Elena BAZINIENĖ
Lomių kaimo centre, tvarkingoje sodyboje, gyvena senolė Agnė Trijonienė, kilusi iš senos šio krašto Dautarų giminės. Gruodį močiutė sutiko garbią devyniasdešimties metų sukaktį. Įspūdingas nugyventų metų skaičius. Juk ne kiekvienam Dievulis duoda... Metų skaičius liudija nelengvą gyvenimą, kuriame susipynę jaunystės išgyvenimai, pokario negandos, ilgi darbo kaimo valgykloje dešimtmečiai, šeiminiai rūpesčiai.
Gimusi ir augusi Lietuvos savanorio Stanislovo (1898–1981) ir mamos Antaninos (1895–1983) Dautarų šeimoje, mažoji Agnutė su kitais daugiavaikės šeimos vaikais nuo mažens buvo pratinama prie ūkio darbų. Kartu su Pažalpio kaimo vaikais pamiškės takeliais skubėjo į Lomių pradžios mokyklą. Ji šviesiai prisimena vaikystės metus, su pagarba taria pirmojo mokytojo Jono Kūro, žuvusio Sibire, pavardę. Jubiliatė apgailestauja, kad daugelis jos klasės draugų jau seniai iškeliavę į amžinybę.
Ypač nelengvas, pilnas pavojų buvo jubiliatės pokario metų gyvenimas. Ūkininkų Dautarų sodyba dunksojo atokioje Pažalpio kaimo vietoje, jų namuose dažnai lankėsi Lietuvos partizanai – Agnės ir jos seserų bendraamžiai. Daugelis jų buvo pažįstami, kilę iš netolimų vietovių jaunuoliai. Ne kartą merginai teko vykdyti užduotis, jai buvo patikėtas Tulpės slapyvardis. Skaudžiausi įvykiai atmintyje gyvi iki šių dienų. A.Trijonienė gerai atmena šaltą ir šiurpią Tauragės šubertinės kamerą, kurioje teko pabuvoti, kęsti tardymus. Tačiau viskas baigėsi laimingai – pritrūkus įrodymų, ji buvo paleista.
Ypatingas įvykis Agnės Trijonienės gyvenime įvyko 1948 metų balandžio pabaigoje, kai Šakviečio miške įvyko Kęstučio apygardos partizanų ir NKVD būrio smogikų susišaudymas. Pasaloje trys partizanai žuvo, ketvirtasis – Leonas Laurinskas, slapyvardžiu Liūtas, buvo sunkiai sužeistas. Po keturių parų gyvą Leoną netikėtai užtiko kaimo eigulys ir su žinia skubiai pasibeldė į Dautarų namų duris. Pasitelkusi patikimus kaimynus, Agnė arklių tempiamu vežimu pervežė vos gyvą partizaną į saugią vietą netoli Upynos. Po daugelio metų grįžęs iš tremties į Tauragę Leonas Laurinskas atskubėjo į Lomius padėkoti Agnei Trijonienei už jaunystėje išgelbėtą gyvybę.
Šiandien moteris gyvena ramų gyvenimą, pripildytą jaunystės dienų apmąstymais. Užauginusi tris vaikus, džiaugiasi vaikaičiais, jų pasiekimais. Jauniausioji dukra Valerija su šeima gyvena Lomiuose, dirba vietos pagrindinėje mokykloje mokytoja, su savo šeimos nariais rūpinasi, kad mamai, močiutei nieko netrūktų.
Atėjus pavasariui, močiutė gražina sodybą, sodina gėles ir sako, kad poilsiui visai nelieka laiko.
Sunku patikėti, kad per nugyventas devynias dešimtis metų tik pernai lomiškė pirmą kartą pravėrė Tauragės ligoninės palatos duris. Iki tol ji niekuomet nesilankė pas gydytojus – neturėjo rimtesnių sveikatos problemų. Įvairius negalavimus gydė darbas, rūpestis namais, vaikais, galvoje besisukančios šviesios mintys ir įgimtas humoro jausmas.
Jubiliejaus dieną Agnė Trijonienė pasitiko apgaubta artimųjų meile ir šiluma. Jų rūpestis ir globa suteikia močiutei jėgų, optimizmo ir stiprybės.
Garbingo jubiliejaus proga senolė sulaukė ir Mažonų seniūnijos bei kaimo bendruomenės dėmesio.