Lapkričio 26-ąją Tauragės liaudies teatrui sukako 50. Iškilmių proga priešais Kultūros rūmus atidengta pirmoji kultūros kolektyvų alėjos plokštė – ji skirta teatrui.
Teatrą puoselėjo arti 100 žmonių
Garbinga misija – atidengti plokštę atiteko dviem teatro aktoriams: jauniausiam – Dominykui Šimkui ir vyriausiam – Jonui Liorančui.
Teatralams skambėjo sveikinimo kalbos, Kultūros centro pučiamųjų orkestro maršai, po oficialių kalbų susirinkusiųjų laukė vyno taurėmis serviruotas stalas ir teatralizuotas šventinis pasirodymas.
– Ši diena – visų teatro žmonių simbolinis įnašas į teatro skrynią. Jūs kūrėte teatrui, gyvenote teatru ir gyvenote teatre. Prie Tauragės liaudies teatro prisilietė arti 100 žmonių, – sveikindama kolegas kalbėjo teatro režisierė Algima Juščiuvienė.
Svajoja apie naują vaidmenį
Jauniausias Tauragės liaudies teatro aktorius – devynerių Dominykas Šimkus. Jis – teatro debiutantas. Pirmoji ir kol kas vienintelė mažojo aktoriaus rolė – piemenuko vaidmuo Augustino Griciaus komedijoje „Ponaičiai“.
– Į teatrą mane pakvietė kaimynas Jonas Dedūra. Atėjo į svečius ir pasiūlė būti piemenuku, sakė, kad reikia mažo berniuko. Aš nė kiek nedvejojau – iškart sutikau, – „Tauragės žinioms“ pasakojo Dominykas.
Jovarų pagrindinės mokyklos trečiokas Dominykas „Tauragės žinioms“ teigė, kad iki „Ponaičių“ niekur nėra vaidinęs, išskyrus šuniuko rolę darželyje, tačiau tai nebuvę kažkas ypatingo. Tauragės liaudies teatre viskas kitaip. Nors Dominyko rolė ir šįkart nedidelė – piemenukas tik į sceną atneša laišką ir pasako vos kelis sakinius, tačiau Dominykas jaučiasi reikšmingesniu aktoriumi.
Paklaustas, su kuriais teatro aktoriais geriausiai sutaria, Dominykas sudvejoja, tačiau atsako greitai:
– Su kaimynu Jonu (Jonas Dedūra – red.), su dėde Pranu (Pranas Dirginčius – red.), su šeimininke (Onutė Biknerienė – red.) ir su Švilpiene (Elytė Loveikienė – red.), – vardijo berniukas.
Nors Dominykas turi ir kitų užsiėmimų: pradėjo lankyti dailės būrelį, mėgsta žaisti kompiuteriu, važinėti dviračiu, o žiemą rogutėmis, tačiau sako, kad teatras jį traukia labiausiai ir galbūt net norėtų tapti reikšmingu aktoriumi.
– Kai šitas spektaklis jau nebebus rodomas, gal man atsiras koks nors kitas vaidmuo, – svarsto Dominykas.
Teatro kūrėjai ieškojo atgaivos sielai
Jonas Liorančas, vyriausias Tauragės liaudies teatro aktorius, su nostalgija prisimena laikus, kai vaidino. Labiausiai, pasak Jono, jam įsiminė teatro pradžia – metas, kai jis pirmą kartą žengė ant scenos.
– Tauragės liaudies teatras susikūrė 1960-aisiais. Kultūros namuose tuo metu dirbo gabus dailininkas Aleksandras Fadinas, atvažiavo režisierius Juozas Grigas. Šie du talentingi žmonės ir buvo besikuriančio Tauragės liaudies teatro pradininkai. Tai buvo laikai, kai miestas vis dar buvo sugriautas, pradėti statyti pirmieji namai. Tačiau viskas po truputį laisvėjo, jautėmės drąsiau, ne tokie prispausti, ne taip bijojom tremties, todėl sielai reikėjo atgaivos. Teatras tuomet ir buvo tas kultūros spindulys, kuris tauragiškius šildė. Į teatrą atėjau jo įsikūrimo metais. Man tuomet buvo devyniolika, vos prieš metus buvau baigęs mokyklą. Kažkas, matyt, parekomendavo, mat vaidinau tuometinėje pirmojoje vidurinėje mokykloje, – prisiminimais dalijosi tauragiškis.
Pirmasis spektaklis, kuriame vaidino J. Liorančas, buvo V. Rozovo „Nelygus mūšis“. Kiti Jonui įsimintini spektakliai – D. Medvedenko „Akmuo ant kelio“, J. Skliutausko „Vaikinas su velnio plauku“, A. Salinskio „Būgnininkė“, B. Brechto „Baimė ir neviltis Trečiajame Reiche“, V. Rozovo „Džiaugsmo beieškant“. Paskutinis J. Liorančo išėjimas į sceną buvo Genovaitės Urmonaitės statytas spektaklis „Vis per tą kvaišą Pauliną“. Tuomet jam buvo apie 55-erius.
Su didžiausiais sentimentais liaudies teatro aktorius prisimena savo vyresnius kolegas.
– Buvau jauniausias, tačiau mane priėmė kaip lygų – nuoširdžiai, paprastai. Gerai prisimenu tą jaudulį prieš premjerą. Nepaprastai laukdavome pasirodymo, nerimaudavome. Dirbome nuoširdžiai, atkakliai, pasišventę. Anais laikais darbas baigdavosi šeštą vakaro, todėl būdavo, kad repetuodavome iki vienuoliktos ar dar ilgiau. Pamenu, vidurnaktį spektaklio išvakarėse išeinam iš repeticijos – tamsu, sninga, o mes taip jaudinamės – kaip čia bus, – į prisiminimus nugrimzdo kultūros puoselėtojas.