Kalėdų naktis yra asmeninė Dievo ir žmogaus bendravimo istorija. Biblijos Dievas visada trokšta asmeninio santykio su žmogumi. Mes skaitome Šv. Rašte, kaip jis nuolat kreipiasi konkrečiu vardu į žmogų. Dievo tariamame žmogaus varde nėra vien regimoji prasmė – jis apima visą mūsų gyvenimo ir patirties istoriją Tik atsiliepdamas į Dievo kvietimą, žmogus savyje ir aplink save kuria tą pasaulį, kurio visada troško. Kiekvieno mūsų didžiausias troškimas būti pakviestiems tikruoju mūsų vardu, kaip ir galėjimas į kitą kreiptis vardu daro mus artimus. Todėl jau Biblijos pradžioje Dievui žmogus užduoda klausimą: „Kuo esi vardu? Kaip į Tave kreiptis?“. „Aš Esu, kurs Esu – esu Esantysis pasaulyje ir tavo gyvenime“, – atsakė Dievas.
Kalėdų naktį neatsiradus Dievui vietos žmonių užeigoje, Jis neatsisakė savo troškimo ateiti pas mus. Jis gimė Betliejaus tvarte, kad išdrįstume pasiūlyti Jam daug daugiau nei namų sienas – pasiūlyti apsigyventi ir nušviesti mūsų širdis. Leistis kartu su mumis į gyvenimo kelionę, drąsiai pasitinkant visa, kas belauktų ateityje. Keistas šis pasaulio ir mūsų svečias: jis nepretenduoja į mūsų džiaugsmą, bendravimus, gyvenimus, tikslus ir siekius. Tyliai keliaudamas kartu su mumis mūsų gyvenimo kasdienybėje, savo artumu jis įprasmina ir nušviečia viską. Dievas tampa žmogumi, kad naujai pažvelgtume į savo žmogiškąjį orumą ir svarbą šiame pasaulyje vien dėl, kad esame. Ateidamas kaip silpnas kūdikis į šį pasaulį, Jėzus yra atiduodamas į mūsų visų rankas. Būti atiduotam į kito rankas, pasikliauti kitu ir priimti Jį – tai nuostabiausias dalykas, koks gali įvykti. Šis laiškas nėra pamokymas. Kaip kiekvienas laiškas, taip ir šis turi troškimą dovanoti truputį savęs ir savo minčių. Todėl ir be pabaigos. Nes gerumo, meilės ir išganymo istorija dar nesibaigė. Ta Kalėdų istorija tebesitęsia su mumis, per mus ir dėl mūsų.
Todėl kyla nuojauta, kad tą naktį labiau nei iškritęs sniegas įvyks didesnis stebuklas: „O tvarte jų laukė tas, kuris nesigėdija juos broliais vadinti. Jam taip pat reikalinga šiluma ir bičiulystė. Mažas, silpnas vaikutis, kuris tuoj pravirks, išsigandęs aplinkui tvyrančios tamsos. Tai buvo Dievas. Atiduotas į žmonių rankas. Kitoniško Dievo būtų nesupratęs ir nepriėmęs žmogus.
Kalėdų naktį neprasivers dangaus skliautas ir Viešpats nepasirodys visa savo didybe, kad mes pultume prieš jį ant kelių ir neliktų nė vieno netikinčio, nė vieno abejojančio. Ieškodamas Dievo pėdsakų, jo švento veido, žmogus turės žiūrėti į kitą žmogų. Į jo rankas ar akis, nesvarbu. Dievas sutinkamas ir atpažįstamas žemėje. Keistoje, prieštaringoje žmonių planetoje. Tvarte, kur tamsu ir purvina, kur tik gyvulių pūtavimas sušildo orą. Čia jis tapo mūsų broliu ir niekuomet nuo mūsų nepasitraukia.
Ne visi mes prie Kūčių stalo linksniuosime Jėzaus vardą, ne visi kalbėsime apie dvasingumą. Tačiau Dievas susiranda sau vietą ir prie užtrenktų užeigos durų. Jis moka prisistatyti žmogui įvairiausias vardais ir slapyvardžiais. Kaip duonos gabaliukas ant pavargusių delnų“ (J. S.).
Palaimingų švenčių visiems!