Darius Petrošius (Socialdemokratų partija): man taip nepatinka
Kodėl Darius Petrošius dalyvauja 2012 metų Seimo rinkimuose?
Tai klausimas, kuris dažnai kyla ne tik rinkėjams, bet ir mane supančių artimųjų ratui. Pirmiausiai į šį klausimą turėjau atsakyti pats sau. Noriu pasidalinti savo mintimis.
Esu tauragiškis. Galbūt kai kam tai pasirodys nesvarbu, bet esu įsitikinęs, jog tai tikrai suteikia privalumą prieš kandidatus atvykėlius. Galiu drąsiai teigti, jog puikiai žinau ir suprantu savo kraštiečių problemas – tiek miesto, tiek ir kaimo. Be to, kaip vietinis esu labiau motyvuotas padėti rajono žmonėms.
Seimo nario darbą sotinėje labiau suvokiu kaip būtiną komandiruotę, po kurios vis tiek grįžti namo – į Tauragę. Čia tikrieji mano namai. Tad ir dalyvaudamas valstybės valdyme neturi teisės pamiršti apie duotus įsipareigojimus savo krašto rinkėjams – privalai žmonėms žiūrėti į akis ir atsakyti, išklausyti, padėti.
Niekad nemaniau, jog pavardė gali trukdyti siekti tikslo. Esu teisės mokslų daktaras, Tauragės rajono savivaldybės tarybos narys. Manau, tikrai galiu būti naudingesnis kraštui už kai kuriuos politikus, mokančius tik šokti ar dainuoti.
Kadencijos baigiasi, tačiau žmonių rūpesčiai, bėdos ir klausimai išlieka. Argumentas, jog Seimo narys – visos tautos atstovas, galbūt teisingas. Tačiau jei savo veikla ir darbais negali padėti savojo krašto rinkėjams – ar tai netampa tik nevykusiu pasiteisinimu, jog dirbai visos valstybės labui, o savam rinkėjui neužteko laiko? Kam tuomet reikalinga tokia rinkimų sistema ir vienmandatės rinkimų apylinkės? Atsakymas paprastas – tam, kad kovotum už kraštą, apygardą, kurioje esi išrinktas!
Laukia daug svarbių darbų, todėl šiandien Tauragės rajono labui reikia dirbti dar daugiau. Neabejoju, kad Seimo narys prie to svariai gali prisidėti. Jeigu, žinoma, nori. Pavyzdžiui, Tauragės rajono savivaldybės administracijos parengti projektai, nukreipti sutvarkyti įvairius mūsų krašto kampelius, labai reikalingi, tačiau nesulaukia paramos Vilniuje ir atmetami be svarių priežasčių. Todėl nesuklysiu sakydamas, kad kandidatams ne tauragiškiams mūsų kraštas mielas ir reikalingas tampa tik prieš rinkimus.
Daugumai Lietuvos žmonių nelabai svarbi partinė priklausomybė. Sutinku su jais, jog žymiai svarbiau padaryti darbai.
Siūlau pažvelgti į socialdemokratų, kurios komandos narys esu ir aš, darbus mūsų mieste ir rajone. Miestas keičiasi, ir tai pripažįsta tiek kraštiečiai, tiek svečiai, tiek kitų partijų nariai, kurie nori tai matyti. Gražėjantį miestą mato rinkėjai, todėl neatsitiktinai per 2011 metų savivaldos rinkimus dauguma savo balsus atidavė socialdemokratams.
Galima analizuoti ir socialdemokratų darbus visos valstybės mastu. Kaip skeptikai ir oponentai bekritikuotų, daugelis žmonių pripažįsta, jog geriausia gyventi buvo valdant socialdemokratams. A.a. Prezidentas Algirdas Brazauskas valstybėje buvo stabilumo garantas. Bendras ekonominis Europos ir viso pasaulio nuosmukis sustabdė ir mūsų šalies ekonominį augimą. Dabartinė valdančioji dauguma jau 2008 metų gruodžio mėn., pamiršusi pažadus, parodė, kad nemoka vertinti situacijos, yra nepasirengusi valdyti ir priimti teisingų sprendimų. Ko verta vien „naktinė mokesčių reforma“? Manau, kad visi tai pajutome savo kailiu.
Dabar „turime“ Seimo narį ne socialdemokratą ir ne tauragiškį. Tik kyla klausimas, ar mes jį tikrai turime? Nei kaip tarybos narys, nei kaip tauragiškis aš negaliu pasidžiaugti jo darbais. Nelabai suprantu, kaip Seimo narys vienmandatininkas gali nepasveikinti naujai išrinktos tarybos, nė karto su ja nediskutuoti apie rajono aktualijas ir vengti bet kokio dialogo su vietos valdžia, apsiribojant bendravimu su grupele bendrapartiečių?! Ar tai lemia ideologiniai skirtumai, ar žmogiškosios savybės – nežinau. Manau, jog taip neturi būti.
Žmogus (pilietis) ir valstybė tarpusavyje turi tam tikras teises ir įsipareigojimus. Žmogus, vykdydamas savo įsipareigojimus, to paties laukia iš valstybės – teisės į nemokamą medicininę pagalbą, teisės į uždirbtą pensiją, teisės į geresnį atlyginimą, teisės į mokslą ir t.t. Deja, šiandien nebėra abipusių įsipareigojimų. Kaip žmogus ir kaip šios šalies pilietis aš manau, jog daugelis prigimtinių teisių, įtvirtintų šalies konstitucijoje, iš mūsų atimtos. Todėl aš, kaip ir daugelis Lietuvos žmonių, sakau: man taip netinka.
