Moksleivių kūrybos centro fotostudija „Kadras“, pasak jos įkūrėjo ir ilgamečio vadovo, dabartinio Tauragės krašto muziejaus direktoriaus Romualdo Vaitkaus, gyvuoja jau apie 16 metų. Iš šio lizdo išskrido ne vienas sėkmingas Tauragės fotografas, kai kurie, pasirinkę fotografo duoną, sėkmingai dirba užsienyje ir didžiuosiuose miestuose. R. Vaitkus su nostalgija prisimena laikus, kai su mokiniais vykdavo fotografuoti gamtos peizažų, valandų valandas kalbėdavosi apie gyvenimą. Šiuo metu Fotomenininkų sąjungos ir Lietuvos spaudos fotografų klubo narys, klubo „Fotojūra“ įkūrėjas, tarptautinio fotoklubų suvažiavimo organizatorius R. Vaitkus „Kadrui“ nebevadovauja dėl laiko stokos. Vairą jis perdavė jaunam fotomenininkui Romanui Naryškinui.
Fotografų lopšys
Domėjimasis fotografija Tauragėje, galima sakyti, fenomenalus. Tauragė visos Lietuvos mastu yra vadinama fotografų lopšiu, čia rengiamas jau minėtas tarptautinis fotoklubų suvažiavimas, garsinantis Tauragę tarptautinėje erdvėje, beveik nuolatos muziejaus fotogalerijoje veikia parodos, kviečiami įvairaus kalibro autoriai, o ir vietiniai visada turi, ką parodyti. Profesionalias fotografo paslaugas siūlančių menininkų gausa čia turbūt kaip niekur kitur didelė.
Nesuklysime šio užkrato pradininku įvardiję Romualdą Vaitkų. Įkūręs suaugusiųjų klubą „Fotojūra“, jungiantį profesionaliausius Tauragės fotografus, menininkas ėmėsi mokyti ir jaunąją kartą. Ugdytinių „Kadrui“, kaip teigė mokytojas, niekada netrūko. O prasidėjo viskas nuo 4 entuziastų, kurių vardus R. Vaitkus teigė iki šiol gerai pamenantis. Tuomet dar nebuvo skaitmeninių fotoaparatų, todėl ieškoti išskirtinių kadrų eidavo apsiginklavę „muilinėmis“. Vienas iš šio pirmojo ketvertuko, Gediminas Tamulynas, šiuo metu vadovaujantis tarptautinei audiovizualinio meno studijai „Wide Wings“, nepraleidžia progos pabrėžti, kad jei ne pradžia „Kadre“, neaišku, kuo dabar būtų. Puikiai tuos laikus prisimena ir Saulė Jonušaitytė, kadaise Vilniuje aktyviai fotografavusi, šiuo metu gyvenanti Anglijoje, bet fotoaparato nepamirštanti:
– Būdavo smagu, visai kitaip nei mokykloje ar namie. Nebuvom verčiami kažko išmokti, bet būdavo taip įdomu viskas, kad nesinorėdavo praleisti nei vieno užsiėmimo. Buvo tik siūloma ieškoti gero kadro, patariama kaip to pasiekti. O tada – bandai, eksperimentuoji, ieškai, gaudai, suvaidini, pastebi... Ir puikiausias mokytojas, vienas iš trijų mano gyvenime geriausių – Romas, – prisiminimais pasidalijo buvusi mokinė.
Yra ką prisiminti
Brangias pirmųjų kadrų akimirkas R. Vaitkus teigė iki šiolei išsaugojęs. Vėliau, kaip pasakojo mokytojas, norinčių fotografuoti daugėjo, visų jų priimti į „Kadrą“ net nebūdavo galimybės. Tai lėmė betarpiškas vadovo bendravimas su ugdytiniais, daug ką pasako ir buvusių mokinių kreipimasis į mokytoją vardu, ir ypatinga Pilies rūsyje įsikūrusios studijos aura. O vaikai, pasak R. Vaitkaus, visada būdavo žingeidūs.
Daugelis buvusių „Kadro“ mokinių aktyviai dirba fotografijos srityje, net būtų sunku visus juos išvardinti. Keletas jų: Aistė Vaičiulytė, Laima Kavaliauskaitė, Austėja Eglynaitė, Donatas Auksorius, Gabrielė Gudkovaitė, Ignas Selvestravičius, Inga Butkutė, Povilas Sadauskas, Ieva Statkutė. Prieš porą metų buvo surengtas buvusių „Kadro“ mokinių susitikimas-paroda, o jų darbai iki šiol eksponuojami miesto savivaldybės pastato trečiame aukšte.
– Gana įdomi būdavo situacija, kada kartu susirinkdavo būrelio senbuviai, jiems jau reikėdavo duoti kitas užduotis, ir nauji nariai, kuriuos reikėjo mokyti pradmenų. Žiūrėdavome filmus, reportažus apie fotografiją, vykdavo praktikumai, važiuodavom į gamtą, prie Juodežerio, į Griežpelkius, vaikai labai to norėdavo, jiems būdavo įdomu, o santykiai kolektyve buvo labai nuoširdūs, neformalūs. Buvo smagu dirbti su vaikais, ir pats jaunesnis jaučiausi, tačiau, tapęs muziejaus direktoriumi pajutau, kad nespėsiu, todėl su liūdesiu padėjau tašką. Suvokiu, kad tai buvo gražus gyvenimo etapas, su daug gerų prisiminimų. Keliavome į užsienį ir visą Lietuvą su vaikais išmaišėme. Pamenu tai kaip labai šviesų laikotarpį, kuris man pačiam buvo kaip praktika, kai kam suteikiau gyvenimo profesiją, kai kam tiesiog šeimos albumą pagražinau, – prisiminimais dalijosi „Kadro“ įkūrėjas.
Gero kadro paslaptis
Pats R. Vaitkus pripažino, kad stiprioji jo, kaip fotografo, pusė, – socialinio gyvenimo atspindžiai arba dokumentinė fotografija. Tačiau jį domina ir publicistika, architektūra, gamtos peizažai, portretai – visų šių gyvenimo momentų fiksavimo įgūdžius jis stengėsi perteikti ir vaikams.
– Kad darytų įspūdį, fotografija turi nešti savo žavesį arba rakursu, arba šviesa, arba siužetu. Gera nuotrauka turi pasakoti istoriją, tuomet ir be straipsnio aišku, kas ten vyko. Taip pat daug ką lemia išskirtinis rakursas, nufotografuota iš paukščio skrydžio ar kažkur, kur žmogaus akys retai mato, arba įstabi šviesa ar apšvietimas studijoje. Tokie yra trys kertiniai dalykai, pagal kuriuos vertinama fotografijos kokybė, – geros nuotraukos paslaptis vardino fotomenininkas.
Fotostudijoje „Kadras“ mokiniai ir šiandien su fotografija supažindinami pagal parengtą teorinę programą, taip pat žinias įtvirtina praktiškai. Nors priemonės evoliucionavo nuo analoginių iki skaitmeninių, mokiniams rankinė fotografija iki šiol įdomi, studijoje vis dar yra galimybė mėgautis analoginės fotografijos procesu. R. Vaitkaus teigimu, norint pradėti fotografuoti, tam visiškai nereikia brangios technikos. Puikiausiai galima pradėti mokytis ir su išmaniojo telefono fotoaparatu. Svarbiausia – noras, užsidegimas, žingeidumas, tada galima pasiekti puikių rezultatų.
Tęsia veiklą
– Šiuo metu studijos patalpos yra perduotos muziejui, jos bus kitos paskirties, MKC turės ieškoti kitų patalpų „Kadrui“, būtų gaila, jei išnyktų fotografijos būrelis, – kalbėjo muziejaus direktorius R. Vaitkus.
Nuo šių mokslo metų fotostudijos „Kadras“ vairą perėmė jaunas fotomenininkas Romanas Naryškinas. Beveik pusė fotografijos būrelio mokinių – nauji, bet ir senbuviai pakankamai noriai grįžo, teigė dabartinis mokytojas, prieš tai apie trejetą metų mokęs fotografijos individualiai, vedęs paskaitas, dėl to fotografijos mėgėjams jau pažįstamas.
– Džiaugiuosi, kad jie labai greit susigyveno, nėra pasiskirstymo. Vaikai norėjo kažko naujo, todėl darbų pobūdis šiek tiek pasikeitė. Mokymąsi skirstau į teorinį, vadinamąjį „sausą“, – tai bazinės žinios, kurios yra reikalingos ir į praktinį. Vaikai nemažai dirba savarankiškai, duodu užduotis, jie jas mielai daro, grupėmis ar po vieną. Stengiuosi, kad darbas būtų kuo įdomesnis. Kadangi visų lygiai yra skirtingi, reikia derintis prie kiekvieno ir dirbti kiek įmanoma individualiai. Rengiame darbų peržiūras, nors nuotraukų vertinimas yra labai subjektyvus dalykas, atskaitos taškų tam ieškome drauge, – kalbėjo jaunasis mokytojas.
Komercinė ir meninė
Dalis mokinių žvalgosi į komercinę fotografiją, bet tame R. Naryškinas nemato nieko blogo. Grožio fotografija, komerciniai portretai traukia jaunimo akį, šventei samdyti fotografą jau tapo savaime suprantamu dalyku, todėl ir mokant fotografuoti negalima šių dalykų ignoruoti.
– Užduotis šiuo atveju yra mokiniams padėti ūgtelti toje srityje, kad tai būtų skoninga. Tokios sferos, kurią norėtųsi boikotuoti, nėra. Visos fotografijos šakos yra geros, svarbu tai daryti kiek įmanoma geriau ir kokybiškiau. Meninė ir komercinė fotografija yra suderinamos, tame nėra didelės atskirties, nors jos yra išsiskiriančios, tačiau ir daug bendrų bruožų turinčios sritys. O dokumentinei fotografijai reikia pribręsti, tai yra daugiau vyresniosios kartos ypač populiarinta sritis, poreikis tokio pobūdžio fotografijai ateina tiesiog vėliau, – apie nūdienos fotografijos aktualijas pasakojo R. Naryškinas.
Ar šiuo metu „Kadre“ laisvalaikį leidžiantys 16–18 metų moksleiviai sies savo ateitį su fotografija, būrelio vadovas sakė nesiimantis spręsti.
– Ar pasirinks fotografiją kaip gyvenimo kelią, manau, galvoti dar anksti. Jeigu jiems patinka fotografuoti, tegul jie tai daro. Tuos, kurie akivaizdžiai turi tą potraukį, jau išvystytą, gilesnį, iš karto atpažįsti, supranti, kad žmogus greičiausiai niekada nenustos fotografuoti.