Tėvo dienos proga pristatome skaitytojų istorijas-prisiminimus. Kai kurie atmintyje saugo savo tėvo duotą patarimą, kai kurie dalijasi gyvais prisiminimais iš praeities. Panašu, kad tėvai, meiliai vadinami tėčiais, tetukais, tėveliais, savo vaikų gyvenimuose suvaidino svarbų vaidmenį, buvo pamatas, ant kurio statomas šeimos gyvenimas. Gaila, tačiau ne visi žurnalistės kalbinti skaitytojai sutiko dalintis prisiminimais. Kai kurių lūpose tėvo vardas skambėjo be džiugesio, lydimas nuoskaudų. Visiems linkime su džiaugsmu paminėti tėvo dieną, nes be jo ir jūsų mamos pasaulis nebūtų išvydęs tokio stebuklo – jūsų.
Lina Buchlickaja-Lauciuvienė:
Mano tėtis – žmogus, išmokęs mylėti gamtą, pažinti grybus, žvejoti. Jis mokė be reikalo nesimėtyti žodžiais, galvoti, ką kalbi. Svarbiausia jo duota pamoka – kiek įmanoma visada laikytis duoto žodžio. Kaip sakoma, žodis – ne žvirblis.
Tėčio rankose – dar mažytė Lina Buchlickaja-Lauciuvienė
Lina Geštautaitė:
Mano tėtis – pats geriausias! Esam tokie geri draugai, kad galima pasikalbėti apie bet ką ir leisti kartu laiką. Mėgstame kartu žvejoti.
Stebiuosi jo darbštumu, ką jis sugalvoja, tą atlieka čia ir dabar. Sako: „Kam atidėlioti, jei gali padaryti dabar.“ Tuo jo patarimu vadovaujuosi kasdien.
Lina Geštautaitė (kairėje) su tėčiu ir seserimi Jovita
Renata Karvelis:
Tėvas ir motina vaikui atstoja pasaulį. Formuoja pasaulį. Duoda pirmąją žinutę apie pasaulį. Kaip jame reikia elgtis, kokios taisyklės galioja, ko reikia siekti, kas yra gražu, o kas atstumiamai bjauru. Liaudyje sakoma – obuolys nuo obels netoli rieda. Kai analizuoju savo veiksmų motyvaciją, kai prisikapstau prie esmės, už jos slypi tėvo figūra. Kaip mano pačios tėvas, mąstau globaliai ir giliai, daug analizuoju. Nemėgstu paprastų dalykų – nei vaizdų, nei dovanų, nei jausmų. Nepaprasti dalykai domina ir mano tėvą. Jame gyvas vaikiškas smalsumas, noras pažinti pasaulį. Išradėjo žvilgsnis. Kažkada suvokiau, kad niekada šeimoje su manimi nesielgė kaip su mergaite, kuriai kažko neva negalima. Ir mane gyrė ne už patrauklią išvaizdą ar sukneles, o už drąsą, sprendimus ir rezultatus.
Renata Karvelis su tėčiu ir sūnumi prie Padievaičio piliakalnio (Šilalės r.)
Genovaitė Urmonaitė:
EPIZODAS. Birželio 13 d. jau 47-eri metai, kai tetukas išėjo ten, iš kur dar nė vienas negrįžo. Buvau panelė, pasiruošusi eiti į paskutinę abitūros klasę. Viskas taip staiga, per vieną naktį... Bet visa vaikystė ir paauglystė su juo ypač ryški ir šiandien. Ko išmokė?
- Plaukti
- Nemeluoti
- Ruošti pamokas, kurių netikrindavo, kaip paruošei… Pasitikėti
- Suteikė galimybę būti savimi, o tai visai šeimai leido būti laisviems, nes nelaisvės visiems seneliams ir tėvams užteko – 9 metai Sibire
5 – 90 (tiek šiandien jam būtų metų) punktai – mano galvoje ir pokalbiuose su artimaisiais, kai prisimename lankydami kapą ar sėdėdami už giminės stalo.
EPIZODAS. Kaimynystėje gyveno kunigas Vladas. Dažnai lankydavomės vieni pas kitus, mus, vaikus (tuo metu man buvo 10 metų), namuose ruošė Pirmajai komunijai, kartu su maldomis ir tradicijomis sėsdavome šventai Kūčių vakarienei. Kartą po eilinio žiemos vakaro eidama pro kunigo namus specialiai užėjau paprašyti saldainių... Net ne tą pačią dieną sužinojęs Tetukas paėmė diržą, – atseit, didelė gėda prašyti... O aš jau tada pagalvojau, kad į mūsų namus dažnai ir kaimynai, ir kunigas užklysdavo Tetuko (dirbo Darbų vykdytojo bare darbų vykdytoju) prašyti statybinių medžiagų ar dar ko nors...Aš, matyt, jau tada galvojau, – kodėl vieniems galima, o kitiems ne? Tad ar išmokė Neprašyti? Išmokė Dalintis. Išmokė nebijoti daryti klaidų, bet bijoti būti nesuprastam.
Genovaitė Urmonaitė (vidury) su tėčiu (kairėje pirmas) ir šeima
Gabija Zakarauskė:
Bet koks vyras gali būti tėvu, bet reikia kažko ypatingo, kad taptų Tetuku. Būti tėčio mergaite yra tarsi turėti nuolatinius šarvus visą likusį gyvenimą. Tu visada buvai geriausias tais laikais, kai sakei: „Taip“, o mama – „Ne“. Ačiū, kad parodei man savo pavyzdžiu, kaip išlikti žmogumi tarp žmonių. Tėveli, noriu, kad žinotum, jog esu labai laiminga būdama tavo dukra. Niekada nepamiršk, koks brangus man esi!
Gabija Zakarauskė su tėčiu
Sigita Novikovienė:
Turiu nuostabų tėtį, kuriam tėvo dieną sukanka 80 metų! Jis man gimus įteikė brangią dovaną – meilę žmonėms, gyvūnams, muzikai. Pats visą gyvenimą savo pavyzdžiu man rodė, kaip jomis naudotis. Man labai pasisekė, kad aš jį vis dar galiu apkabinti. Įdomus faktas, kad mudu abu esame Dvynių ženklo atstovai, o mūsų gyvenimo palydovai – Šauliai. Myliu savo tetuką ir sveikinu su artėjančiu gražiu jubiliejumi ir Tėvo diena.
Sigita Novikovienė su tėčiu
Regina:
Dažnai prisimenu, kaip tetiukas man padėjo įgyvendinti svajonę – nusipirkti tokius batelius, kokių noriu. Tiesa, jis kartu net į parduotuvę nėjo, jis pasitikėjo manimi. Galbūt todėl šis prisiminimas man toks svarbus.
Man buvo dvylika. Mama tą vasarą gydėsi sanatorijoje, manimi rūpinosi tėtis. Vieną gražią vasaros popietę su draugėmis apsilankėme batų parduotuvėje. Ten pastebėjau juos. Tuos batelius. Kakavos spalvos, uždaru priekiu, kulniukas masyvus, gal penkių centimetrų, užsegami juostele. Jie buvo nuostabūs!
Jis net nesuabejojęs man davė reikiamą pinigų sumą. Nupirktus batelius parodžiau tetiukui. Jis suglumo. Bateliai buvo gana moteriški, matyt, atrodžiau ne pagal savo amžių.
– Ar tu tikrai juos avėsi? – nuskambėjo jo abejonė.
Bateliai nebuvo patogūs, netiko pagal mano amžių ir aš jų niekada nedėvėjau. Tačiau niekuomet neužmiršiu: tetiukas man leido juos nusipirkti.
Regina su tėčiu