Dailininkė Jadvyga Lengvinaitė: išskirtinis talentas, netilpęs laikmečio rėmuose
Įkelta:
2020-10-20
Nuotrauka
Aprašymas

Vienas iš J. Lengvinaitės tapybos darbų. Muziejaus archyvas

,
Nuotrauka
Aprašymas

Romualdo Vaitkaus nuotrauka

Mūsų kraštietė dailininkė Jadvyga Lengvinaitė spalio 13-ąją būtų minėjusi 90-ąjį gimtadienį. Deja, tarp mūsų jos nebėra, tačiau liko jos kūriniai: lyriški, simboliniai, netgi siurrealistiniai, kartais ir labai tiesmukai skleidžiantys skausmą. Neįprasti, filosofiniai, pastele pirštais tapyti paveikslai buvo suprantami ir paprastiems žmonėms. Tik tuometinei valdžiai ir dailininkė, ir jos darbai neįtiko.
Apie šeimą

Dailininkė gimė 1930 m. spalio 13 d. Batakių miestelyje, Tauragės rajone. Tėvai, tarpukario (1918–1939 m.) nepriklausomos Lietuvos ūkininkai, dar laikė arbatinę ar užeigą, vadintą traktieriumi. Tėvas Simas Lengvinas (1902–2003) 1940 m. represuotas, politinis kalinys, dukart ištremtas.

Mama Marija Naujokaitė-Lengvinienė (1907–1979), dukros liudijimu, dvasinga moteris, meniškos prigimties, kol pareidavo iš pievų pamelžusi karvę, būdavo kokį posmelį sukūrusi. Sakydavo: „Tik pažiūrėk, Jadzike, kokie debesys, kokia rasa virpa ant lauko gėlių ir smilgų“.

Dailininkę užauginusi močiutė Elzė Jonušaitytė-Naujokienė – poetiškos sielos valstietė, puiki pasakotoja, savo išgalvotomis pasakomis ir negirdėtomis, vis naujomis lopšinėmis būsimai dailininkei davė dvasios peno, nukeldama į nebūtų regimybių fantazijos pasaulius.

Prosenelė, močiutės mama, Marija Endriušaitytė-Jonušaitienė (1845-?) buvo garsi Tarailių k. žolininkė, mokėjusi užkalbėti. Žmonės pasakodavę, kad „ji tokia kaip burtininkė ar aiškiaregė“. Pėsčia ar važiuota keliaudavo gydydama sergančiuosius. Pinigų už savo triūsą neimdavusi, šiaip gyvenusi išskirtinai pasiturinčiai, nes jos antrasis vyras Kristupas Jonušaitis turėjo gerą tarnystę Tauragės dvare. Vykdama pas ligonius, paimdavusi ryšulį džiovintų vaistažolių ir vyno iš regalijos, o atsikapsčiusi baltą smėlį kamaros kampe pasirinkdavo keletą vaistingųjų šaknų ir parklupusi nuoširdžiai melsdavosi, pusbalsiu šnabždėdama Viešpaties palaimos maldas.

Sesuo Zina (1942–1975) aukso medaliu baigė tarptautinį Maskvos P. Lumumbos tautų draugystės universitetą (kalbos ir pasaulinė literatūra). Sunkiais poliomielito paūmėjimo atvejais dar įstengdavo, sukeldama atkakliu nusistatymu aplinkinių nusistebėjimą, dirbti sėdėdama lovoje pamėgtą vertėjos darbą. Jos ligos kritinės būklės periodais, Jadvygai paskambinus, atskrisdavo lėktuvu į Tauragę iš Maskvos profesionalūs gydytojai. Iš vokiečių ir anglų į rusų kalbą išvertė keletą filosofinių knygų ir nuo sunkios ligos jauna mirė.

Brolis Algimantas – pedagogas, turėjęs ryškių meninių gebėjimų kurti iš medžio ir metalų. Toks, Jadvygos žodžiais tariant, kaip tautodailininkas: drožinėjo iš medžio ir kalė ir liejo metalą, sugebėjo  pasigaminti šautuvą, kuriuo galima šaudyti.

Nuotrauka

Teko aiškintis net dėl puokštės

Piešti J. Lengvinaitė pradėjo dar nemokėdama rašyti, būdama vos ketverių: ant dulkėto kelio prie namų, rasoto langų stiklo, šerkšnu aptraukto ar apsnigto ežero ledo, medžio anglimi ant plūktos aslos ir buvo nepaprastai savito būdo, kuris kito ir darėsi vis subtilesnis, tačiau, nepaisydamas visų jos kaprizų, meno pasaulis žinojo ir įvardijo ją kaip nepaprastai talentingą tapytoją. Tėvą ištrėmus, dar būdama jaunutė mergaitė, kad šeimai būtų lengviau išgyventi sunkiomis pokario sąlygomis, turguje prekiavo savo paveikslais.

Baigusi gimnaziją, 1948 m. įstojo į Kauno taikomosios dailės technikumą, bet dėl ligos mokslus teko nutraukti, o pasveikusi apsigyveno Tauragėje. Buvo civilinės metrikacijos biuro vedėja. Artimai bendravo su žymiausiais Lietuvos menininkais, daug keliavo, domėjosi muzika, poezija, fotografija, rašė eilėraščius.

Rašytojas K. Saja (g. 1932), kad supažindintų meno sričių autoritetus, savo bute Vilniuje pusiau slaptai surengė pirmą sostinėje J. Lengvinaitės paveikslų parodą, į kurią buvo pakviesti profesorius Vidžiūnas, grafikas Valius, tapytojas Žylius, daugybė kitų tapytojų ir įvairių menininkų. O J. Marcinkevičius, poetė Aldona Puišytė, kuri apie jos paveikslus rašė eilėraščius, Juozas Baltušis, A. Bieliauskas, „Švyturio“ žurnalo korespondentas Tomas Sakalauskas, skyręs Jadvygos kūrybai vietos savo knygoje „Karaliai be karūnų“, buvo jos sielos draugai. Plataus atgarsio sulaukė Vilniuje P. Cvirkos salone 1972 m. surengta kita jos darbų paroda, kuri sukėlė tikrą furorą, nes dailininkei kaip iš gausybės rago buvo nešamos įvairių gėlių puokštės, kurių viena, perrišta tautinės trispalvės juostele, sukėlė KGB nemenkų įtarimų ir pačios parodos autorės adresu, tad buvo iškviesta ilgiems pokalbiams. Apie tai iš tiesų byloja lig tol niekur nenaudotais simboliais išreikšti jos paveikslai. Nors atvirai ir nebuvo dailininkei grasinta, pažadėtos didžiųjų parodų salių durys jai buvo aklinai uždarytos.

Paveikslai – giliai išmąstyti

Kiekvieną kartą, artėjant kūrybos laikui, ištisomis dienomis dailininkė nė su kuo nebendraudavo, nieko nevalgydavo, stengdavosi medituoti, o priartėjus piešimo valandoms melsdavosi, klausydavosi klasikinės muzikos, labiausiai Liudvigo van Bethoveno, Kamilio Sen Sanso, Frederiko Šopeno. O pradėjus piešti paveikslai gimdavo ūmai, be didesnių pastangų. Kai kurie paveikslai, patikrinus virgulėmis, amžininkų teigimu, skleidė vitalinę energiją, nes tapydama pirštais pripildė juos kūrybinio polėkio, širdies šilumos, dvasios stiprybės. Motulei sergint paklausta, kodėl naktimis vaikšto po Gargždų miškus ir Minijos slėnius, atsakydavo, kad be gamtos įspūdžių atgaivos jaustųsi tartum žuvis, bangos išmesta ant kranto, o vėjų sukelti gūdžios tamsos šnaresiai ar užburianti tylos idilė, upei nešant vandenis per besidriekiančias lankas, leidžia pajusti žinomų, bei pirmą kartą įsivaizduojamų simfonijų etiudus, tad grįžusi į namus visada pykstanti, kad likimas nusviedė į dailę, bet ne į muziką. O piešė visada šviesiuoju paros metu, nes „diena turi sielą, ji paliečia kaktą ir tu daug ką supranti. Jeigu aš esu dailininkė – asmenybė, sutverta kūrybai įgyvendinant slapčiausias vizijas plokštumoje – tai man to reikia, nes, neįstengusi suderinti prigimtinės laisvės ir sovietinių žmogaus teisių suvaržymo, kitaip negaliu gyventi“. Vienas funkcionierius, išvydęs menininkės pastelę „Naktis“, pakomentavo, kad pro tirštą prietemos rūką mato moters torsą, tai Jadvyga atsakiusi, jeigu tiek galėjęs įžvelgti, vadinasi, kad taip ir yra.

J. Lengvinaitės paveikslai – išbaigtos filosofinės idėjos, giliai išmąstyti meno kūriniai, kartais su skausmu išjausti širdyje. Išnešioti vaizdiniai, nugulę ant kartono, alsuoja subtiliais išgyvenimais, o mintis, išreikšta paslaptingais simboliais, šifruojamais jausmų kalba, randa kelią į kiekvieno besidominčiojo širdį. Jos tvirta valia, nepaprastas užsispyrimas ir nepalaužiamas noras tobulėti, neeilinio talento menininkei pasiekus siurrealistinio meno aukštumas, leido išsivaduoti iš laikmečio gniaužtų, bet trapi ir jautri asmenybė pelnė vien kolaborantinės valdžios persekiojimus ir nemalonę.

Beje, J. Lengvinaitė turėjo ne vien dailininkės talentą, bet buvo ir trapios pasaulėjautos poetė.

Buvo įtarinėjama ir šantažuojama

Iš viso J. Lengvinaitė surengė apie 30 savo kūrinių parodų. Kai kuriuose miestuose – po keletą kartų: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Kretingoje, Liepojoje. 1969 m. eksponavus paveikslus Palangoje, parodą aplankė į Lietuvos pajūrį atvykusi tuometė TSRS kultūros ministrės Jekaterinos Furcevos pavaduotoja E. Petojan, kuri menininkės paveikslus vertino pozityviai ir užtikrinusi, kad išspręs visus organizacinius klausimus, pakvietė Jadvygą surengti kūrinių parodą Maskvoje. Vėliau rengė parodas Maskvoje dar keletą kartų. Palangoje rengė kūrinių ekspozicijas dar 1972 m. ir 1980 m., 1989 m. sezono metu pajūryje eksponuotus paveikslai buvo visuomenė įvertino aukštai, jie sulaukė masinio lankytojų srauto ir didžiulio susidomėjimo. Nuo to laiko savamokslė dailininkė tapo garsi, žinoma užsienyje, daugelis pageidavo įsigyti bent vieną jos paveikslą.

Už protestą prieš sovietinę santvarką, tapybos darbų savitumą, nelojalumą sovietiniam kritinio realizmo išraiškos būdui ir nepaklusnumą tuometės valdžios pageidavimui ar nurodymui keisti tapybos pobūdį menininkė buvo įtarinėjama, apklausiama, net šantažuojama, nes persekiotojai manė, kad menininkė gali turėti ryšių su nepageidaujamais asmenimis, kurie jai turi įtakos, bei užsienio slaptomis buržuazinėmis organizacijomis, draudė su savo protežė, kaip tada sakydavo, palaikyti bendravimą spaudos darbuotojams, pedagogams, įstaigų vadovams nurodydami „pažvelgti, su kuo susideda“, nes sovietiniams apologetams Jadvygos kūriniai nežinia ką reiškė.

Dailininkės dėdės Jonas ir Jurgis Naujokai bei giminės iš tėvo pusės pokariu jos šeimai iš Kanados, JAV ir Australijos siuntė brangių audinių siuntinukus, tad pati gebėdama modeliuoti ir siūti Jadvyga rengėsi ne pagal sovietinius standartus, o basučių platformą nudažiusi trispalvės spalvomis kaip tikra aukštuomenės dama grakščiai praeidavo centrinėmis Tauragės gatvėmis. Dažniausiai dar tą pačią dieną atvykę į namus ieškoti įkalčių kagėbistai nieko nepešdavo, nes J. Lengvinaitė būdavo suskubusi likviduoti net tirpiklio kvapą.

Neva atsitiktinai prisigretinę prie brolio neprisistatę kagėbistai apgaulės būdu gudriai išgavo jiems trokštamos informacijos, tad iškviesta į partkomą ant raudono kilimo išdidžioji Jadvyga, taip tuomet buvo pavadinta, privalėjo kažkaip paaiškinti ar išsiteisinti.

Kartą pasivaikščiojimo metu atokioje gatvelėje pasitikę saugumiečiai paslaptingajai dailininkei, kad negalėtų piešti, sulaužė dešinę ranką ir pirštus, bet Jadvygai per jos talento gerbėjų pažintis pas aukšto lygio medikus traumą pavyko išgydyti.

Nepelnytai pamiršta

Didžiausia dalis darbų, daugiausia išdovanotų, iškeliavę į JAV, Rusiją – Sankt-Peterburgą, Maskvą pas pavienius asmenis. Kita dalis, nupirkta valstybės, eksponuojama meno rūmuose Vilniuje. Iš viso per kūrybinį laikotarpį dailininkė nutapė per tris šimtus paveikslų įvairia tematika.

Kadangi jos kūriniai priminė M. K. Čiurlionio ar K. Šimonio darbus, žmonėms daugiau ar mažiau buvo suprantami, tačiau skausmą ir prievartą bei neviltį skleidžiančiose pastelėse komunizmo statytojų dvasios nebuvo nė menkiausio pėdsako, tad sovietiniai funkcionieriai, nenorėdami ar negebėdami įžvelgti tikrosios paveikslų prasmės, jos kūrybą vadino mistika, nedraudė dailininkei rengti savo paveikslų parodas, bet ir neskatino tęsti kūrybinių sumanymų.

Išskirtinės menininkės kūrybą sovietiniu laikotarpiu siaurame pažinčių rate aukštai vertino menotyrininkai, poetai ir rašytojai, muzikai ir dailininkai. Jų palaikoma ir skatinama J. Lengvinaitė nenutolo nuo pasirinkto tapybos stiliaus. Paprasti žmonės, kurie ją pažinojo, kalbėjo vienareikšmiškai – kad daug yra visokiausių dailininkų, bet tokių kaip Lengvinaitė – tik viena. Ne tik hipius Palangoje, bet nutrūktgalviškus gatvės vaikėzus kartą pakvietusi į darbo kambarį pakomentuoti savo kūrinių, ji liko ne tik patenkinta, bet ir nustebusi, kad jos paveikslai artimi net eilinių žmonių pasaulėžiūrai.

Dar sovietiniais laikais Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis (1914–1995) daug padėjo, skirdamas lėšų, kad dailininkės darbai taptų kokybės ir laiko atžvilgiu tvaresni, kad ji turėtų pasaulinio lygio popieriaus ir dažų.

Kūrinių reprodukcijos spausdintos net Indijos žurnaluose. Pokalbio metu J. Lengvinaitė apgailestavo, jog dėl buvusios geležinės uždangos nepavykę gauti Japonijos spaudos egzemplioriaus su publikuotais jos paveikslais, o Didžiosios Britanijos žurnalą, draugų bandytą pervežti per tuometinės Jugoslavijos sieną, konfiskavę saugumiečiai.

1969 m. Tauragėje įvyko pirmoji J. Lengvinaitės darbų paroda, o paskutinė – 1990 m. Tauragės vaisių ir daržovių kombinato salėje, minint dailininkės 60-mečio jubiliejų.

Niekas nepasirūpino, kad dailininkės kūriniai, išsklidę po Lietuvą ir toli už jos ribų, būtų surinkti ir pristatyti plačiajai auditorijai Tėvynėje, nors ji pati turėjo daugiau nei dviejų šimtų paveikslų skaidres, kurios parodos metu pradingo, paliktos Maskvos viešbutyje. Be didesnio dėmesio jos kūryba liko ir po nepriklausomybės atkūrimo. Niekada joks dailėtyrininkas viešai nenagrinėjo J. Lengvinaitės kūrybos, nes sovietinių laikų šleifas buvo dar užgožęs valdančiųjų sąmonę. 2012 m. fotografo Romualdo Vaitkaus iniciatyva buvo išleistas J. Lengvinaitės tapybos bei eilėraščių albumas „Lizdai laukia pavasario“.  Jame – 33 tapytojos paveikslai, 5 eilėraščiai ir nuotrauka, nes praėjus keliems dešimtmečiams kilo kliūčių surinkti darbus.

Po daugelio metų, lyg klajūnai vaikai į namus, tik dalis darbų nemenkomis pastangomis sugrįžo į menininkės paveikslų albumą. Kaip kadaise teigė jos draugai ir meno pasaulio atstovai, nužėrus užmaršties dulkes, dailininkės kūriniai sužėruos naujomis varsomis, bet pasklidę po tolimiausius pasaulio kampelius darbai, deja, jau nebesugrįš. J. Lengvinaitė mirė 2014 m. vasario 12 d.

Nuotrauka
juozas
Įkelta:
2021-04-13
Tauragėje gyvenantis ir kuriantis fotografas Juozas Petkevičius įsitikinęs – Lietuvos regionuose menininkai neretai yra gniuždomi, nes jų siekių ir svajonių aplinkiniai tiesiog nesuvokia ir netiki. Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ įsikūrusioje fotografijos galerijoje tauragiškis neseniai pristatė kelias savo fotografijas iš serijos „Incognito“, kurioje vaizduojami regionų kūrėjai. Nuotraukos darytos senuoju būdu – jas ryškinant laboratorijoje. Tiesa, ši meno sritis – brangus malonumas.
Nuotrauka
anele
Įkelta:
2021-04-11
Tauragės „Versmės“ gimnazijoje besimokanti Anelė Matrosovaitė kuria dainas ir groja gitara. Kūrybinga 18-metė interviu „Tauragės žinioms“ papasakojo apie vingiuotą savo kaip muzikantės kelią, kuriame buvo tiek stiprių muzikinių išgyvenimų, tiek ir nusivylimų muzikos pasauliu. Abiturientė žino, ką baigusi mokyklą norėtų studijuoti. Psichologės kelią besirenkanti menininkė teigė, kad psichologija ir muzika labai panašios sritys – jas pasitelkus galima padėti žmonėms. 
Nuotrauka
„Tauragės žinių“ archyvo nuotrauka
Įkelta:
2021-03-25
Šiandien sukanka 17 metų, kai Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonas Marius Venskus keliauja kunigystės keliu. Šia proga kunigą pasveikino Tauragės „Carito“ savanoriai, linkėdami drąsiai eiti pirmyn, neprarasti pusiausvyros slegiant sunkumams.
Nuotrauka
Tauragės VSB nuotrauka
Tauragės VSB nuotrauka
Įkelta:
2021-03-05
Vakar Tauragės visuomenės sveikatos biuro (VSB) visuomenės sveikatos specialistei Gemai Nairanauskaitei, atliekančiai sveikatos priežiūrą mokykloje, įteiktas Savivaldybių visuomenės sveikatos biurų asociacijos (SVSBA) apdovanojimas „2020 metų specialistas“. Jį drauge su Tauragės rajono savivaldybės mero padėka įteikė rajono meras Dovydas Kaminskas.
Nuotrauka
Žvynakienė
Įkelta:
2021-03-02
Ko gero, sunkiai rasime tauragiškių, o ypač jaunosios kartos atstovų, kurie nepažinotų visada besišypsančios policijos pareigūnės Raimondos Žvynakienės. O jei neteko girdėti, tai susipažinkite – 22 metus policijos sistemoje dirbanti moteris myli savo darbą, o savaitgaliais duoklę atiduoda vienišiems seneliams. Juos lankydama kaip Maltos ordino savanorė dažnai yra tas vienintelis žmogus, kuriam senjoras gali išsipasakoti.
Nuotrauka
vaitkus
Įkelta:
2021-02-26
Vasario 20 d. sukanka 100 dienų, kai dirba naujai išrinktas Seimas. Tauragėje išrinktas Seimo narys Romualdas Vaitkus, kuriam kassavaitinės kelionės į Vilnių ir atgal jau tapo įprastos, sako net ir jų metu neleidžiąs laiko veltui: klauso įvairių laidų aplinkosaugos klausimais – apie ekologiją, gamtosaugą, atliekų tvarkymą ir t.t., aiškinasi daugybę klausimų telefonu. Jis teigia net nepajuntąs, kaip prabėga laikas kelyje. Paklaustas, kaip prabėgo tas šimtas dienų, jis vieną po kito vardija nuveiktus darbus.
Nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Įkelta:
2021-01-31
Šiandien, sausio 31-ąją, netekome Jono Šilerio, ilgamečio badmintono trenerio, per savo gyvenimą meilę šiam sportui įskiepijusio daugybei vaikų, išugdžiusio ne vieną sportininką. Jam buvo 73-eji.
Nuotrauka
Songaila
Įkelta:
2021-01-22
Netektis: sausio 20-ąją mirė pedagogas, buvęs tuometinės Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos direktorius Romanas Juozapas Songaila. Jis yra vadovavęs ir Tauragės rajono švietimo skyriui. R. Songaila ėjo 91-uosius metus.
Nuotrauka
saulius
Įkelta:
2021-01-01
Jau tradicija tapusią, šiemet penkioliktą kartą vykstančią senelių paramos akciją „Maltiečių sriuba“ karantinas pakeitė – sriubos paragauti neteks, tačiau noro padėti vargstantiems tai nestabdo. Seniems vienišiems žmonėms reikia paramos, ir nors dabar ją suteikti tapo sudėtingiau, Tauragės maltiečiai rankų nenuleidžia. Saulius Oželis, vadovaujantis Tauragės maltiečiams, šiemet buvo pripažintas geriausiu Lietuvoje. Jo vadovaujami savanoriai ir dabar triskart per savaitę veža karštą maistą 60-čiai senolių, globoja nepasiturinčias šeimas. Saulius neslepia – darbo per karantiną padaugėjo. Toks panašus į Kalėdų senelį, jis dalija ne dovanas, o savo širdies šilumą ir yra įsitikinęs, kad aukodamas savo laiką kitam žmogui, padėdamas jam, esi apdovanojamas – šypsena, geromis emocijomis, gražiu žodžiu ar net džiaugsmo ašara.
Nuotrauka
senelis
Įkelta:
2020-12-31
Kasmet artėjant Kalėdoms Dacijonuose, kaip sako kultūrinių renginių organizatorė Rasa Didorienė, užsikuria naminių žaisliukų gamybos fabrikėlis. Bendruomenės nariai renkasi gaminti papuošimus šventinei eglutei. Šiemet prasidėjus antrajam karantinui fabrikėlis neužsikūrė, tiksliau, užsikūrė tik renginių organizatorės namuose. Padedant vyrui ir kaimynams gimė kaimą puošianti Nykštukų alėja, o kadangi renginių vykti negali, namuose įkurtas ir R. Didorienės Mamauzių teatras vaikams. Pasirodymai transliuojami feisbuke. Beje, net ir čia kūrybiškai moteriai talkina jos vyras Egidijus.
Nuotrauka
rasa
Įkelta:
2020-12-16
Skaudvilės renginių organizatorė Rasa Bartkuvienė apdovanota Žemaitijos kunigaikščių medalių kolekcija. Toks įvertinimas jai skirtas už etninės kultūros puoselėjimą. Folklorą Skaudvilės krašte renginių organizatorė-pedagogė propaguoja jau daugiau nei dvidešimtmetį. Jos vadovaujamas vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Inkstiliuks“ Skaudvilę garsina lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „Tramtatulis“, be instrumentinės ansamblio grupės neapsieina valstybinės bei kalendorinės šventės, savo pasirodymais džiugina ir moters vadovaujama liaudiškos muzikos kapela „Dobilas“.
Nuotrauka
Rugilė Norbutaitė
Įkelta:
2020-12-15
Muziką kurianti 18-metė tauragiškė Rugilė Norbutaitė savo klausytojams geriau žinoma „thelastsunday“ pseudonimu. Netrukus dar vieną naują kūrinį pristatysianti mergina kalba, kad jaunas, savo tikslų ir svajonių siekiantis žmogus neretai pasiduoda pusiaukelėje, kai susiduria su gausybe jo laukiančių iššūkių. Anot jos, kovoti už vietą po saule tenka visiems, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena Tauragėje, ar Vilniuje. Rugilė ragina nepasiduoti. Kalbėdama su „Tauragės žiniomis“ jaunoji atlikėja atskleidė, kaip savyje atrado menininkės gyslelę, kokią įtaką jai padarė šeima, mokykla ir bendraamžiai.
Nuotrauka
alijosius 2
Įkelta:
2020-12-12
Tomą Alijošių tauragiškiai pažįsta kaip sėkmingą verslininką, politiką, ir tuo pat metu – kuklų ir mažakalbį žmogų. Kad jis išties daug apie save kalbėti nemėgsta, akivaizdu ir iš šio interviu: gruodžio 7-ąją 70-ąjį gimtadienį pasitikęs verslininkas į klausimus atsakė netuščiažodžiaudamas – trumpai ir aiškiai.  
Nuotrauka
Karina Matulytė
Įkelta:
2020-12-08
Sekmadienį Vilniaus Algirdo muzikos mokykloje įvyko III-sis tarptautinis muzikos ir bendrojo ugdymo mokyklų meninis edukacinis projektas-konkursas „Muzikos spalvos“. Į jo antrąjį turą pateko ir Tauragės meno mokyklos ugdytinė.
Nuotrauka
Jokūbas Kurlinkus
Įkelta:
2020-12-04
18-metis tauragiškis Jokūbas Kurlinkus – aktyvus jaunimo organizacijų narys, jį galima pamatyti įvairiuose renginiuose, visai neseniai jo kūrybos rašinį „Žmogus“ išspausdino kūrybos žurnalas „Slemas su ragais“. Vaikinas drąsiai reiškia savo mintis jaunimo, švietimo ir politikos klausimais. Nieko nuostabaus – jis planuoja studijuoti istoriją ir yra įsitikinęs, kad pasaulį būtina matyti itin plačiai. Tačiau kartu J. Kurlinkus neslepia, kaip pats sako, esantis nacionalistas, o jo požiūris į Lietuvą – toks pat, kaip antrajai kadencijai neišrinkto JAV prezidento Donaldo Trumpo požiūris į Jungtines Amerikos Valstijas.
Nuotrauka
Įkelta:
2020-11-18

Tauragės LDK Kęstučio šaulių 7-oji rinktinė, įkurta 1919 m. lapkričio 4 dieną, neseniai minėjo 101-ąsias metines. Planuota naujų narių priesaika bažnyčios skverelyje, paskelbus karantiną įvykti negalėjo. Tačiau šaulių pilietiškumo dvasios koronaviruso grėsmė nepalaužia – anot rinktinės vado Kęstučio Baužos, šaulys – tai tas žmogus, kuris visada pasiruošęs ginti Tėvynę, nesvarbu, kokia iškiltų grėsmė – ginkluotas priešas ar pandemija.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-11-14

„Tauragės žinių“ žurnalistę Zenonas Radvila į jųdviejų su žmona Agota išpuoselėtą sodybą pasikvietė dar prieš paskelbiant antrąjį karantiną. Tautodailės meistras tikino norintis pasidalyti, ką jam pavyko nuveikti šiemet, kai pasaulį sukausčius pandemijai buvo atšauktos mugės, apribotos kelionės ir renginiai. Kuklumu pasižymintis menininkas neužsiminė, kad namuose jau turi įrengęs tikrą muziejų, o atvykus laukė dar viena staigmena – kaip tik lapkričio pirmąjį savaitgalį jiedu su žmona Agota minėjo auksinių vestuvių jubiliejų. 

Nuotrauka
Įkelta:
2020-11-06

Tauragės evangelikų liuteronų parapijos klebonas Mindaugas Dikšaitis viešojoje erdvėje džiaugiasi ir žinia dalijasi su kitais: „Čia tas atvejis, kai Dievą mylintiems karantinas išeina į gera. Turbūt dvejus metus užtruko vertimas, redagavimas, skaitymas, redagavimas, maketavimas, redagavimas...  Stojus karantinui atsirado daugiau galimybių paspartinti šios knygos gimimą lietuvių kalba, ir atspausdinta knyga pasiekė Tauragę“. O kalbama apie iš anglų kalbos verstą septynių istorikų knygą „Bažnyčios istorija“.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-11-05

16-metė Meda Pikčiūnaitė šiais mokslo metais tapo Tauragės „Versmės“ gimnazijos mokinių prezidente. Bendraamžių pasitikėjimą įgavusi mergina pasakojo, su kokiais rūpesčiais susiduria moksleiviai ne tik Tauragėje, bet ir visoje Lietuvoje. Ji turi palinkėjimą ir būsimam švietimo, mokslo ir sporto ministrui, kuris netrukus turėtų būti patvirtintas po įvykusių Seimo rinkimų. „Tauragės žinioms“ ji kalbėjo, kad pandemijos, kuri sujaukė mūsų gyvenimus, akivaizdoje mokymo įstaigose itin svarbu palaikyti mokinių ir mokytojų draugiškumą bei toleranciją.

Nuotrauka
Įkelta:
2020-11-02

Iniciatyvos „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotas turas per Lietuvą „Stiprybė tavyje“ baigėsi. Buvo daug juoko, po to apsikabinimų, o po to ir ašarų suvokus, kad reikia atsisveikinti.  Bet kiekviena pabaiga turi naują pradžią. Turo sumanytoja Žydrė Gedrimaitė, matydama žmonių, atėjusių į renginius, reakcijas ir išgirdusi partnerių, rėmėjų ir dalyvių atsiliepimus, sako esanti u laimingas žmogus. „Draugystė veža“ organizatoriai sako: „Iki kitų kartų. Mes dar tikrai draugausim...“ ir dalijasi mintimis žmonių, vienaip ar kitaip prisidėjusių prie to, kad turas įvyko, supurtė ir suartino...

Nuotrauka
Įkelta:
2020-10-16

Sveikata ir dailios kūno linijos šiais laikais rūpi ne tik moterims, bet ir vyrams – sulieknėti be pastangų tikriausiai norėtų dažnas. Deja, tai neįmanoma: kad sulieknėtum nepakenkdamas sveikatai, nepakaks, tarkim, mėnesiui atsisakyti saldumynų. Tam reikia iš esmės pakeisti gyvenimo būdą. Kaip tai padaryti? Per nepilnus metus kone trečdalio savo svorio atsikratęs Vilius Stumbra sako, kad tai reikalauja be galo daug pastangų.