buvo puikus, nagingas stalius. Staliaus įgūdžiai labai pravertė, kai Sibire iš barako kraustėsi į savo butuką ir teko pačiam pasigaminti visus baldus.
Karagandoje šeima gyveno daugiabutyje, kurį šildė vietinė katilinė. Tai buvo angliakasių miestas ir Algirdui įsiminė didžiuliai kalnai šlako. Tame daugiabutyje gyveno įvairių tautų šeimos, visų santykiai buvo draugiški. Net ir sugrįžus į Lietuvą draugystė su viena latvių šeima buvo puoselėjama dar ilgai.
Sugrįžo į Lietuvą
1964 m. į Lietuvą, į Tauragę, pirmiausiai sugrįžo tėvas ir brolis Danius. Iš Sibiro parsivežė daug tėvo pasidarytų baldų, teko net vagoną samdyti. Visus baldus parsivežė į Vizbutus, pas senolį Juozą Mozerį. Dar ilgą laiką toje sodyboje buvo tėvo darytų baldų: sofa, etažerė, stalas, lova. Deja, išsaugoti jų nepavyko. Kadangi tėvai keitė gyvenamąją vietą, o vietos gautuose butuose būdavo labai mažai, tai ir baldų pasiimdavo tik minimaliai.
Algirdas su mama į Lietuvą grįžo po metų, nes jam buvo reikalinga reabilitacija po širdies operacijos. 1965 m. Algirdas pradėjo lankyti tuometinę Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą. Kadangi 2 metus pragulėjo Karagandoje ligoninėje, 1 klasę pradėjo lankyti 9-erių. Pamena, kaip tėvas kiekvieną rytą dviračiu jį ir brolį iš Visbutų atveždavo į mokyklą. Tėvai, nenorėdami aplinkinių nereikalingų klausimų, problemų, galbūt kažkiek ir prisibijodami dėl vaikų likimo, jų ateities, berniukams nedraudė stoti į spaliukų, pionierių, komjaunuolių gretas. Algirdas, baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Šiaulių pedagoginio instituto dailės fakultetą, brolis – į Veterinarijos akademiją Kaune.
Įsitraukė į Sąjūdžio veiklą
Nuo 1983 m., baigęs dailės institutą, Algirdas buvo paskirtas į tuometinę Tauragės 4 vidurinę mokyklą dailės mokytoju. Ten susipažino su kolege dailės mokytoja Valerija Bumbuliene. Pasak Algirdo, Valerija ir buvo tas žmogus, kuris pastūmėjo jį į aktyvią 1988 m. birželio 3 d. įsikūrusio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veiklą. Tauragėje pirmieji sąjūdiečiai susibūrė rugsėjo 28 d. Tarp jų buvo ir A. Remeikis. Vėliau Algirdas iš mokyklos perėjo į Kultūros namus, kur dirbo meninio apipavidalinimo dirbtuvėse, mokykloje dar turėjo keletą pamoką. 1988 m. gimus sūnui Mykolui aktyvi veikla sąjūdžio gretose buvo „pristabdyta“, nes, kaip pats sako, tada pagrindine veikla tapo vystyklai, mišinukai ir rūpestis naujagimiu. Algirdas pamena, kad kartu dirbdamas su a. a. Edmundu Mažrimu vėl aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą. Ypač į atmintį įstrigęs Vlado Putvinskio paminklo atstatymas, kai Tauragės sąjūdžio aktyvistai su kastuvais atėjo prie Kultūros rūmų ieškoti, kas dar likę iš sugriauto senojo paminklo Vladui Putvinskiui. Buvo rastos postamento nuolaužos, o 1990 m. paminklas atstatytas ir pašventintas. Kartu su kitais Tauragės sąjūdininkais Algirdas dalyvavo įvairiuose rinkimuose, akcijose, mitinguose, Roko marše, Baltijos kelyje. Džiaugiasi, kad abu tėvai sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tėvas prisidėjo prie Tauragės politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veiklos, kartu su jais dalyvavo ne viename mitinge. Deja, šiandien Algirdo artimųjų jau nebėra: tėvas mirė 2005 m., mama – 2011 m., brolis – 2020 m.
Pasidalinkim prisiminimais
Rugsėjo 28 d. bus minimas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrimo Tauragėje trisdešimt penkmetis. Galbūt atsiras norinčių pasidalinti savo prisiminimais iš mitingų, vykusių Tauragėje, Roko maršo Vasaros estradoje, vėliavos pakėlimo virš kultūros namų, dalyvavusių atstatant paminklus ar kituose svarbiuose įvykiuose. Užrašykim, įamžinkim istoriją dabar, kad liktų ateities kartoms.
Aušra Norvilienė
Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė
