Renginio akimirka
Tokio ir būta režisierės Genovaitės Urmonaitės sumanymo: į renginį Kultūros rūmuose susirinkę tauragiškiai ir svečiai pasijuto tarsi jaukiame šeimos pasisėdėjime – tarp atlikėjų scenoje ir žiūrovų salėje jau nuo pirmų minučių visi jautėsi taip, lyg sėdėtų prie bendro stalo.
Į pirmą tokį renginį, pavadintą „Surišti... Lietuvos lietumi ir Taurage“ režisierė pakvietė vasario 4-ąją. Atvyko žymūs kraštiečiai: Kauno nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius, aktorius Egidijus Stancikas, aktorius, rašytojas Juozas Gaižauskas, smuikininkė Justė Komskytė su grupe „Electric ladies“ ir kunigas Gintaras Jonikas. Renginys baigėsi mobiliųjų telefonų liepsnelėmis ir bendros dainos žodžiais, kad mūsų žemės „neatims niekas niekada...“. Kaip ir mūsų širdžių šilumos ir draugystės.
Tos kalbos, kad tokio renginio dar nebuvo regėję, pasklido viešojoje erdvėje, užstalės pokalbiuose, gatvėje... Tai vėl įkvėpė Genovaitę ruoštis ir ruošti kitą susitikimą. Užsisukęs ratas įgauna pagreitį, nes jį varo režisierės energija, Liaudies teatro susiklausymas ir žmonių meilė.
– Kai aiškios moralinės vertybės, tikslo siekimas, žmogus negalvoji apie materialinę naudą, nelenktyniauji, myli beatodairiškai ir be išskaičiavimo, eini iškėlęs kūrybos ir laisvės vėliavą ir šventai tiki, kad tai, dėl ko dirbi, atsisuks į tave gerąja puse. O juk ir tuo, kas tau drasko krūtinę, daliniesi su visais, – teigia G. Urmonaitė.
Spalio 7-ąją į Kultūros rūmus sugužėjo pilnutėlė salė žiūrovų. Pačiai bendruomenei, regis, irgi yra džiaugsmas susitikti, o čia dar sutinka ir atvažiavusius Tauragės kraštą garsinančius iškilius kraštiečius: operos dainininką Liudą Mikalauską, dainininkę, o dabar dar ir Vilniaus miesto vicemerę Donaldą Meiželytę, saksofonininką Artūrą Bertulį, kunigą Gintarą Joniką. Dėl ligos negalėjo dalyvauti aktorius, rašytojas Kęstutis Macijauskas. Genovaitei keisti scenarijų, ieškoti išeities iš susidariusios sunkesnės situacijos, rasti sprendimą nėra naujiena. Ir ne naujiena, kad ji niekada nepasiduos ir nepasislėps, o ras sprendimą. Šiuo atveju naujausią K. Macijausko knygą „Šordinas“ pristatyti ji pakvietė savo gerą bičiulį, dešimtmečius teatro gerbėją Eugenijų Šaltį, o išrinkus puikią ištrauką iš knygos ir paskyrus vaidmenis keturiems Liaudies teatro aktoriams – Jonui Dedūrai, Gintarui Žemaičiui, Nojui Mockui ir Dainiui Jokimaičiui – sukūrė unikalų, dar niekur nematytą scenos fenomeną – radijo teatrą scenoje, kai girdisi žodis, matosi judesys, rūbai, butaforija.
– Nori žiūrėk, o nori – užsimerkęs klausykis, – po renginio juokavo režisierė.
Artistai, scenoje pasirodę pirmieji, suteikė vaidybinės improvizacijos, betarpiškumo impulsą. Po jų scenoje veiksmas įgavo pagreitį: atlikėjai keitė vienas kitą, muzikos garsai stebino įvairove, skirtingos savo turiniu ir forma dainos liejosi laisvai... Kiekvienas Genovaitės skaitomas eilėraštis buvo skirtas vis kitam atlikėjui, o jį palydėdavo vis kitam atlikėjui kaip dovana ir didžiulės pagarbos ženklas Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos moksleivio virtuozo akordeonininko, būsimo Lietuvos vardo garsintojo Jono Vozbuto muzika.
Pradžioje renginio užuodusi spragsinčių kukurūzų kvapą, pabaigoje nuo maestro Liudo užvestų šlagerių popuri salė tiesiog šėlo...
– Pati sau keliu aukštus reikalavimus, tad nežinau, ar ateityje tokio pat pobūdžio renginiai vyks, bet kad vyks kitokie, vėl nematyti, – tikrai žinau, – įsitikinusi G. Urmonaitė.
Šiais žodžiais abejoti netenka – esu režisierės knygoje skaičiusi, kad vienas iš jos kredo: „Ko labai nori, ko labai trokšti, tas negali neišsipildyti“.
