Vida Grišmanauskienė
Vox populi: ar prie karo nepriprantama? Karo Ukrainoje naujienos mūsų kasdienybėje ir kaip karas keičia mūsų įpročius? Laidos autorė Vida Grišmanauskienė.
Karas Ukrainoje kasdien nusineša žmonių gyvybes, traiško likimus, traumuoja vaikus. Žiema šaldo, o naikinama energetinė sistema palieka šio krašto žmones be šilumos ir elektros. Savaitgalį lietuviai galėjo dovanoti miegmaišius. Tokia Lietuvos Raudonojo Kryžiaus akcija šįkart buvo tikslinė, kadangi tiesiai iš kolegų – Ukrainos Raudonojo Kryžiaus – buvo gauta žinių, kad šalyje labai trūksta šiltų miegmaišių ir beveik 12 mln. Ukrainos gyventojų bando išgyventi be elektros, kasdien kovodami ir su šalčiu. Per dvi savaitgalio dienas lietuviai padovanojo per 3800 miegmaišių, kokie ir bus paaukoti ukrainiečiams.
Dėl didelio elektros deficito šalyje Lietuvos Raudonasis Kryžius nupirko ir į Ukrainą išvežė 100 generatorių. Ir tai tik jie, nes generatorius perka ir į Ukrainą siunčia verslo įmonės, patys ukrainiečiai, kurių artimieji liko karo niokojamoje šalyje, paramos fondai ir kitos organizacijos.
Nors Lietuvoje pasigirsta burbančių, kad šalies valdžia nesirūpina tautiečiais, tačiau gelbėja kitiems, tyrimas parodė, kad lietuviai noriai aukoja Ukrainai ir ją remia dažniau nei kitos Baltijos šalys.
Kalėdinis laikotarpis kasmet plačiau atveria aukotojų pinigines ir širdis. Šiemet aukojimo kryptis – Ukraina. Bent kartą per metus kam nors aukoja, pagal tyrimą, ar teikia paramą 79 proc. šalies gyventojų. Šiemet dažniausiai padedame Ukrainai. Pagalbai šiai šaliai dėmesio skiria daugiau nei pusė šalies gyventojų – 60 proc. Palyginus su Latvija ir Estija esame dosnesni. Latvijoje aukojančių 23, Estijoje – 29 proc.
Visiškai niekam neaukoja kas penktas šalies gyventojas. Beje, dar viena internete atlikta apklausa parodė, kad dalis tautiečių sako, jog parama, teikiama Ukrainai, yra per didelė. Spalį atliktos apklausos duomenimis, taip manančių šalyje buvo 13 iš 100. Skaičiai nėra maži. Šie piliečiai mano, kad už karą Ukrainoje atsakinga arba NATO, arba JAV, arba net pati Ukraina. Tyrimo duomenimis, tokia situacija lemia, jog yra tam tikras žmonių ratas, kuris neidentifikuoja savęs kaip Lietuvos piliečių, o labiau – kaip didelės Rusijos gyventojus. Antras momentas yra informacinis: uždraudus šalyje rusiškus kanalus rusakalbiams pasiūla sumažėjo, tad tokie žmonės informacijos ėmė ieškoti alternatyviose erdvėse, kad ir internete, tačiau tai nereiškia, kad jie pakliuvo į teisingos informacijos srautą. Dažnai dėl kritinio mąstymo trūkumo, informacijos ir dezinformacijos karo tokie žmonės atsiranda daug radikalesnėje informacinėje aplinkoje.
Mokyti kritinio mąstymo, gebėjimo atsirinkti informaciją, palyginti skirtingus šaltinius labai svarbu. Keleto skirtingų kartų pašnekovų paklausėme, kaip jie šiandien reaguoja į karo Ukrainoje naujienas, ar jie seka jas, ar jau „priprato“ prie karo žinių, ar karas tampa kasdienybės dalimi ir naujienų srautas tampa vis mažiau aktualus.
– Ar sekate naujienas apie karą Ukrainoje ir kokiais šaltiniais naudojatės?
Gedvydas:
– Taip, šiek tiek. Daugiausia tai, ką rašo spauda, rodo per televiziją arba internetiniuose portaluose.
– Ar tikrinate informaciją, kaip atsirenkate, kas yra tiesa, kas – nelabai?
– Stengiuosi pasitikrinti informaciją iš kelių šaltinių. Nėra taip, kad žiūriu tik vienos informacinės programos informaciją. Tai gali būti ir skirtingi internetiniai portalai, skirtingos televizijos, dalį informacijos žiūriu ir užsienio kalba – anglų. Dažniausiai tam pasitelkiu Amerikos arba Anglijos naujienų portalus.
– Kalėdinis laikotarpis ir karas Ukrainoje. Ir tas, ir tas emocijas nešiojamės savyje. Kurios stipresnės jūsų širdyje ir mintyse, kasdienybėje? Ar jūs pati sekate tą informaciją, ar gilinatės?
Agnė:
– Ne, aš jau nebeseku informacijos apie karą.
– Kodėl? Ar pavargot nuo jo, ar kiti kasdienybės darbai ir reikalai užplūsta?
– Ir tas, ir tas turbūt. Ir tuo pačiu galbūt informacijos perteklius, noras nuo jos pailsėti ir atsiriboti nuo neigiamų emocijų.
– Artėjantis švenčių periodas lyg ir užgožia ar galbūt norėtų užgožti karo naujienas. Ar sekate
informaciją, kas vyksta Ukrainoje?
Sigitas:
– Taip, seku. Yra keli kanalai „Telegram“ programėlėje, aš juos seku.
– O lietuviškus kanalus?
– Nelabai net žinau tokių.
– Televizija, radijas?
– Taip, bet čia labai pavėluota informacija.
– Tai jūs esate tas žmogus, kuris žino, kokią informaciją gali gauti, kuri yra objektyvi?
– Tikriausiai taip, nes tikrinu iš kelių šaltinių.
– Informacija apie karą Ukrainoje. Kokiais kanalais ji jus pasiekia?
Aurelija:
– Pasiekia tik per žinias, nes kartais vakare pažiūriu, kartais ryte. Portaluose, laikraščiuose nebeskaitau, nes, matyt, jau kažkoks perdegimas atsirado, visko per daug. Ir tam tikra prasme net gal susigyvenimas su informacija.
– Ką galvojate apie tai, apie ką dabar šnekama, – kad karas Ukrainoje tam tikra prasme tapo ir mūsų kasdienybe, tampa vos ne savaime suprantamu dalyku, kuris yra ir nesinori apie šį kiekvieną dieną girdėti, kalbėti ir galvoti, o kaip gi ten žmonės gyvena?
– Bet iš tikrųjų taip ir yra – kai karas tik prasidėjo, buvo pirminis šokas ir nuolatinis informacijos sekimas, kas vyksta dabar, kaip vyksta, pabėgėlių srautas buvo didelis, tai ir domiesi, kaip žmonėms sekasi. Bet visas pavasaris, visa vasara, ir tai tapo vos ne kasdienybe, tiek mūsų, tiek, ko gero, jų. Tikrai žmonių labai gaila, bet jau tiek daug dėmesio tam karui aš nebeskiriu.
Taip kalbėjo pašnekovai, atstovaujantys vidurinei ir jaunesniajai kartoms. Vyresnės kartos atstovas Linas, stovėjęs prie Lietuvos sąjūdžio ištakų, atvirai išsakė savo poziciją ir nuolat sekamą informaciją. Tiesa, jo požiūris į lietuvius nėra labai pozityvus.
– Naujienas seku nuo 2014 m. Ukrainos kanalas pas mane pirmu numeriu.
– Kaip pasirenkate šaltinius, ar lyginate juos, nes informacijos ir dezinformacijos tema dabar labai aktuali ir ji gilėja?
– Žiūriu oficialius jų kanalus, „Union“ ir dabar atsiradusį „Freedom“ ir, aišku, atsirinkus per tą laiką tuos, kurie teikia patikimą informaciją – Ždanovas, Gordonas, Arestovyčius. Jie visi skirtingai komentuoja, bet tai patikimi šaltiniai. Nežiūriu visokių ten nesąmonių.
– O lietuviškus kanalus?
– Lietuviški kanalai visi vėluoja, perspausdina, man jie nieko naujo nepasako.
– Viską sužinote iš pirmų lūpų?
– Taip. Sužinau tiesiogiai iš ukrainiečių.
– Kaip jūs vertintumėte apskritai mūsų bendruomenę – turime kritinio mąstymo ar vis dėlto dar mums jo stinga?
– Nedaug turime. Bijau, kad jei Lietuvoje būtų tokia situacija, nekalbant, kad mūsų valstybės mastai kiti, tai trečdalis turbūt, mano vertinimu, būtų nelabai geri žmonės.
– Kas galėtų keisti tokią situaciją?
– Nežinau, kas lietuvį gali pakeisti. Labai keistai į viską reaguoja. Pabėgom iš „raudono rojaus“ ir man atrodo, kad trečdalis, kaip sakau, jame ir likę. Čia mano požiūris praėjus sąjūdžius ir viską. Kiek tenka bendrauti su žmonėmis, matau jų reakcijas. Kaip bebūtų gaila...
Karas nesibaigia. Informacijos ir dezinformacijos kova tęsiasi. Ar Rusijos karo propaganda keičia savo veidą? To paklausėme Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docento dr. Viktoro Denisenko.
– Geras klausimas. Mano atsakymas galbūt bus šiek tiek netgi netikėtas. Kiek pastebiu, šiandien Kremliaus oficiali propaganda yra šiek tiek pasimetusi, nes visgi efektyviausia propaganda remiasi tam tikrais realiais dalykais. Grubiai tariant, ji randa kažkokį socialinį ar politinį skaudulį ir jį išnaudoja – išpučia, pradeda juo manipuliuoti, hiperbolizuoja ir pan. Tačiau šiandien, kai Rusijos kariuomenei nesiseka taip, kaip Kremliuje buvo tikėtasi, kai ukrainiečių pajėgos, nors ir kariaudamos labai sunkiai, bet vykdo kontrpuolimą, Kremliaus propaganda vis labiau praranda sąsają su realybe ir atsiduria tam tikroje krizėje. Iš esmės aš pastebiu, iš inercijos vis dar atkartojami tam tikri pasakojimai, juodinama Ukraina, juodinami Vakarai, kurie padeda Ukrainai gintis, bet kokio nors esminio ar revoliucinio pokyčio Kremliaus propagandoje nematau. Jie yra krizėje ir kokios nors išeities neranda. Bet tai nereiškia, kad ji nebandys transformuotis, ieškoti naujų būdų, naujų naratyvų, kabintis už tam tikrų įvykių, kurie dar laukia. Bet kuriuo atveju, ji, be jokios abejonės, yra agresyvi, labai tiesmuka, kas karo metu yra labai natūralu, bet toks paradoksalus dalykas – nežinia, ar ji pati savęs „nesuvalgys“.
Kalėdos bus ir Ukrainoje, nors pastatytos eglutės nešvies lemputėmis, nuotaiką kurs. Beje, iki 1929 metų Kalėdos Ukrainoje buvo švenčiamos gruodžio 25 dieną. Vėliau jų datą į sausio 7-ąją pagal Julijaus kalendorių pakeitė tarybiniai laikai. Šiemet Ukrainos stačiatikių bažnyčia pirmą kartą leidžia tikinčiųjų bendruomenėms vėl švęsti Kalėdas gruodžio 25-ąją. Taip Ukraina dar labiau tolsta nuo Rusijos ir artėja link Vakarų valstybių, o Kalėdų Seneliu Ukrainos žmonėms, vaikams galime būti kiekvienas, padėdami, paaukodami, paskambindami, sušildydami, pabendraudami, išklausydami, pakviesdami. Linkiu ir mums visiems jaukaus, taikaus Kalėdų laukimo. Prie karo nepriprantama.
Hibridinis karas, propaganda, informacinis karas. Kaip atskirti informaciją nuo dezinformacijos? Ir kokios mūsų laukia informacinės grėsmės viešojoje erdvėje? Ar gebame savarankiškai atsirinkti ir vertinti informaciją? Apie visą tai radijo laidų cikle „Kova dėl širdžių ir protų“.
Tauragės radijo eteryje projekto laidų klausykite pirmadieniais nuo 11 val., laida kartojama šeštadieniais 14 val. ir sekmadieniais 9 val. ryte.
