Šį interviu rubrikai „Mes – tauragiškiai“, tiksliau, pokalbį, su buvusiu Lietuvos ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje, šiuo metu einančiu Europos Sąjungos specialiojo įgaliotinio Afganistane pareigas Vygaudu Ušacku, ne kartą tapusiu oficialiu gražios Anglijos lietuvių akcijos, skirtos daugiavaikėms Tauragės apskrities šeimoms remti, „Tauragės žinių“ redakcijai ir mūsų laikraščio skaitytojams pasiūlė Airijoje gyvenantis ir dirbantis tauragiškis, kunigas Egidijus Arnašius. Šioje lietuvių Mekoje E. Arnašius subūrė tikinčius lietuvius, vienoje bažnyčių Dublino centre aukoja mišias lietuvių kalba, suteikia Santuokos, Krikšto, kitus šventuosius sakramentus, keliaudamas automobiliu lanko po visą šalį išsibarsčiusius tautiečius. Susitikimas su V. Ušacku E. Arnašiui paliko neišdildomą įspūdį. Tikimės, šis pokalbis ir Jums padės susimąstyti apie daugelį kiekvienam lietuviui svarbių dalykų.
***
Šių metų vasario 27 dieną Airijos tarptautinio ir Europos reikalų instituto kvietimu Dubline lankėsi Lietuvos teisininkas, diplomatas, buvęs LR užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas. Airijos katalikų misija visada pasinaudoja iškilių Lietuvos piliečių vizitais. Ir šįkart po šv. Mišių už Tėvynę Lietuvą Dublino šv. Andriejaus bažnyčioje susitikome su garbingu svečiu.
Kalbasi du misionieriai – Vygaudas UŠACKAS ir kunigas Egidijus ARNAŠIUS.
– Jūsų Ekscelencija Ambasadoriau, esate ES Misijos Afganistane vadovas. Kokia Afganistano dabartis irkokia šios šalies ateitis?
– Afganistanas pergyvena 30 metų trunkančią vidaus plėšimų ir karų traumą. Tarptautinė Bendruomenė, kurios sudėtinė dalis yra Lietuva, padeda afganams kurti tokią ateitį, kad šalis gyventų ant taikos pamatų, nebetaptų tarptautinių teroristų ruošimo ir operacijų vykdymo lauku. Pernai gruodžio 5 dieną vykusioje Bonos konferencijoje 83 pasaulio valstybės, o tarp jų ir Lietuva bei Afganistanas prisiėmė apibusę atsakomybę bendradarbiaujant stiprinti afganų saugumo pajėgas bei valdymo institucijas, padėti jiems išgauti ir tinkamai panaudoti turtingus Afganistano žemių gamtinius išteklius (Afganistane yra daugiau nei 3 trilijonų JAV dolerių vertės dujų, naftos, aukso, litijaus).
– Kokios Jūsų įžvalgos, lyginant gimtąjį kraštą ir Afganistaną?
– Nors šalys labai tolimos geografiškai ir skiriasi savo istorija bei gamta, Lietuva išsilavinusių afganų dažnai vadinama pavyzdžiu, nes mes sugebėjome atsikratyti sovietinio jungo ir taikiai bei sėkmingai kurti demokratiją bei laisvą rinką. Afganams iki to dar labai toli. Nors išpažįsta kitokią – islamo religiją, vietiniai žmonės siekia tokių pat vertybių – laisvės, taikos, pagarbos žmogiškajam orumui.
– Tarnaudamas Lietuvai daug laiko dirbote atsakingose Lietuvos ambasadoriaus pareigose tiek JAV, tiek Jungtinėje Karalystėje, o dabar esate tolimame, atšiauriame, paslaptingame ir labai pavojingame europiečiui Afganistane. Iš šalies žiūrint kartais galima objektyviau vertinti įvykius Tėvynėje.Kokią matėte ir tebematote dabarties Lietuvą?
– Iš tikrųjų per atstumą dažnai gali atskirti ar nebent siekti kritiškai pažvelgti ir atskirti pelus nuo grūdų. Iš konflikto zonos stebint įvykius Lietuvoje, negali nestebinti faktas, kiek laiko, energijos ir resursų mes prarandame menkoms politinėms rietenoms ir labai jau provincialiems ginčams. Linkiu ir tikiuosi, kad sugebėsime susitelkti ir pakilę virš asmeninių, politinių ambicijų, pataikavimo populistinei nuotaikai, perimsime mūsų pirmtakų didžiavyrių – Mindaugo, Vytauto, Gedimino palikimą ir drąsiai kursime ateitį ant tvirtų vertybinių pamatų.
– O kaip Jūsų akimis išeivija? Aš pats šio žodžio ilgai nemėgau, nes visada laikiau ir tebelaikau save vienalytės Lietuvos grandimi. Bet po septynerių metų Airijoje, stebėdamas vietos lietuvius, vis labiau suvokiu, kad dauguma mūsų jau į Lietuvą nebegrįš. Vaikai, o tuo labiau anūkai, taps jau kitos kultūros savastimi. Taigi koks tas dabarties išeivijos veidas Jūsų akimis JAV ir Europoje? Ar yra skirtumų ir panašumų?
– Mielas kunige Egidijau, esu tikras, kad sutiksite – ir tie, kurie gyvena Tėvynėje, ir tie, kurie gyvena svetimuose kraštuose, mes visi esame lietuviai. Globalizacijos amžiuje nebūtina būti Lietuvoje, kad išliktumei šalies patriotu. Aplankęs Jus Dubline, pabendravęs su vietos lietuviais, niekada Jūsų nevadinsiu išeiviais. Labai tikiuosi, kad Lietuvos vadovai ir politikai priims neatidėliotinus sprendimus, kurie stiprintų politinius ryšius tarp svetimuose kraštuose gyvenančių mūsų brolių ir seserų bei Lietuvos, sudarydami dvigubos pilietybės, elektroninio balsavimo, atstovavimo Seime, lietuvių kalbos mokymų paramos galimybę ir skatindami investavimo bei prekybos plėtotės programas. Jei to valdžia nesugebės, manau, kad pilietinės ir visuomeninės iniciatyvos anksčiau ar vėliau tai privers padaryti.
– Grįžkime prie Lietuvos realijų:neseniaiLietuvos švedas, vertėjas, kino dokumentininkas Jonas Ohmanas (ne kartą viešėjęs ir Tauragėje, besidomintis skandinavų šalių investicijomis šiame mieste – red.), gyvenantis Lietuvoje jau dvidešimt metų, pastebėjo lietuvio mentalitete vyraujantį baudžiauninko-partizano tipą. O ką Jūs įžvelgtumėte šiuolaikinio lietuvio sąmonėje?
– Ilgus metus įtaką mums darė partizaninis, gynybinis palikimas, kuriuo privalome didžiuotis. Tai apspręsta Sibiro kančių patyrimu. Bet dabar esame laisvi. Nors laisvė nereiškia atsakomybės ir pareigų nebuvimo. Būtina puoselėti šeimos tradicijas, gerbti žmogiškąjį orumą, padėti artimajam ir kam sunku, išlaikyti ir stiprinti lietuvybę. Globalizacija nėra vienareikšmis reiškinys. Kiekvienas mūsų ir visi kartu mes kuriame ateitį, kurią lems ne tik nauji ekonominiai ir socialiniai reiškiniai, bet ir gebėjimas išlaikyti kertinius vertybinius pamatus – asmeninę laisvę, meilę Dievui ir artimajam, patriotizmą ir ištikimybę Tėvynei.
– Kai Airijos ekonomika dar prieš penketą metų klestėjo, ne vienas žinomas Airijos visuomenės žmogus šios „laimės formulės“ priežastimi nurodydavo nusisekusį Airijos švietimo modelį. Lietuvoje šiandien irgi suvokiama, kad norint ištraukti kraštą iš sunkumų pirmiausia reikia kažką daryti su švietimu ir kultūra. Žinau ne vieną pavyzdį, jog tėvų pasirinkimas išvykti iš Lietuvos buvo motyvuotas ir tuo, kad klasėje nesaugiai jautėsi jų vaikai. Dažnai užgauliojami ir ujami vien dėl to, kad gerai ir stropiai mokosi. Deja, mokykla dažnai yra bejėgė arba neranda priešnuodžių prieš vadinamuosius klasės chuliganus. Dažnai keičiamos mokymo programos, streikuoja mokytojai. Neretai mokytojai per pamokas politikuoja, sėdami augančioje kartoje nihilizmą. O štai Airijoje, jei vaikui reikia samdyti korepetitorių, mokykla tai vertina kaip savo darbo broką. Ką manote apie tai?
– Mano mama beveik 40 metų dirbo pradinių klasių mokytoja Skuode ir Ukmergėje. Tad iš arti galėjau stebėti sunkią ir atsakingą mokytojo dalią. Mokytojai – tarsi antri tėvai. Nuo to, ko ir kaip jie moko, labai priklauso asmenybės formavimasis. Manau, valstybė ir visuomenė turi daryti viską, kad mokytojų profesionalumui kelti, juos materialiai skatinti būtų sudarytos palankesnės sąlygos. Savo ruožtu mokytojai ir mokyklų vadovai turėtų ypač stengtis sukurti palankiausią erdvę moksleivių kultūriniam, edukaciniam tobulėjimui ir patriotiniam auklėjimui. Būdamas Lietuvoje aplankau miesto ir kaimo mokyklas, kur anksčiau dalydavausi savo įspūdžiais iš misijos „Sibiras“, pastaruoju metu iš tarnybos Afganistane. Ilgą laiką kartu su žmona Loreta ir JAV lietuviais rėmėme kaimo vaikų vasaros stovyklas. Tad neblogai suprantu problemas, kurių kyla mokykloms. Negalime visko palikti vien mokytojų atsakomybei. Jaunos kartos lavinimas ir parama mokyklai – tai bendruomenės ir kiekvieno mūsų pareiga. Žinoma, mokyklų vadovai ir mokytojai taip pat turi užtikrinti, kad būtų laikomasi drausmės, vaikai nebūtų užgauliojami ir nebūtų sudaryta erdvė narkotikų vartojimui, apie ką vis garsiau kalba moksleiviai.
– Kai dirbote Lietuvos ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje, vienas ambasados darbuotojas, lankantis Lietuvos atstovybėje Londone, man prasitarė, kad dabar ambasadorių turime su „įpurškimu“. Taip vaizdžiai buvo nupieštas Jūsų asmenybės portretas, kaip žmogaus, pilno energijos, valios ir gražaus lietuviško užsispyrimo. Pasvajokime, ką reikėtų padaryti kiekvienam iš mūsų: Lietuvos valdžiai, visuomenei ir eiliniam mokesčių mokėtojui, kad Lietuvos įvaizdis būtų irgi su „įpurškimu“? Ir kiek to reikės laukti?
– Net nebežinau, ar tai priekaištas, kritika ar komplimentas. Mane ir Afganistane bendradarbiai vadina „Duracel“ – nenuilstanti baterija“. Tačiau ne taip svarbi pravardė ar jos reikšmė. Žymiai svarbiau – vizija, nuoseklumas ir gebėjimas apie save sutelkti bendraminčių tikslui pasiekti. Na, o apie įvaizdį galim kalbėti iki išnaktų. Tačiau man labiausiai patiko neseniai matyta Al Jazeera TV laida iš Vilniaus – apie sveikiausią, mažiausiai nutukusių žmonių miestą. Gal tuo vertėtų pasinaudoti ir skleisti vienos didžiausių pasaulio TV žinią apie sveiką gyvenimo būdą ir maitinimą puoselėjantį pasaulio kraštą – Lietuvą, į kurią visi norėtų atvykti, mokytis, investuoti ir šitaip prisidėti prie mūsų gerovės? Ar ne toks turėtų būti mūsų siekis vis labiau priklausomame ir konkuruojančiame dėl talentų, idėjų ir žmonių pasaulyje?
Rubriką remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
