Jonas Liorančas,
Ilgametis kultūrininkų bendruomenės narys
Tauragiškiai dar pilni neišdildomų šventinių įspūdžių ir neiškenčia jais pasidalinti su kitais: juk Tauragės miesto šventė „Tauro ragas“ padovanojo gausybę renginių. Ne vieną iš jų dar ir ateityje ilgai minėsime kaip reikšmingą kultūrinį įvykį Tauragės gyvenime. Lietuvos dainų ir šokių ansamblių vakaras „Krantai Nemunėlio“ su trisdešimčia kolektyvų – tai į Tauragę atvežta respublikinės dainų šventės viena dalis. Nuostabi Moksleivių kūrybos centro jaunatviškų renginių puokštė, skirta šio centro, kuriame jau tiek metų pirmųjų kūrybos žingsnių, vedančių į talento atradimą ir šviesesnio kultūringesnio gyvenimo prasmės pajautimą, mokosi mūsų vaikai ir anūkai, 25-mečio jubiliejui. Išskirtinis renginys, skirtas Etnografinių regionų metams, vyko ir Bažnyčių gatvėje. Etnografinius regionus pristatė folkloro ansambliai iš Joniškio, Druskininkų, Jurbarko ir Tauragės. „Santakos“ muziejuje akademikas, prof. dr. Eugenijus Jovaiša skaitė akademinio lygio paskaitą apie aisčius, pristatė savo monumentalaus darbo „Aisčiai“ antrąją dalį, padovanojo muziejui 4 paveikslus, susijusius su Tauragės krašte archeologinių tyrinėjimų metu rastais unikaliais archeologiniais radiniais. Tauragiškius džiugino poetai, knygos mylėtojai, tautodailininkai, fotografai, sportininkai.
Visa tai buvo skirta Tauragės žmonių, miesto svečių džiaugsmui, Tauragės kraštui, jo praeities bei dabarties pagerbimui ir pasitikėjimo ateitimi sustiprinimui. Akivaizdu, kiek pastangų, rūpesčio, širdies ir sveikatos būtina įdėti, kad atvyktų tiek kolektyvų iš visos Lietuvos tam, kad šventės dvasia dosniai apgaubtų miestą ir jo žmones. Suprantama, didelė atsakomybė teko šventės organizatoriams: koordinatorei Danutei Naujokienei, Kultūros centro direktoriui, Lietuvos kultūros ir meno tarybos nariui Virginijui Bartušiui (sugebėjusiam gauti virš 20000 eurų finansavimą ansamblių vakaro surengimui), Moksleivių kūrybos centro direktorei Jolantai Kazlauskienei, kitiems šventinių renginių organizatoriams. Už patirtą džiaugsmą susižavėję tauragiškiai reiškė savo aukščiausią pagarbą ir giliausią padėką ne tik atlikėjams, bet ir šventės organizatoriams bei rengėjams.
Labai gaila, tačiau tie, kurie negalėjo būti aktyviais šventės dalyviais, apie ją išgirdo visiškai kitą įvertinimą. Daug ką privertė nemaloniai nusipurtyti kitame rajoniniame laikraštyje publikuotas kritinis straipsnis, kuriame rašoma, kad miesto šventėje pageidaujami buvo ne visi. Po straipsnio su demaskuojančia nuotrauka apie šventėje dominavusį seną raugą ir „baisuoklį“ Kultūros centro direktorių Virginijų Bartušį, išgujusį naujai susikūrusį jaunimo kolektyvą, mes, būrys buvusių kultūros darbuotojų, saviveiklininkų ir renginių lankytojų, tylėti negalime.
Sveikintina, kad susikūrė jaunimo kolektyvas, suprantama, kad jam būtina pasirodyti publikai, pasireklamuoti ir pradėti savo kūrybinį kelią. Gaila, kad to kelio pirmieji žingsniai žengiami nežiūrint, kur statoma koja: nesigilinama į iš anksto paskelbtos programos renginių prasmę, nepasirūpinama išankstiniu oficialiu savo dalyvavimo įteisinimu, nenorima koncertuoti jaunimo renginyje, o būtinai braunamasi į Etnografinių regionų metams skirtą renginį ir dar tokioje vietoje, kur trukdoma scenoje koncertuojantiems kolektyvams.
Suprantamas jaunatviškas nerūpestingumas, lengvabūdiškumas, karštakošiškumas, tačiau praeis kiek laiko ir jaunuoliams, karingai skandavusiems – „“yes“ padarėm, “yes“ padarėm“ – tikriausiai bus gėda prisiminti šį savo nekorektišką poelgį. Iš tiesų stebina ne tiek jaunimo blaškymasis, kiek kažkieno noras tuo pasinaudoti, sukurti įtampos laukelį ir spaudoje sumenkinti kultūrinės veiklos organizatorius, jų darbus, gal net tarpusavyje sukiršinti. Ne vienam tauragiškiui kilo klausimas – kam reikalingas visuomenės klaidinimas, kultūros žmonių darbo nuvertinimas ir kur slepiasi šios akcijos režisierius? To klausia žmonės, savo gyvenimus sieję su kultūra, jos puoselėjimu.
Net dvi dešimtys tauragiškių paskatino mane sudėti jų mintis į šį straipsnį.
* * *
„Tauragės žinių“ redakcija gavo lapą su 21 buvusių kultūros darbuotojų, saviveiklininkų, renginių lankytojų parašais, kuriais žmonės patvirtina J. Liorančo straipsnyje išsakytas mintis.
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
