Vienas donoras, palikdamas šį pasaulį, gali išgelbėti aštuonias gyvybes. Tačiau organų persodinimo operacijos vis dar apipintos įvairiais mitais ir baimėmis, kurie stabdo kilnią misiją. Todėl kasmet, taip ir nesulaukę reikalingo donoro, miršta dvidešimt Lietuvos piliečių. Seimo narys Mykolas Majauskas siūlo keisti šiuo metu Lietuvoje nusistovėjusią organų donorystės tvarką į „numanomo sutikimo“ donorystės modelį. Jis įsitikinęs, kad pakeitus modelį, būtų galima išgelbėti daugiau gyvybių. Motyvuojama, kad dabartinis modelis neveikia, nes per 18 metų, kiek veikia donoro kortelė, donorais tapti užsiregistravo 26 tūkstančiai žmonių, tačiau per visą šį laikotarpį jais tapo tik trys.
Organų laukia 408 žmonės
Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos laikinoji vedėja Audronė Būziuvienė informavo, kad rakto į naują gyvenimą laukia 408 žmonės, iš jų 18 – vaikai. Apie dvidešimt jų kasmet miršta taip ir nesulaukę taip reikalingo organo.
– Transplantacijos laukiantieji į organo persodinimo operaciją kviečiami ne pagal eilės numerį, o pagal tai, kam organas tinka geriausiai – turi būti medicininis suderinamumas. Kiekvienam organui parinkimo kriterijai skirtingi – vieniems organams ypač svarbi kraujo grupė, kitiems– ūgio/svorio kriterijus, – paaiškino A. Būziuvienė.
Anot pašnekovės, nors visuomet daugiausia laukiama inkstų transplantacijų (šiuo metu laukiančių – 168, – red. past.), tačiau neveikiant inkstams, jų „darbą“ gali atlikti dializės aparatai – dirbtinai išvalant kraują. Aparatų, galinčių pakeisti kitų organų funkciją – nėra. Todėl laukiantys širdies, kepenų, plaučių – laukia gyvybiškai būtinų transplantacijų.
201 tauragiškis
Pasak Nacionalinio transplantacijos biuro laikinosios vedėjos A. Būziuvienės, pagal šiuo metu galiojančią tvarką, sutikimą po mirties tapti organų donoru žmogus gali pasirašyti sulaukęs pilnametystės. Sutikimą pasirašyti galima elektroniniu būdu per elektroninius valdžios vartus (nuoroda yra svetainėje www.transplantacija.lt), taip pat popierinę sutikimo formą galima užpildyti gydytojo, vaistininko akivaizdoje, Nacionaliniame transplantacijos biure, Kraujo donorystės centruose, donorystę viešinančių akcijų metu. Pasirašiusiojo duomenys įtraukiami į Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorų ir recipientų registrą, o pasirašiusiam asmeniui išsiunčiama donoro kortelė.
– Potencialiu donoru tampama ligoninės reanimacijos-intensyviosios terapijos skyriuje, konstatavus smegenų mirtį. Tuomet gydytojas reanimatologas informuoja Nacionalinio transplantacijos biuro koordinatorių apie mirties faktą ir koordinatorius patikrina, ar mirusiojo duomenys yra įtraukti į minėtą registrą. Jei nėra, sprendimą dėl organų donorystės priima mirusio žmogaus artimieji, – teigė A. Būziuvienė.
Šiuo metu Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre užregistruoti 26 397 sutikimai po mirties aukoti organus donorystei. Tauragės apskrityje pritarimą donorystei išreiškė 456 asmenys: Jurbarko rajone – 131, Pagėgių savivaldybėje – 17, Šilalės rajone – 107, Tauragės rajone – 201 asmuo.
Sistema neveikia
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys Mykolas Majauskas kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą, prašydamas išanalizuoti „numatomo sutikimo“ donorystės modelį, pagal kurį asmuo laikomas sutinkančiu būti donoru, nebent jis pats arba po jo mirties artimieji išreikš kitokią valią, ir parengti atitinkamus teisės aktus dėl tokios tvarkos įgyvendinimo Lietuvoje. Motyvuojama, kad dabartinis modelis neveikia, nes per 18 metų, kiek veikia donoro kortelė, donorais tapti užsiregistravo per 26 tūkstančiai žmonių, tačiau per visą šį laikotarpį donorais tapo tik trys. Todėl, anot jo, kilni Donoro kortelių idėja turi beveik tiek pat naudos, kiek paveikslėlis su Švč. Mergelės atvaizdu piniginėje. Esą tam, kad sistema veiktų, donorais turi būti užsiregistravę bent milijonas gyventojų, nes tik retas gali tapti tikru donoru, – tokias mintis viešojoje erdvėje išsakė Seimo narys M. Majauskas.
Sveikatos apsaugos ministras A. Veryga nepritaria tokiai M. Majausko nuomonei ir siūlo išduodant asmens tapatybės dokumentus, įteisinti pareigą asmenims apsispręsti dėl organų donorystės. Jei tokia sistema atsirastų per dešimt metų Lietuvos gyventojai deklaruotų savo sutikimą ar nesutikimą. Tačiau kol kas tai tik siūlymai.
Nacionalinio transplantacijos biuro laikinosios vedėjos A. Būziuvienės nuomone, kalbėti apie organų donorų modelio keitimą galima, tačiau pirmiausia reikia apie tai diskutuoti su gydytojais, visuomene.
– Visuomenei negalima sprendimo primesti iš viršaus. Negalima tokių darbų daryti įpareigotam įstatymo ar nutarimo. Tai kilnus, paskutinis darbas, kuris turi būti atliekamas laisva valia, – įsitikinusi ji. Pasiteiravome A. Būziuvienės, kodėl atvejų, kai Donoro kortelė atliko savo paskirtį tiek mažai?
– Iš visų 26 tūkstančių žmonių turinčių Donoro kortelę, 421 žmogus jau yra miręs. 416 žmonių mirties priežastis – ne reanimacijos skyriuje konstatuota smegenų mirtis, po kurios galima organų donorystė. Jų mirties priežastis kita, o tokiu atveju donorystės procesas neįmanomas. Penki donoro kortelės turėtojai buvo užregistruoti kaip potencialūs donorai. Efektyviais donorais (kai donorystei buvo paimti organai ar audiniai, – red. past.) tapo 3 žmonės. Vienu atveju paaukoti organus donorystei kategoriškai prieštaravo mirusiojo artimieji, kitu atveju – organai donorystei netiko dėl medicininių priežasčių, – paaiškino ji.
Tad dažniausiai donorais tampa asmenys, neužsiregistravę donorų registre. 2017 m. Lietuvoje atlikta 141 audinių ir organų transplantacija: 77 inkstų (71 – iš mirusio donoro ir 6 – iš gyvo donoro, – red. past.); 22 kepenų; 7 širdies;1 plaučių; 34 ragenų; 14 kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijų.
Iš vieno donoro galima transplantuoti abi ragenas, abu inkstus, širdį, kepenis, kasą, plaučius – taigi vienas žmogus gali išgelbėti aštuonių žmonių gyvybes, – teigė A. Būziuvienė.
Gajūs mitai
Už „numanomo sutikimo“ donorystės modelį pasisakantis Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas M. Majauskas viešoje erdvėje teigė, kad organų donorystės idėja stringa dėl vis dar gajų mitų ir baimių, kuriais apraizgyta organų donorystė, kurie dažnai susiformuoja iš paprasčiausio nežinojimo.
– Bene dažniausi mitai yra susiję su amžiumi – neva žmogus per senas tapti donoru. Iš tiesų organų donorais gali tapti įvairaus amžiaus žmonės. Ne amžius, o fizinė būklė yra svarbiausia. Ar žmogaus organai tinkami transplantuoti, gydytojai nuspręs tik po jo mirties. Neretas mitas, kad jei į gydymo įstaigą pateks žmogus, turintis donoro kortelę, jis bus negydomas. Iš tiesų, tai tėra mitas – gydomas kiekvienas į ligoninę patekęs žmogus. Atvežus į ligoninę sunkiai nukentėjusį žmogų, gydytojai jam skuba suteikti pagalbą, jie nesirausia kišenėse, ieškodami donoro kortelės. Kita vertus, norint žmogaus organus panaudoti transplantacijai, smegenų mirtį konstatuoja gydytojų konsiliumas, taigi rizikos, kad žmogus bus „specialiai numarintas“, nėra, – teigia M. Majauskas.
– Taip pat svarbu paminėti, kad žmonės nesuvokia smegenų mirties sąvokos. Neretai smegenų mirtis painiojama su koma. Tačiau iš komos žmogus gali nubusti, o smegenų mirtis – tai negrįžtama viso organizmo mirtis. Visuomenėje sklando ir kitas mitas, kad kūnas per donorystės procesą bus sudarkytas. Ypač baiminamasi aukoti akių ragenas, nes bijoma, kad mirusysis karste „bus be akių“. Iš tiesų, imant ragenas, dedamas implantas, vizualiai nesiskiriantis nuo tikrosios ragenos. Imant transplantacijai kitus organus, lieka tik įprastas pooperacinis randas, todėl kūną galima laidoti įprastai, – visuomenėje nusistovėjusius mitus paneigė Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji vedėja A. Būziuvienė.
Ji suskubo pridurti, kad laimei, visuomenės nuomonė organų donorystės klausimais pastaruoju metu vis pozityvesnė ir įvairių organizuojamų akcijų metu, vietoj mitais apipintų klausimų, išgirstama konstruktyvių, dalykiškų, konkrečių, protingų klausimų apie organų donorystę.
Įkvepia pavyzdžiai
A. Būziuvienė pažymėjo, kad visuomenę labai įkvepia „gyvieji pavyzdžiai“ – recipientai, atvykstantys į susitikimus ir papasakojantys savo gyvenimo – iki ir po transplantacijos – istorijas. Tuomet žmonės įsitikina: štai žmogus, kuris prieš devynerius metus dėl nuo kardiomiopatijos išsiplėtusios širdies nebepereidavo per kambarį – šiandien dalyvauja bėgimuose, nubėga po 3,5 ar 10 kilometrų, dirba, keliauja, augina vaikus!
– Pastebime, kad organų donorystei ypatingai pritaria tie, kurie patys tiesiogiai ar netiesiogiai yra „prisilietę“ prie šios temos: kažkieno artimasis gavo donoro inkstą, kažkieno artimasis laukia transplantacijos ar panašiai, – sakė A. Būziuvienė.
35 m. tauragiškio Mariaus šeimoje, giminėje organų transplantacijos niekam neprireikė, tačiau jis palaiko organų donorystės idėją ir pats prieš keletą metų nutarė tapti donoru.
– Donoro kortelę įsigijau po perskaityto straipsnio apie organų donorystę. Susimąsčiau, kad išeidamas iš šio gyvenimo galiu padaryti gerą darbą, o gal net kažkam išgelbėti gyvybę. Pritariu minčiai, jei gali dovanoti – dovanok. Taip ir elgiuos. Mano manymu, jau geriau tegul mano organai pasitarnauja kilniam tikslui, nei be prasmės pūva žemėje, – teigė savo pavardės nepanoręs viešinti Marius.
Neturi būti primesta
Katalikų bažnyčios požiūriu, donorystė yra vertinga ir skatintina praktika, tačiau toks „numanomo sutikimo“ modelis yra netinkamas. Teigiama, kad donorystė visų pirma yra dovanojimo aktas, o dovanojimas yra neatsiejamas nuo laisvės ir asmeniško bei sąmoningo asmens apsisprendimo. Tad, katalikų bažnyčios požiūriu, ji negali būti nei apmokestinama, negalima žmogaus prievarta įpareigoti donorystei. Tuo tarpu „numanomo sutikimo“ modeliu grįsta donorystė iš esmės pažeidžia žmogaus orumą, jo vientisumą bei žmogaus teisę ir laisvę apsispręsti po mirties dovanoti arba nedovanoti savo organus.
– Aš už donorystę – tai nesavanaudiškiausia auka, pati didžiausia dovana, kurią žmogus gali dovanoti kitam, palikdamas šį pasaulį. Tačiau, be abejo, aš sutinku su katalikų bažnyčios viešai išsakyta nuomone, kad donorystė neturi būti primesta įstatymo, o atliekama laisva, tyra valia, iš meilės artimam ir būti dovana, – teigė Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonas, dekanas Vytautas Gedvainis.
