Urtė DRĄSUTYTĖ
Artėjant Motinos dienai, užsukome ten, kur motinišką meilę, švelnumą ir rūpestį vaikučiams dalija ne jų mamytės, bet auklėtojos, prieš kelerius metus valdiškai pervadintos socialinėmis darbuotojomis. Jos su likimo nuskriaustais vaikučiais praleidžia tiek laiko, kad neretai iš jų lūpų išgirsta ne oficialų kreipinį, tačiau mielesnį – auklyte, mama, močiute...
Ten, kur mamos nėra
Tauragės „Šaltinėlio“ vaikų globos namai – viena didelė šeima. Peržengęs jų slenkstį iš tikrųjų jautiesi lyg namie. Tačiau svarbiausios – Mamos – juose nėra. Jas vaikučiams atstoja auklėtojos, į kurias globotiniai kreipiasi ir norėdami paatvirauti, išsikalbėti, ir prašydami patarimo. Dauguma jų globos namuose skaičiuoja ilgus darbo metus. Atrodo, per tiek darbo metų jos čia patyrė visko. Pasakoja, kad būta ir problemų – visgi moterys prisimena daug gražių akimirkų.
Motinos diena – šventė, tuo pat ir susimąstymo laikas. Nebijokime prieiti, apkabinti, pasakyti savo brangiausiems žmonėms, kiek daug jie mums reiškia.
Nebijokime reikšti jausmų
Vaikų globos namų „Šaltinėlis“ socialinė darbuotoja Zita Vaišvilienė pasakoja, kad artėjant Motinos dienai ypač mažesnieji be galo laukia mamyčių. Didieji turi savo susiformavusią nuomonę, neretai laiko nuoskaudas, todėl į bendravimą su tėvais, šeima, kurioje ne visuomet matomas geras pavyzdys, žiūri atsargiai. Mažiausiajam šeimynoje šiuo metu eina ketvirtas mėnuo.
– Ir pas mus visko būna, bet rūpinamės jais kaip savais. Pažįstame vieni kitus, esame kaip draugai. Palaikome ryšį su tėvais, būna, vaikai grįžta į šeimas. Bendraujame ir su tais, kurie jau išėjo, suaugo. Jie atsiveda savo vaikus. Pasidalijame problemomis, išlikęs glaudus ryšys. Smagu, kai aplanko, atsimena patarimus, kuriuos prieš daugelį metų davei. Vadinasi, kažkas lieka, – atviravo Z. Vaišvilienė.
Pasak socialinės darbuotojos, vaikučiai neretai ieško kontakto, pasisako, jei nori lyg su draugu pasikalbėti, pasitarti. Jie ieško grupėje savo žmogaus. Tačiau auklėtoja priduria, kad visi jie skirtingi, kaip ir mes, suaugusieji – ne kiekvienam norime atsiskleisti.
– Artėjant mamyčių šventei, visi esam apmąstymuose. Mylėkite savo mamas, tai svarbiausia. Nesvarbu, ar savo meilę žodžiais išsakysi, ar apkabinsi. Tiesiog reikia mamas mylėti čia ir dabar, nes rytojaus gali nebūti. Dažnai viską atidėliojam, tačiau reikia išmokti džiaugtis šia akimirka, – graudindamasi mintis dėliojo ilgametė „Šaltinėlio“ darbuotoja.
Auklėtojos – pavyzdys globotiniams
Prie pokalbio prisijungė ir dvi kitų šeimynų „mamytės“ – Danguolija Lukošienė ir Jolanta Pukelienė.
Jos pasidžiaugė, kad į vaikų globos namus patenka vis mažiau vaikų. O ir ryšį su jais rasti nesunku – kiekvienas vaikas nori meilės, šilumos, apkabinimo... Iš vaikų auklėtojos kartais išgirsta, kad vaikai lygiuojasi būtent į jas.
– Didžiausias įvertinimas, kai išgirsti, kad vaikai nori būti tokie, kaip auklėtojos – pasako, kad nori užaugę elgtis ar rengtis taip, kaip mes, – pasidžiaugė Jolanta.
Vaikai šeimynose švenčia daugelį švenčių, mini jiems svarbias datas, sveikina vieni kitus gimtadienio proga. Sveikinimų Mamos dienos proga pasakojo sulaukiančios ir auklėtojos.
– Reikia mylėti mamas, kol jos neišėjusios, – braukdama nuo skruostų ašaras tarstelėjo Danguolija.
– Vaikams, kurie pas mus, norisi palinkėti tikėjimo, kad viskas bus gerai, kad jų gyvenimai bus kitokie, – antrino kolegė.
Mama, kokia ji bebūtų – vis tiek mama
Socialinė darbuotoja Virginija Keterienė pasakoja, kad per daugelį metų globos namų darbuotojos ir vaikai tampa viena didele šeima.
– Nuo pat mažens mėgau užsiimti su vaikais. Pati turiu du sūnus. Tačiau vieną mūsų auklėtinį, Vidmantuką, globoju nuo mažens. Vos tik pamačiusi jį pajutau ryšį, myliu jį kaip savo. Dabar jis – mano šeimos dalis. Jis drąsus, organizuotas, aktyvus, mandagus, kūrybingas – tikiu, kad daug pasieks, – neabejoja Virginija, savo globotinio neretai vadinama Virgute.
Artėjant kiekvienai Motinos dienai, moteris sakė matanti, kad vaikai globos namuose laukia savo mamyčių, nori jas pasveikinti, prisiglausti, apkabinti.
– Kokia jinai bebūtų, vis tiek mama. Norisi, kad ne mes, bet mamos pamatytų, kaip jų mažyliai žengia pirmuosius žingsnius, ir pastebėtų pirmąjį išdygusį dantuką, – viltį išreiškė V. Keterienė.
Prieš išeidama paimu ant rankų nė metukų nesulaukusį berniuką. Žiūri jis į mane didelėmis žydromis akytėmis. Niekaip nepavyksta išgauti jo šypsenos – rimtuolis smalsiai žvalgosi pabudęs po pietų miego. Norisi tikėti, kad jo gyvenime viskas bus gerai. Ir visų kitų, kurių namai, nors gal tik ir laikinai – čia.
