Šiuo metu Vitebske gyvenantis K. Severinecas gimė 1952 m. rugsėjo 4 d. mažame Unoricos kaimelyje Gomelio srityje (Baltarusija). Mokėsi Tauragės 3-ojoje vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1969 m., studijavo Baltarusijos valstybinio universiteto filologijos fakultete Minske. Keletą metų mokytojavo, o nuo 1979 m. – žurnalistas. Dirbo korespondentu įvairiuose laikraščiuose bei radijuje. Laisvalaikiu vertė, kūrė eiliuotas pasakas vaikams, išleido kriminalinių apysakų rinktines bei eilėraščių knygas. 2008 m. už Tauragei skirtus eilėraščius „Iš lietuviško sąsiuvinio“ poetui suteiktas JAV žurnalo „Florida“ konkurso „Geriausios Floridos eilės“ laureato vardas.
Nupiešiu popieriaus lape
Aš miestą rausvame ūke.
Koks tai miestas?
Tauragė!
Tegul žagteli kas nors.
„Eskizas“ „Iš lietuviško sąsiuvinio“
Savo atsiminimuose kraštietis rašo apie mūsų miesto vaidmenį jo gyvenime, gamybinę praktiką baldų kombinate „Tauras“, mokslo metus Tauragės 3-oje vidurinėje mokykloje, kūrybinius bandymus ir laisvalaikio nuotykius, prisimena savo tetas, geru žodžiu mini bendraklasius ir mokytojus.
Siūlome paskaityti žiupsnelį Viešosios bibliotekos kraštotyros fonde saugomų kraštiečio atsiminimų apie Tauragę jo gyvenime:
„Prabėgo beveik pusšimtis metų nuo to laiko, kai aš išsiskyriau su miela sielai ir brangia širdžiai Taurage. Tylus, jaukus miestelis Lietuvos pakraštyje tapo pirmuoju mano gyvenimo MIESTU, kuris, man atvykus, atrodė triukšmingas, audringas, skubantis, su asfaltuotomis gatvėmis ir net penkių aukštų pastatais! Su maršrutiniais autobusais, pilimi, Jūros užtvanka, nuošaliuose kampuose po miestą išsibarsčiusiais suoliukais, tikru futbolo stadionu ir žiemos ledo čiuožykla, ryškiomis reklamomis, šviesos jūra vakarais ir man nesuprantama, bet miela draugiškų gyventojų kalba.
Kur ten mano Unorica su šešiomis dešimtimis namų vienoje gatvėje! Tauragė priėmė mane kaip savą, ir už tai esu be galo dėkingas. Neperdėdamas galiu pasakyti, kad būtent šis didingas miestas man davė pradžią gyvenime ir palinkėjo: „Laimingo kelio!“[...]
Apie tolimą ir paslaptingą Tauragę sužinojau praėjusio amžiaus 60-ųjų pradžioje, kai mūsų gimtojo kaimo namuose, Unoricoje, pasirodė pirmieji miesto baldai – trijų dalių tamsios riešutmedžio spalvos spinta. Niekada nemačiau tokio kuriozo: vienoje jo dalyje buvo lentynos ir stalčiai, o kitoje – didžiulis veidrodis. Net kaimynai atėjo pažiūrėti į šį „užjūrio“ stebuklą.[...] Mano motinos jaunesnės seserys Valentina Alekseevna ir Jevgenija Alekseevna dirbo Tauragės baldų fabrike. Jos ir atvežė mums šią drabužių spintą.
Tada net nepagalvojau, kad po kelerių metų pats atsidursiu Tauragėje ir du mėnesius dirbsiu būtent šiame fabrike. Po devintos klasės privalomai turėjome atlikti vadinamąją gamybinę praktiką. Mano tetų dėka kartu su klasioku patekome į šį darbo kolektyvą.[...]
Liepos 21-osios g., 8а-17. Šiuo adresu pažymėtas penkiaaukštis pastatas Tauragėje nuo miesto šurmulio stovėjo pasislėpęs už rajono partijos komiteto pastato. Šio namo antrame aukšte, trijų kambarių bute su balkonu, pragyvenau dvejus mokslo metus. Dabar ši gatvė vadinama Vasario 16-osios. Skirtingi laikai, skirtingos dainos, skirtinga istorija, skirtingi pavadinimai.
Dabar labai mažai žmonių prisimena, bet tais metais Baltarusijos kaimo gyventojai iš tikrųjų buvo kolūkių baudžiauninkai, jiems nebuvo išduodami pasai, o norint persikelti į miestą, net mokytis institute, jiems reikėjo kaimo tarybos leidimo.
Tėvai labai norėjo, kad įgyčiau aukštąjį išsilavinimą, tad įstoti buvo lengviau iš miesto. Todėl tetos Valentina ir Jevgenija pasiūlė mane parsivežti į Tauragę, kur jos jau buvo įsikūrusios. Priimdamos mane, jos padėjo neturtingai gyvenusiai mūsų šeimai.
Pirmasis mano susidūrimas su lietuvių kalba beveik baigėsi lemtinga gėda. Autobusas iš Šiaulių į Tauragę sustojo Kryžkalnyje, o aš bandžiau aplankyti vietą, kur, pasak legendų, ir karaliai eina pėsčiomis. Akimis suradęs lentinį pastatą, pažymėtą raidėmis, šiek tiek nustebęs vietos raštininkų nemokšiškumu, kurie teisingai pažymėjo „M“ ir pavaizdavo „Ж“ (Ž) kaip „V“, ryžtingai patraukiau link „M“, tačiau laiku mane sustabdė budrios tetos. Būtent jos man paaiškino lietuviškų raidžių subtilybes ir žodžių „Moterų“ bei „Vyrų“ prasmę.
Kai šiek tiek pripratau prie lietuvių kalbos ir pradėjau savarankiškai skaityti ir versti iškabas, skelbimus ir plakatus, įvyko dar vienas su vertimo sunkumais susijęs įvykis. Ant miesto kino teatro fasado buvo skelbimas apie naują filmą pavadinimu „Žiedas su undine“. Aš perskaičiau kaip „Žydas su undine“. Ir, žinoma, buvau nepaprastai nustebintas.[...] Draugas Kolka Remezas išaiškino, kad tai Rygos kino studijos detektyvas „Žiedas su undine“!
Nepamenu, kieno patarimu parašiau pareiškimą, kad baigęs mokyklą nesimokysiu Lietuvos TSR teritorijoje. Tai automatiškai mane išgelbėjo nuo lietuvių pamokų lankymo, tačiau šio sprendimo nuoširdžiai gailiuosi. Bet vėlu...
Dabar, išgirdęs lietuvišką kalbą, apsimetu protingu, bandydamas susieti man pažįstamus žodžius bent kažkokioje loginėje grandinėje ir į klausimą: „Supranti lietuviškai?“ su pasididžiavimu atsakau: „Taip pobiški“. Tada mano pašnekovai supratingai šypsosi“.
Apie tai, kaip šiomis neramiomis dienomis gyvena K. Severinecas bei jo šeimos nariai, kraštietis parašė:
„Žinia iš mano jaunystės miesto Tauragės, sujaudino iki sielos gelmių. Lygiai taip pat, kaip neseniai mūsų brolių ir seserų solidarumo grandinė [akcija „Laisvės kelias“]. Tai labai svarbi ir neįkainojama parama Baltarusijos žmonių pabudimo dienomis po ilgų tamsių Lukašenkos režimo diktatūros metų.
Mano šeima yra kovinga, aktyvi ir vieša. Visi norintys apie tai gali pasidomėti internete. Trumpai: žmona Tatjana užversta policijos protokolais „stovėjo aikštėje, nepažeisdama viešosios tvarkos, tačiau taip išreikšdama savo socialinę ir politinę poziciją“. Už tokį „pažeidimą“ teismas nedelsdamas baudžia maždaug 400–500 eurų bauda pagal valiutos keitimo kursą; vyriausia dukra Aniuta, geriausia Minsko srities mokytoja, buvo atleista iš darbo už eilėraštį „Pagalvok apie Kolią“ [A. Lukašenkos sūnų]; sūnus Pavelas jau ketvirtą mėnesį sėdi už grotų. Iš pradžių jis buvo nuteistas penkis kartus po penkiolika dienų, o dabar jis buvo apkaltintas masinių riaušių organizavimu ir valstybės perversmo rengimu.
Man aktyviai protestuoti neleidžia širdies problemos po miokardo infarkto ir su amžiumi susiję negalavimai. Todėl rašau patriotines eilutes ir skelbiu jas internete, kad bent jau taip palaikyčiau pasisakančius už pokyčius savo brangius tautiečius baltarusius.“
Parengė Laima Pikčiūnienė
MIESTELIS
A-ūū, Taurage!
Gal tu tikrovė, o gal sapnas –
Miestelis, kurį aš taip myliu?
Ten vakarai alyvom kvepia
Ir Jūra akmenėliais teka.
Ten susitikt prie upės pakviečia mergaitė
Ir garsiai šūkteli „Sveiki“!
Takelį, kuriuo mes einame,
Žibintai užlieja gintaro šviesa.
Atgal neieškau aš kelių,
Tik tyliai sau padūsauju ir paliūdžiu.
Kad taip toli nutolo nuo manęs
Jaunystės mielas miestas.
Ir šviesų liūdesį pakeičia neviltis,
Kad niekada negrįšiu aš į jį.
Tačiau kokioj bebūčiau aš šaly,
Miestelis mano į sapnus sugrįš.
