2019 Lapkričio 20 d.
Trečiadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Aktualijos

Mokytojų misija – išlydėti į gyvenimą

  • Įkelta: 2019-10-04

Alina Gailiuvienė (pirma iš kairės), Janina Pukelienė, Ligita Visockienė. Asmeninių archyvų nuotraukų koliažas

 

Mokytojas – ypatinga profesija. Savo mintimis, darbu, energija jis gali nulemti tolimesnę mokinio gyvenimo kryptį. Tai ne tik didelė dovana, bet ir atsakomybė bei nelengva užduotis. Tarptautinės mokytojo dienos proga „Tauragės žinios“ paprašė kelių mokytojų pasidalinti mintimis, kas juos motyvuoja darbe, kokia turėtų būti mokykla, kokius mitus apie mokytojo darbą jie norėtų paneigti.

Anglų kalbos mokytoja ekspertė Janina Pukelienė dešimtus metus dirba Žalgirių gimnazijoje, prieš tai devynerius metus – M.Mažvydo progimnazijoje. Mokytoja sako, kad labiausiai ją motyvuoja mokiniai, atsakomybė, kurią jaučia dirbdama su jais, ir suvokimas, kad savo darbu prisideda prie kažko didingo ir svarbaus, o tai yra jaunų žmonių ateitis.

Jos manymu, labiausiai šiuolaikinei Lietuvos mokyklai reikėtų vieningumo – mokyklos ir tėvų vienybės auklėjant jaunąjį žmogų. Juk ir tėvai, ir mokytojai nori, kad vaikai užaugtų išsilavinę, kuo geresniais rezultatais išlaikytų egzaminus ir sėkmingai pasirinktų savo gyvenimo kelią, todėl tėvų pagarba, pasitikėjimas mokytoju ir jo darbu ir palaikymas padeda mokiniui suvokti, kad mokaisi ne mokytojui, bet sau. Tik tai supratę mokiniai nustos dėl savo nesėkmių kaltinti aplinkinius ir prasidės sąmoningas mokymosi procesas. Tik bendras susitarimas ir jo laikymasis gali užkirsti kelią tingėjimui, kaltų paieškai, neadekvačiam savęs įsivertinimui ir atsakomybės už savo veiksmus vengimui.

J. Pukelienė nesutinka su nuomone, kad mokytojas dirba tik pusę dienos, nes tai tik trečdalis to, ką daro mokytojas. Po pamokų vyksta pasiruošimas kitoms pamokoms, mokinių darbų taisymas ir rezultatų analizė, dokumentų analizė, pasitarimai dėl veiklos mokykloje organizavimo, o pasitarimams irgi reikia pasiruošti, juk niekas savaime nepasidaro. Be to, mokytojas nuolat mokosi pats.

J. Pukelienė įsitikinusi, kad mūsų valstybė žmonėms, kurie atlieka tokią svarbią misiją, kaip jaunosios kartos ugdymas, deja, moka per mažai – tai ir yra didžiausias stabdis jauniems žmonėms rinktis mokytojo kelią.  

Kolegoms Mokytojo dienos proga ji linki vieningumo, abipusio palaikymo ir gebėjimo konstruktyviai susitarti profesionaliai sprendžiant iškilusius iššūkius, o mokiniams – sėkmingai atrasti savo kelią ir kantriai bei atkakliai mokytis siekiant savo tikslų, o pasiekus viršūnę neužmiršti žmonių, kurie jiems padėjo.

Vyresnioji lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ligita Visockienė Skaudvilės gimnazijoje dirba nuo 1995 m., nuo 2000 m. – direktoriaus pavaduotoja, šiuo metu dar dėsto vienuoliktokams lietuvių kalbą ir literatūrą discipliną. Pasak jos, labiausiai motyvuoja mokiniai, jų patirtis, mąstymas, jaunatviškas maksimalizmas, geras humoro jausmas, smalsumas, domėjimasis naujais dalykais. Žinoma, ir gerėjanti edukacinė aplinka, neblogas aprūpinimas mokymo priemonėmis,  šilti santykiai su mokiniais, tėvais ir kolegomis.

Paklausta, kokia turėtų būti mokykla, kad kiekvienas vaikas joje jaustųsi puikiai, ji sako:

– Mano nuomone, labai svarbu, kad mokykloje būtų geras mikroklimatas, vaikas jaustųsi svarbus, laukiamas, gerbiamas, tikima juo, patirtų kad ir nedidelę sėkmę, džiaugsmą.

L. Visockienė neigia mitą, kad mokytojų darbo diena trumpesnė. Ji nepasibaigia kartu su pamokomis. Daug laiko tenka praleisti taisant mokinių rašto, kūrybinius, projektinius, kontrolinius darbus, o kad mokytojas kokybiškai pasiruoštų pamokoms, tenka užtrukti 5–6 val. per dieną, o kartais ir dar ilgiau.

O ką ji norėtų pasakyti tiems, kurie šiuo metu svarsto, ar tapti mokytoju?

– Mokytojo darbas sunkus, reikalaujantis daug kantrybės, tačiau įdomus, kūrybiškas, mokytojas nuolat „scenoje“, bendrauja su jaunais žmonėmis, jų sėkmė išgyvenama kaip sava, bendravimas su mokiniais visada šiltas. Tiems, kurie nori darbo, paremto nuolatiniu bendravimu ir šurmuliu, siūlyčiau nebijoti ir rinktis mokytojo profesiją, – sako mokytoja.

Mokytojai ilgą laiką kovoja už atlyginimų ir darbo sąlygų gerinimą. Į klausimą, ar šiuo metu pedagogų atlyginimai pakankami, ji atsakė taip:

– Manau, kad mokytojų atlyginimai per maži. Šiemet teko lankytis Suomijoje, kurioje mokytojai uždirba nuo 3 iki 5 tūkstančių eurų, taigi skirtumas akivaizdus.

Mokiniams L. Visockienė linki planuoti ir svajoti, o kolegoms – kantrybės, energijos, didžiuotis ir tikėti tuo, ką daro, nenusiminti, kai kas nors nepavyksta, džiaugtis mažais dalykais, nedidelėmis sėkmėmis, nebijoti keistis.

Šeštus metus „Šaltinio“ progimnazijoje katalikų tikybos mokanti vyresnioji mokytoja Alina Gailiuvienė, paklausta, kas ją labiausiai motyvuoja darbe, sako esanti laiminga, kad turi galimybę dirbti su jaunais žmonėmis:

– Džiugu, kad galiu prisidėti prie jų augimo, kartu su jais augu, tobulėju ir pati. Smagu, kad buvę mokiniai nepamiršta, aplanko, susitikę gatvėje sveikinasi, nusišypso ir užkalbina. Tai ir yra didžiausia motyvacija šiame darbe. 

Anot jos, gerai, kad į mokyklos gyvenimą vis labiau yra įtraukiami tėvai. Svarbu, kad visi atsakingai vykdytų pareigas, nes tiek tėvai, tiek mokytojai vaikams linki kuo geriausių rezultatų. Visomis atsakomybėmis reikia dalintis, nes kartais už tai, kad vaikas kažko neišmoko, kaltas lieka mokytojas.

– Svarbu ir pats  mokymosi procesas. Jis turėtų teikti mokiniams pasitenkinimą. Mokymasis ir mokymas turėtų būti paremtas diskusija, dialogu ir tyrinėjimu. Mokytojas pamokoje, užuot pats „transliavęs“ žinias mokiniui, turėtų kalbėtis, tartis ir diskutuoti – taip mokiniai mokosi atsakomybės, gebėjimo bendrauti ir bendradarbiauti, tolerancijos kito nuomonei.

A. Gailiuvienė pripažįsta, kad būti mokytoju būtinas pašaukimas, o tapus juo mokykla tampa ne tik darbu, o antraisiais namais. Dirbdamas mokykloje privalai jausti vidinį pasitenkinimą. Jeigu netiki tuo, ką darai, bus labai sunku. 

Savo mokiniams ji linki tolerancijos ir supratimo, mokymosi motyvacijos ir atradimo džiaugsmo, o kolegoms – didžiulės kantrybės.

Naujovės ir kaime sparčiai skinasi kelią – jau visai netrukus rajonuose visai nebeliks paštų, tik centriniai miestų skyriai, o pašto paslaugas teiks mobilieji laiškininkai. Lietuvos pašto Korporatyvinių reikalų departamento vadovė Vaida Budrienė įsitikinusi, kad tai vienas geriausių pašto modelių, nes žmonėms nebereikės vykti į pašto skyrių, laiškininkas atvyks į namus. Vis dėlto ne visi permainas sutinka džiaugsmingai. Kalbintos visą gyvenimą dirbusios paštininkės atviros – pagal naują modelį dirbti neketina, apsisprendė darbą pašte palikti. Plačiau skaitykite laikraščio vedamajame.

Papušynės kapinėse kasdamas duobę susmuko vyras. Atvykę medikai bandė gaivinti, tačiau vyras neišgyveno.