Šiandien, be alkoholio ir tabako, į baisiai ardančių žmonių sveikatą, Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, kaip pagrindiniais žmonijos žudikai stoja nesveika mityba ir fizinio aktyvumo trūkumas. Tad šįkart apie vieną jų – sveiką maitinimąsi.
Pirmiausiai su humoru pradėsiu, kad vienas leidinys apie mane, gaila, parašė netiesą, kad aš visada gyvenu sveikai. Tikrai ne visada, o to ir nereikia. Svarbiausia, kad didžiąją gyvenimo dalį gyventume sveikai. To pakaktų, kad visuomenėje prasidėtų akivaizdūs statistiniai pokyčiai, sveikatos banga. Tai tinka ir siauresne prasme – kalbant apie mitybą. Nereikia skrupulingai drebėti, kad tik nesuvalgius nė truputėlio nelabai sveiko maisto. Tokius net sveikos mitybos propaguotojas daktaras Herbertas Šeltonas yra pavadinęs „skrandžio vabalais“, kurie net pavalgę vis galvoja, kad gal čia kažką netinkamo suvalgiau.
Neseniai teko bendrauti su viena dietologe, kurios pažiūros tikrai dar gana pasenusios ir neatitinkančios šiandieninių realijų. Pažiūrėjus į jos išvaizdą, tai nelabai norisi tokia dietologe sekti. Tačiau tokios ekspertės nuomonė apie save – išskirtinė ir vis pabrėžianti, kad tai mokslu pagrįstos žinios: „Mano akademinė valanda kainuoja 400 Lt pagal mano kategoriją“. Tikrai sunkioji kategorija, bet kokia įtaka tokių sunkiasvorių dietologų realiam žmonių maitinimuisi? Tokie dažniausiai gali pasakyti (už 400 Lt), kad mityba bloga, bet įkvėpti žmogų pasikeisti, sveikai maitintis – sunkiai tesiseka.
Paskutiniais metais akivaizdus vis didėjantis susidomėjimas sveika mityba. Viena žmonių dalis visiškai nekreipia dėmesio, ką valgo, tačiau formuojasi ir ta kritinė masė, kuri atsakingai ieško informacijos ir keičia savo mitybos įpročius.
Šiandien akcentuojama ne tik sveika mityba, bet sveikas maitinimasis kaip visuma. Ne tik ką dedame į burną, bet ir kaip, su kuo, kur auginta, kaip gaminta, kiek apdorota ir t.t. Per paskutinį amžių maisto produktų apdorojimas įgavo tokį pagreitį ir apdoroto maisto suvartojama tiek daug, kad tai pasauliniu mastu sukelia lėtinių ligų pandemiją. Sparčiai didėjantis nutukimas besivystančiose šalyse ateityje turės dramatiškų pasekmių.
Nesu nei vegetaras, nei abstinentas, nei žaliavalgis griežtąja prasme, bet taip pat nesu ir mėsos bei alkoholio (kultūringas) vartotojas. Mėsos, vištienos, kiaušinių, žuvies mano racione vos keli procentai (daugiausiai jų – žuvis, kiaušiniai). Gryno alkoholio kiekis per metus – itin mažas. Beje, esu kraujo donoras, kraujo davęs daugiau nei 25 kartus. Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad duodant kraujo vienu metu hemoglobinas buvo nukritęs iki mažesnės ribos nei būtina ir negalėjau duoti kraujo (donorui turi būti kiek aukštesnė hemoglobino koncentracija: moterų – 125 g/l, vyrų – 135 g/l).
Visiškai nepateisinami vegetarų (dėl religijos), kai kurių gydytojų gąsdinimai, kad būtina valgyti mėsą (ypač vaikams) vietoj to, jog pamokius pritaikyti maitinimąsi tokį, kuris būtų visavertis ir patenkintų būtinus sveikos mitybos poreikius. Suprantama, kad vegetarinis maitinimasis dar nebūtinai reiškia sveikas. Labai skiriasi vegetarizmas kaip sveikatingumo forma ir vegetarizmas dėl religinių pažiūrų.
Dogmatizmas blogai – tiek tų „ekspertų“ diletantų, kurie skalambija, kad vegetarams būtinai kažkokių medžiagų pritrūks, tiek naujų teorijų apie maisto derinimą, kai kurių grūdinių kultūrų nevartojimą, nes ten daug gliuteno ir pan. Reikalinga visuminio požiūrio ir individualaus pritaikymo kombinacija. Vieniems tinka viena, kitiems – kita. Negalima suabsoliutinti jokių tyrimų, tarp jų ir pagrįstų mokslininko prof. Colin Campbell.
Neabejotina, kad šiandieninis žmogus gyvulinių baltymų (mėsos, paukštienos, kiaušinių) suvartoja per daug, pienas neretai bevertis ar net žalingas (galvijų auginimo sąlygos, pašarai, antibiotikai, virinant žūva ne tik užkratai, bet ir maistinė vertė). O ta maisto dalis, kuri žmonių vartojama kaip augalinė, ir dar per daug, taip apdorojama, kad neretai tampa kaip ir visiškai bevertė šiukšlė.
Manau, kiekviena maitinimosi sistema turi tą sveikumo grūdą: pavyzdžiui, „lėto maisto“, kad maistą reikia valgyti vietinį, puoselėti senąją, sveikąją vietos kulinariją ir pan. (prie to daug prisideda Žolinčių akademija). Verta dėmesio ir „intuityvaus valgymo“ sistema, kad reikia prieš valgant nurimti ir įsiklausyti, ko dabar aš tikrai noriu. Valgyti daugiau pagal sezoną. Iš žaliavalgių taip pat galima daug ko pasimokyti (receptas pabaigoje).
Produktų derinimo, nemaišymo teorija – taip pat neverta suabsoliutinti. Ne vienas esame pajutę, kaip jaučiamės primaišę labai daug produktų ir svarbiausia – jų padauginę, kai ko tikrai neverta maišyti. Kita vertus, jei skrandis neprikišamas per daug ir sunkaus maisto, beje, jis sugeba atsirinkti kas ten sumaišyta, ir maistą virškinti.
Tačiau pagrindinė problema yra perteklinis maitinimasis, nutukimas. Buvau nustebęs, kai apsilankęs kitame prekybos centre, nei dažniausiai perku, neradau tos duonos, kurią nuolat perku (ją renkuosi, nes sudėtyje nėra cukraus), ieškojau pirkti kitos rūšies. Pasirodo, visos kitos pridėtos cukraus. Beje, dabar cukrus ne tik arbatoje, bet ir žuvyje, ir kur tik benori...
Ir baigiant belieka paneigti tuos teiginius, kurie sako, kad seniau daug valgydavo ir sveiki buvo. Valgydavo tikrai žymiai mažiau ir dar žymiai daugiau fiziškai dirbdavo. O dar turėkime mintyje advento ir gavėnios griežtus pasninkus (ne tik be mėsos, bet ir be pieno produktų). Baltų miltų pyragas (ne tortas) būdavo šventėms, šiandien saldūs ir riebūs pyragėliai – kelis kartus per dieną. Taigi iš tradicijos perimkime tai, kas gera ir išmeskime tai, kas taisytina.
***
Žalias Juozo kokteilis: į trintuvą (blenderį) – 3 bananai (arba mirkytos datulės, razinos); sauja spanguolių (arba šaltalankių, pusė citrinos ir pan.); sauja krapų, petražolių, saliero stiebų, saulėgrąžų arba kviečių daigų, špinatų, kiaulpienių ir pan. – pasirinktinai pagal sezoną; truputis imbiero; stiklinė vandens. Esmė – suderinti žalėsių, saldėsių ir rūgštumo santykį. Mėgaukimės į sveikatą.
