Nuotraukos iš Giedriaus Vaištaro „Facebook“ profilio
Giedrius Vaištaras mėnesio pradžioje vykusių metų sportininkų apdovanojimų metu buvo įvertintas kaip Metų treneris. Šio titulo jaunas vyras nusipelnė ne veltui – Tauragę ne tik Lietuvoje, bet ir svečiose šalyse garsina jo auklėtiniai Ovidijus Aukštkalnis, Kristupas Ivanauskas, Iveta Lešinskytė, Rugilė Altaravičiūtė ir kiti, 2016-aisiais metais trenerio ugdytiniai parvežė į Tauragę 15 medalių.
Boksas Tauragėje turi gana gilias tradicijas – dar 1981-aisiais Sporto mokykloje pradėjo dirbti pirmasis treneris Jurgis Stasiulis. Prieš keletą metų Tauragėje įrengtas naujas visus tarptautinius standartus atitinkantis (galima rengti net pasaulio bokso čempionatus) bokso ringas.
Pats Giedrius V., pradėjęs boksininko karjerą nuo mokyklos, po to išvyko mokytis į Kūno kultūros akademiją, o grįžęs stojo į trenerių gretas. Šiuo metu dirba treneriu Vaikų ir jaunimo sporto mokykloje bei dvikovinių sporto šakų klube SC „Kova“, 2016-aisiais kartu su kolega Edvardu Kutujevu suorganizavo Tauragėje tarptautinio lygio bokso turnyrą„Fight night show“, kuriame kovėsi Lietuvos ir Suomijos rinktinės. 2016-aisiais G. Vaištaro auklėtinės Iveta Lešinskytė ir Rugilė Altaravičiūtė, atstovaudamos Lietuvos nacionalinei merginų ir moterų bokso rinktinei, dalyvavo Lenkijoje vykusioje tarptautinėje bokso stovykloje ir tarptautiniame bokso turnyre „Zlota Korona“ Valco mieste. Tauragiškės tapo šio turnyro nugalėtojomis. Pasidžiaugti pasiekimais ir papasakoti apie boksą pakvietėme G. Vaištarą į „Tauragės žinių“ redakciją.
– Ar sunku privilioti jaunuolius į bokso salę?
– Kaip bebūtų keista, nė karto nesu ėjęs į mokyklas ieškoti mokinių, jie patys savanoriškai ateina, sužinoję vienas iš kito, būna motyvuoti, dega noru sportuoti. Vieni talentingesni, turi gerą sudėjimą, sugebėjimų, kiti mažiau gabūs, bet pasiekti rezultatui reikia ir talento, ir darbo. Būna, kai vaikui viskas, ko bemokytum, išeina iš karto, o būna ir sunkiau, bet per savo nuoširdų darbą vis tiek pasiekia aukštumų.
Mes stengiamės parodyti boksą kaip meną. Kiekvienoje kovoje yra strateginis mąstymas, technika, taktika, visa tai kovotojas turi sujungti. Techniškai veiksmai būna skirtingi, o ringe turi sugalvoti ėjimą per milisekundę. Netgi prilyginčiau tai tapybai – kiekviena kova, kaip paveikslas, kurį kovotojas kuria ekspromtu.
Boksas tai nėra, kaip daug kas galvoja, gatvės muštynės. Tikras boksininkas mažiausiai panaudos savo galimybes gatvėje. Tie, kurie išbandę yra boksą, jau įvertina varžovą, galimas pasekmes.
– Ar daug pasitaiko traumų?
– Bokse nėra tokių didelių traumų, kaip kai kuriose kitose sporto šakose – tarkim regbyje ar rankinyje. Tačiau, be abejo, jų pasitaiko, boksas – tai ne šachmatai, čia reikia galvoti (juokiasi, red. past.) Kaip išvengti smūgių, kaip apsiginti, kaip pulti. Pagrindinės traumos, jei ir būna, tai neprofesionalumo traumos, dažniausiai pasitaikančios naujokams, dėl atsargumo stokos – daugiausia nosies ir rankų – pirštų, riešų. Kad bokse patiriama daug traumų, yra stereotipas, – kai kurie tėvai dėl to nenori leisti mokytis šios sporto šakos savo vaikų.
Mes vaikams neleidžiame iš karto boksuotis, kai kuriems tik po metų leidžiu užsidėti pirštines. Pirmiausia reikia sustiprėti fiziškai, mąstysena turi pasikeisti, veiksmų seką, smūgių techniką reikia išmokti. Tik tada jie galės po truputį priartėti prie bokso.
– Koks yra tėvų indėlis motyvuojant jaunuosius sportininkus?
– Būna įvairių dalykų. Vieni kaip tik stabdo vaiką, tai lemia stereotipas, kad boksas yra blogai, nors yra atvirkščiai – tai ugdo disciplinuotą žmogų. Jis pradeda įvertinti situacijas. Būna, kad atveda patys tėvai, kartu ateina pasportuoti, kai kurie nori, kad mėgstantis išsišokti vaikas išmoktų drausmės, pagarbos kitiems.
– Kiek laiko profesionalus boksininkas turi skirti sportui?
– Kiekvieną dieną mažiausiai pusantros valandos. Kai prasideda priešvaržybinis ciklas, stovyklos vyksta iki 2 savaičių, ten 3 kartus per dieną po 2 valandas sportuoja. Visa darbo diena – tik miegas ir sportas. Tarp varžybų – poilsis ir 1,5 val. treniruotės per dieną. Per metus pagrindinių varžybų būna gal 4, o šiaip – turnyrai, pasiruošimo varžybos, į kurias važiuojame kiekvieną savaitgalį 3–4 dienom. Sausis dabar bus laisvesnis, o vasario mėnesį prasideda visų amžiaus grupių čempionatai, moterų, merginų, berniukų.
– Nuo kelių metų geriausia pradėti treniruotis?
– Sportuoti galima pradėti kada nori, limito nėra. O rezultato siekti pradeda nuo 10 metų. Prasideda priešvaržybiniai ciklai, į draugiškas varžybas važiuojam. Treniruojasi ir vaikai, ir suaugę, ateina ir vyresnių žmonių, 50 metų amžiaus pasportuoti, bet jie nesiboksuoja. Prancūzijoje yra išvystytas veteranų bokso sportas. Yra tokių, kurie baigę mokslus sugrįžta, Kristupas Ivanauskas išvažiavo mokytis į Sporto universitetą, tikiuosi kad grįš, prisijungs prie bokso komandos ir dirbs treneriu.
– O šiuo metu turite perspektyvių ugdytinių?
– Be abejo, ir kaip aš sakau, jei nėra, tai, kaip kalviai, padarysim. Bet yra tikrai neblogų vaikų. Tauragės merginos Lietuvoje rodo labai gerus rezultatus. Dabar jau trečią merginą ruošiame į Lietuvos rinktinę, Tauragės merginos daugiausia pergalių jai ir atneša. Iveta Lešinskytė dirba samdoma kare, kaip sies savo gyvenimą su boksu, nežinau, kiek jai leis galimybės, kol kas tai yra jos hobis. Rugilė dar yra jauna, gal bus viena pirmųjų bokso trenerių moterų Lietuvoje. Ji jau tapo Lietuvos čempione, ją visi žino, nebenori su ja ringe susitikti, nes yra labai stipri. Yra vienas berniukas, kuris jau tapo Lietuvos čempionu jaunučių tarpe. Į tuos žmones reikia investuoti, nes čia jau ne Lietuvos, o tarptautiniai medaliai „gresia“ . Lietuvos jie jau turi. Šių vaikų tėvai irgi yra labai motyvuoti, kiek gali, tiek prisideda.
– Ko reikia moteriai, kad ateitų į šį sportą?
– Mes viską duosim (juokiasi, – red. past.), tereikia dvasinio nusiteikimo. Kai kurios ateina net ne boksuotis, o daryti fizinius pratimus. Boksas yra dinamiška sporto šaka, intensyvesnė už aerobiką. Merginos patiria mažiausiai traumų – jos neturi tiek jėgos, greičio, todėl ir traumos mažesnės.
– Norėtumėte, kad Jūsų sūnus pasirinktų bokso kelią?
– Mano norai čia nėra svarbūs. Jei tėvai nori, kad vaikas būtų muzikantu, šokėju ar boksininku, vaikas neprivalo juo būti. Aš manau, reikia leisti mokytis to, ko vaikas nori, tik neprošal jį truputį „pastumti“. Tačiau svarbu laikytis disciplinos – jei jau kartą pasirinkai, išmok bent pagrindus. Kol kas mano sūnus lanko futbolą.
– Kaip Tauragės boksas atrodo Lietuvos mastu?
– Manau, tikrai neblogai. Kažkuriais metais buvau pripažintas antru Lietuvos treneriu. Tauragė pasižymi aukštais rezultatais, turime ir rinktinės narių, Europos prizininkų, ypač stiprios mergaitės – atstovaujančios Lietuvai kaip rinktinės narės. Bokso federacija taip pat eina į priekį, kuria strategijas, dabar viskas skaidriau, mažesni miestai gauna daugiau finansavimo. Anksčiau turėdavome patys ieškoti lėšų, norėdami išvežti vaiką į Europos čempionatą. O ten jis turi 10 dienų pragyventi, tai kainuoja. O dabar, dalinai Federacija finansuoja, dalinai mes, šiek tiek rėmėjai prisideda, yra šiek tiek lengviau. Bendrai Lietuvoje boksas atsigauna, juk parsivežėme olimpinį medalį – Evaldas Petrauskas 3 vietą laimėjo, 40 metų neturėjom prizinės vietos olimpiadoje.
– Kaip kilo idėja suorganizuoti „Fight night show“, tokio lygio renginį Tauragėje?
– Mes organizuojame rajonų čempionatus, turime patirties ir inventorių, galėtume surengti ir Lietuvos čempionatą. Mūsų strategija – organizuoti aukšto lygio kovas rajonuose, kelti lygį, populiarinti boksą. „Fight night show“ buvo labai įdomūs mačai, susirinko pilna salė žiūrovų. Tauragės rajonas vienas iš pirmųjų, surengusių tarptautines varžybas. Tikimės, jog tradicija tęsis, kiti pradės rengti, o mes stengsimės į metus bent po vieną tokį mačą padaryti. Taip kelsim boksininkų lygį, kai lietuvaičiai kovoja su kitų šalių sportininkais, bokso lygis ir populiarumas kyla ženkliai. Aš manau, kad boksas pagal populiarumą yra vienas iš pirmųjų tarp sporto šakų, nes jame yra daug šou elementų – daug veiksmo. Bokse yra geras reginys, nes jis yra dinamiškas, prikausto dėmesį. Tai – intriguojantis sportas.
– O pats ar dar lipate į ringą?
– Aš jau ne, sugebėjau susitaikyti su tuo, kad esu jau treneris, ne sportininkas. Dėl savęs pasiboksuoju per treniruotes, jei yra koks stipresnis vaikas, neturintis varžovų. Bet varžybose jau nedalyvauju. Jei nori varžybose dalyvauti, labai daug reikia pastangų įdėti, be to nieks algos už tai nemokės. Todėl to neina suderinti.
– Ar buvo kada kilusi mintis viską mesti ir užsiimti kokia kita veikla?
– Mesti boksą, kaip sportą? Ne. Kaip treneriui buvo ne kartą, nes darbas tikrai sunkus, reikalaujantis daug laiko, galima sakyti, „juodas“. Kai ruošiau Europos prizininką (Ovidijų Aukštkalnį, – red. past.), važiuodavau nuolat į stovyklas, vien su juo dirbdavau. Tauragėje nebūdavau ir pusę metų. Yra vienas svarbus dalykas – finansavimas, kad bet kur išleistų į varžybas ir treneriui nereikėtų galvoti, kaip išvažiuoti, tuomet galima daug pasiekti. Kad kuo mažiau galvotų treneris apie finansavimą – tai yra pati pagrindinė problema, visa kita jis pats gali išspręsti. Na dabar gal viskas pagerės, tikiuosi. Sugebėjome bendrom jėgom, per Sporto centrą gauti paskatinimus – vaikas žino, kad jei taps čempionu, jis gaus apdovanojimą, tai juos labai motyvuoja. Nors jie nelabai galvoja, kai lipa į ringą apie pinigus, jie galvoja kaip išlošti, paskui, kai gauna tą finansinį paskatinimą, suvokia, kad čia jau jų pinigai. Džiaugiuosi dėl paskatinimų, kuriuos davė savivaldybė, už čempionų medalius, tikrai daugiau dėmesio dabar skiriama sportininkams.
– Koks įsimintiniausias pasiekimas per Jūsų trenerio karjerą?
– Negaliu atsakyti, kuris pats įsimintiniausias – daug įsimenu, kartais prastesnė kova yra įsimintinesnė, nei medalis. Bet realiai mano aukščiausias pasiekimas yra 2011-aisias Europos jaunių čmpionate Ovidijaus Aukštkalnio laimėta trečioji vieta. Aš tada dar nesupratau, kad čia didelis pasiekimas, bet kai grįžau į Lietuvą, teko garbė būti pasveikintam Prezidentės, Bokso federacijos, visos Lietuvos bokso bendruomenės. Tada, grįžęs į Lietuvą, supratau, kad parvežiau gerą medalį.
– Ką Jums pačiam duoda šis darbas?
– Malonumą. Jei mėgstamą veiklą ir darbą gali suderinti, tai pats geriausias dalykas. Motyvacijos, noro dirbti yra per akis. Lengviausia būtų išvažiuoti į užsienį dirbti, bet pasirinkau sunkesnį kelią – likau Lietuvoje ir man čia smagu. Kada vaikai išplėšia pergales, laimi medalius – tai pats smagiausias dalykas. Pergalės motyvuoja trenerį toliau dirbti. Kai vaikas kovoja ringe, tai daugiausia emocijų patiria treneris. Norėčiau padėkoti savo vaikams, kad jie man suteikė galimybę atsiimti tokį apdovanojimą. Metų treneriu tapau tik jų dėka. Be jų mes – niekas. Be vaikų nebūtų trenerių.
Nuotraukos iš Giedriaus Vaištaro „Facebook“ profilio
