Žurnalistus sukvietusi į spaudos konferenciją, savo šaliai ir visuomenei jau prisiekusi prezidentė Dalia Grybauskaitė akcentavo antrosios savo darbo kadencijos metu daugiausiai dėmesio skirsianti socialinei atskirčiai mažinti, kovai su korupcija ir valstybės tarnybos sektoriui skaidrinti. Jokia paslaptis – mažosios šalies savivaldybės pamažu virsta vieno ar kelių asmenų valdomomis „kunigaikštystėmis“, kai svarbiausius valstybės tarnybos postus jose laimi lojalūs asmenys ar kelių šeimų atstovai. Konkursų rezultatai visuomenėje dažnai žinomi iš anksto, o kandidatų atrankai vadovauja draugai ir partiečiai. Visuomenėje jau atvirai kalbama, kad tokia grėsmė kyla ir Tauragei. Praeivių klausėme, ar jie tiki, kad Tauragės mero sūnus Donatas Petrošius svarbiausius rajono medicinos postus vieną po kito laimi be tėvo užtarimo?
Gabrielė:
– Girdėjau, kad vyko toks konkursas. Manau, per greitai tokie pokyčiai, kad iš vienos geros darbo vietos keliauja į kitą. Ir nesąžininga, nes visiems ir taip aišku, kad viskas vyksta per tėvą, o ne dėl to, kad jis vienintelis turėjo reikiamus gebėjimus tai vietai užimti. Tokius postus gali užimti tik tie, kas turi atitinkamų pažinčių, įtakingų dėdžių, pažįstamų seimūnų ir panašiai. O jaunam, niekam nežinomam žmogui gauti tokias pareigas nerealu, tokie pavyzdžiai labai gerai tai parodo.
Donortas:
– Žinau tą įvykį ir vertinu labai blogai. Aš pats gyvenu prie Jūros ir matau, kokias vilas Petrošiai pasistatę. Kiek galima jiems viską taip lengvai gauti, gal jau užteks? Jau ir taip užtektinai privalgė. Tegul leidžia jauniems žmonėms dirbti, jiems parodyti, ką sugeba. Atsibodo tuos pačius senius matyti. Išvis tokie konkursai vykdomi neskaidriai, nes paprastas žmogelis nė per kur tokios vietos negautų, o čia viskas tik per pažintis daroma.
Petras:
– Nepažįstu aš nei mero, nei jo sūnaus, bet čia savaime aišku, kad viskas taip turėjo būti, juk Lietuva – giminių kraštas. Tėvas – meras, tai sūnelis ir laimėjo konkursą. Viskas puikiai per pažintis laimima, nieko čia nuostabaus. Kas šiais laikais teisėtai vyksta? – jūs man pasakykit. Ogi nieko! Apie eilinį žmogų, užnugario neturinčio, neverta net šnekėti.
Gražina (nenorėjo būti fotografuojama):
– Filosofiškai pažiūrėjus tai viskas galima, nes kai labai nori, tai ir gali. Aš niekada nesprendžiu apie žmones iš blogosios pusės, nes visada reikia tikėti geriausiu. Petrošiai – įtakingi ir gabūs žmonės. Jie moka tinkamai išnaudoti visas jiems gyvenime pasitaikiusias galimybes. Mes tokiems žmonėms galime tik pavydėti arba imti iš jų pavyzdį. O kalbant apie paprastą žmogų, tai kiekvienas juk ir neis į tokį konkursą. Aš, jeigu neturiu tokių gebėjimų, tai net ir nebandau dalyvauti.
Evaldas:
– Nelabai gerai, kad tokie dalykai vyksta. Iš vienos vietos į kitą taip lengvai pereiti nėra sąžininga. Sunku ir pasakyti, ar tokie konkursai vykdomi skaidriai, niekas to nežino. Įdomu, kiek žmonių konkurse dalyvavo. Aišku, niekam ne paslaptis, kad kai turi pažinčių, viską galima lengviau pasiekti. Iš esmės gali ir paprastas žmogus bandyti dalyvauti, bet vargu, ar jam pavyks. Nelabai noriu tikėti.
Kalbino Ieva Liorančaitė, fotografavo Urtė Drąsutytė
