Tomas RAULINAVIČIUS
Apie iš žemės trykštantį šaltinį Šunijos upės šlaite šiandien žino kone pusė tauragiškių. Apsikaišę „bambaliais“ ar didesnės taros buteliais prie Šunijos upelio šlaito rieda dviratininkai, automobilių vairuotojai ir net miško eiguliai. Žmonės sako, kad karštą vasaros dieną šio šaltinio vanduo ne taip greitai atvėsta, ir teigia, kad jis kur kas skanesnis ir sveikesnis už vandentiekio vandenį. Be to, šaltinio versmė teka kiaurą parą ir už jo vandenį mokėti nereikia nė cento. Tauragiškiai šį vandenį jau spėjo pakrikštyti stebuklingu.
Pramynė kelius ir takus
Tauragės miškų urėdijai priklausantis Šunijos šlaitas vis labiau vilioja kone legendomis apaugusį šaltinio vandenį pamėgusius tauragiškius. Maršrutas paprastas: keliu Tauragė–Šilalė galima vykti automobiliu ar net dviračiu, atstumas nedidelis. Į dešinę sukantis miško keliukas vingiuoja beveik du kilometrus, kol išnyra dar vienas lengvųjų transporto priemonių išmaurotas privažiavimas prie šaltinėlio.
Anot miškininkų, ši vis daugiau lankytojų pritraukianti vieta yra valstybės žemėje. Kas po Šunijos šlaitą vaikščiojo, pastebėjo, kad šioje vietoje teka ne vienas šaltinis. Tik šį kone stebuklu tapusį patogiau atvykėliams paruošė medžiotojai. Išbetonavo užtvarą, sumontavo vamzdelį, pro kurį sruvena šaltas ir skaidrus vanduo.
– Per dieną daug žmonių ten nueina. Visi giria ir sako, kad sveikesnis už vandentiekio. Kažkas sakė, kad net vienas bendrovės „Tauragės vandenys“ darbuotojų šio vandens pasisemti ateina, jei būtų blogas, gi negertų, – „Tauragės žinioms“ kalbėjo vienas Tauragės miškų urėdijos darbuotojų.
Pašnekovas sakė negalįs patvirtinti, tačiau viena pašnekovė jį tikino, kad šaltinio tyrimai patvirtino aukštesnę vandens kokybę nei tekančio iš čiaupo. Be to, vyras pats įsitikino, kad karštą vasaros dieną vanduo iš šaltinėlio „bambalyje“ liko šaltutėlis beveik pusdienį. Tiesiog nepaaiškinama.
Ragavo žurnalistai
Pamėgto šaltinėlio vandens išbandyti nusprendė ir „Tauragės žinių“ redakcijos kolektyvas. Į skirtingas stiklines įpiltas vandentiekio ir šaltinio vanduo skyrėsi tiek kvapu, tiek skoniu. Tiesa, nemokamas šaltinio vanduo itin teigiamų epitetų nesulaukė. Ypač dėl kvapo, kuris mums nepasirodė labai malonus. Vandens ragavo penki redakcijos darbuotojai.
Miško šaltinis trykšta šlaito pakraštyje, beveik iš po medžio. Ir ne specialistui aišku, kad į jį nesunkiai galėtų patekti lietaus vanduo, tačiau, anot miškininkų, nitratų šiame vandenyje būti negalėtų.
Žinoma, nitritų, nitratų ar amonio nebuvimas vandenyje nėra vienintelis kokybės indikatorius. Išsamūs tyrimai kainuoja per šimtą litų, o tokių Tauragėje neatlieka, tokiems tyrimams vanduo siunčiamas į kitas respublikos laboratorijas. Vis dėlto apie šaltinio vandens kokybę nusprendėme pasiteirauti UAB „Tauragės vandenys“ laboratorijos inžinierės, chemikės Gražinos Kuisienės.
Tokio vandens negertų
Puikiai žinanti apie Šunijos šaltinio populiarumą pašnekovė pripažino nesuprantanti šio fenomeno. Taip, vanduo nekainuoja, bet ar verta rizikuoti savo sveikata?
Būtent šio šaltinio vandens kokybę tyrę vandentiekio laboratorijos specialistai teigė, kad iš šio tyrimo galima daryti tik prielaidą, tačiau užtikrinti apie esamą arba nesamą kokybę negalima. Gegužę vienos tauragiškės iš šaltinėlio atvežtas vanduo neviršijo leistinų nitritų, nitratų ir amonio normų. Vandens PH – 7,85 (rūgštumas) taip pat nieko blogo nerodė. Geriamojo vandens leidžiamos ribos svyruoja nuo 7 iki 9 PH. Geležies rodikliai šaltinio vandenyje taip pat neviršijo normos. Tačiau cheminės laboratorijos specialistė sako, kad tokio vandens negertų.
– Neaišku, ar šis šaltinis giluminis, nėra atlikti tyrimai. Prieš kelias dienas juk buvo liūtis, nežinome, ką ji atnešė į šaltinėlį, neaišku, kokia gysla į šaltinį įsilieja, – apie šaltinio vandens kokybę kalbėjo G. Kuisienė.
Pašnekovė stebėjosi žmonių „pamišimu“ dėl šaltinio vandens, situacija jai primena laikus, kai daugelis masiškai puolė pirkti vandens filtrus, kurie dabar jau primiršti. G. Kuisienė taip pat pridūrė, kad gegužę atlikti šaltinio vandens tyrimai parodė, jog mineralų jame mažiau nei vandentiekio vandenyje. O pamėgta prielaida apie „nepridegantį“ virdulį reiškia tik tai, kad šaltinėlio vandenyje mažiau magnio ir kalcio, būdingo vandentiekio vandeniui.
Vandens tiekėjų pozicija
Nors šaltinio vandens kokybe abejojantys žmonės UAB „Tauragės vandenys“ atstovų parodymais netiki, keletą faktų išklausėme. Skaitytojai patys nuspręs ir priims išvadas.
– Mums reikėtų džiaugtis, kad Tauragėje turime tokį kokybišką vandenį. Tokie dideli megapoliai, kaip Maskva ar Londonas, tuo pasigirti negali. Ten vandens trūksta, jis sintetinamas arba filtruojamas, tačiau tai nebe tas tikras, gyvas vanduo. Tauragėje nuolat atliekame giluminio vandens tyrimus, užtikriname aukščiausius reikalavimus, – „Tauragės žinias“ tikino laboratorijoje dirbanti G. Kuisienė.
Anot vandentiekio atstovų, mūsų krašte vyrauja geležingas dirvožemis, tad turintiems nuosavą vandens gręžinį derėtų susirūpinti. Nors geležis nepriskiriama toksinėms medžiagoms, ji vandeniui suteikia spalvą, per didelis geležies kiekis kenkia žmogaus organizmui. Toks vanduo ypač pastebimas nuosavuose Jovarų mikrorajono gręžiniuose.
Paviršinis vanduo nebus rudas, vizualiai atrodo švarus. Kaip ir šaltinio vandenį, jį rekomenduojama tirti dėl azotų, t.y. nitratų ir nitritų. Be to, jis gali būti bakteriologiškai užkrėstas.
Tauragės vandentiekio atstovai sako, kad apie bendrovės tiekiamą vandenį yra girdėję ne vieną mitą, esą jis pumpuojamas iš Jūros upės. Tačiau, G. Kuisienės teigimu, vanduo nugeležinamas, tikrinamas ir tiekiamas iš gręžinių, esančių aptvertoje įmonės teritorijoje. O iš čiaupo bėgančios rūdys esančios senų vandens tinklų problema, kuri sprendžiama vandenį šiek tiek nuleidus.
Šaltinis nekainuoja
Prie Šunijos šlaito šaltinio plūstantys žmonės, gerokai pramynę miško kelią, randa vis naujus priėjimus. Sako, neseniai šią vietą išmaurojo keturračiai. Už 50 metrų pėstieji jau spėjo praminti dar vieną taką. Jie tiki, kad šaltinio vanduo ne tik švaresnis, skanesnis, bet ir sveikesnis. Labai svarbu ir tai, kad už jį nereikia mokėti.
Tauragės rajone įsikūrusios UAB „Jusilta“ vadovas Juozas Statkus tikina, kad „Tauragės vandenų“ tiekiamas vanduo labai kokybiškas. Vaisvandenius gaminančiai įmonei tai labai svarbu. Pasak direktoriaus, turėti savo gręžinį labai brangu, nes vandenį reikia nugeležinti. „Jusilta“ turi ir savo gręžinį, tiesa, pastarasis ne kartą užkliuvo higienos specialistams.
Maisto ir veterinarijos tarnybų teigimu, prastesnis centralizuotas vanduo pasitaikyti gali tik šiaurės vakarų Lietuvoje. Tokių vandenviečių yra Kelmės, Telšių, Klaipėdos rajonuose. Jose pastebėtas per didelis boro ir fluoro kiekis. Kitose vietovėse vanduo esą puikiai tinkamas gerti iš čiaupo.
