Donatas Katkus: „Skaitau daug knygų vienu metu“
Paskutinį rudens vakarą Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vos užteko kėdžių. Tokio didelio tauragiškių aktyvumo sulaukė neeiliniai miesto svečiai – Donatas ir Laurynas Katkai, kartu su dukra Terese Katkute.
Tėvas ir sūnus, abu pasirinko kultūros sritį, vienas literatūrą, kitas muziką. Donatas Katkus – puikiai visiems iš įvairių televizijos muzikinių projektų pažįstamas komisijos narys, dirigentas, profesorius, muzikologas, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas. Jo sūnus Laurynas Katkus – rašytojas, eseistas ir vertėjas.
Priežastis subūrusi tiek daug žmonių – Katkų literatūros draugija. Šiandien labai populiaru skaityti knygas ir jas aptarinėti savame rate. Tai vyksta natūraliai tarp šeimos narių, draugų, bendradarbių. „Mūsų draugija įsteigta šiais metais. Nors dažnai santykis su knyga būna asmeninis ir tylus, mūsų pagrindinis tikslas – puoselėti ir populiarinti bendrą, intymų knygų skaitymą ir diskutavimą. Labai daug skaitymo malonumo dingsta, jeigu nepasidalini tuo, ką skaitai ir ką supratai. Tokios diskusijos dažnai užvirdavo mūsų šeimos rate. Nors Lietuvoje organizuojama nemažai vakarų, kuriuose skaitomI šiuolaikinių autorių kūriniai. Viena iš mūsų draugijos misijų – neužmiršti ir pristatyti senus autorius ir jų kūrybą,“ – teigė svečiai.
Donatas ir Laurynas Katkai į Tauragę atvyko su menine programa: Vilniaus žydų rašytojo Abraomo Karpinovičiaus apsakymo „Medis prie teatro“ skaitymu. Muzikinius intarpus atliko Lauryno dukra Teresė Katkutė.
Rašytojas Abraomas Karpinovičius gimė 1918 m. Vilniuje, kur praleido beveik 20 metų, vėliau išvyko į Tarybų Sąjungą, kur netoli Vladivostoko buvo įkurta žydų respublika, savotiška žydų tremties vieta. Rašytojui pasisekė, jo nepalietė nacių okupacija ir holokaustas Lietuvoje, jis liko gyvas. Vėliau išvyko į Izraelį ir ilgą laiką dirbo Izraelio filharmonijos orkestro administratoriumi. Donatas Katkus pabrėžė, kad apsakymas „Medis prie teatro“ įdomus tuo, kad veiksmas vyksta tarpukario Vilniuje, tačiau kūrinyje negalima rasti nei vienos lietuviškos pavardės, atrodo, kad Vilnius buvo didelis žydų miestas, kuriame tik žydų teatras, restoranai, bendruomenės. Kūrinyje perteikiama, koks skurdus buvo žydų gyvenimas, tačiau turtingas kultūra. Šis skaitymas yra liudijimas to, kas egzistavo šimtmečius, o po II Pasaulinio karo išnyko. „Žydai buvo labai dideli Lietuvos patriotai. Daug jų žuvo už Lietuvos nepriklausomybę, 1918-1920 m. nepriklausomybės karuose. Maždaug 20 žydų yra apdovanoti Vyčio kryžiais,“ – mintimis daliJosi Donatas Katkus.
Jaukus vakaras nepraėjo be knygų rekomendacijų. Donatas Katkus nestokojo humoro, paklaustas, kokias knygas mėgsta skaityti, teigė daugiausiai skaitantis Lauryno Katkaus, Donato Katkaus ir Laimos Katkuvienės knygas. Taip pat pridūrė: „Reikia skaityti daug knygų vienu metu, tik taip galima su knyga suaugti ir susigyventi. Skaitau beveik kiekvieną dieną. Per gyvenimą žmogus gali perskaityti ne daugiau 5000 knygų ir artimai pažinti maždaug 60 žmonių. Taigi, mes esame apriboti.Kultūra nėra vienadienis reikalas, su ja žmogus turi susigyventi ir visuomet mokėti atsirinkti su kuo nori gyventi“.
„Geriausia rekomendacija ir knygos reklama yra kito žmogaus patarimas. Taip knygos keliauja ratu iš vienų rankų į kitas“, – pridūrė Laurynas Katkus ir pažadėjo dar atvykti į Tauragę, galbūt ir su savo poezijos skaitymu.
Tokios žinios, ko gero, laukė ne viena tauragiškių šeima, auginanti mažamečius. Po kelerių metų pertraukos, sunkios ligos ir ilgo gydymo į darbą sugrįžta gydytojas Eugenijus Margis.
Valstybės atkūrimo dienos proga Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje prezidentūroje įteikė valstybės apdovanojimus už nuopelnus Lietuvai ir už jos vardo garsinimą pasaulyje.
Vasario 8 d. Panemunės pilyje įvyko iškilmingi „Metų specialisto“ apdovanojimai, kaip ir kasmet, skirti išreikšti padėką visuomenės sveikatos specialistams, savo darbais ir iniciatyvomis reikšmingai prisidėjusiems prie visuomenės sveikatos stiprinimo ir gerovės.
Apie Gonovaitę Urmonaitę rašyti – ir kančia, ir malonumas: malonumas tas, kad tą žmogų pažįstu jau 45 metus (tiek, kiek ji gyvena Tauragėje), o kančia ta, kad vis tiek šios spalvingos asmenybės man nepavyks visapusiškai atskleisti. Žinodamas jos nestandartinius sprendimus scenoje ir gyvenime, pats jaučiuosi labai standartinis žurnalistas, kuriam lengviausia būtų tiesiog apžvelgti Genovaitės (arba kaip Andrius Naraškevičiukas sakydavo Genūūūtės) nueitą kelią Tauragėje: atvažiavo, įsidarbino, režisavo, skaitė poeziją, pati vaidino, rašė knygas, rengė festivalius, kraštiečių susitikimus, dirbo mokytoja... Ir tai būtų aišku, suprantama, išbandyta, patikrinta. Bet juk čia Genūūūūtė!
Nuo spalio pirmosios Tauragės kultūros centre darbus pradėjo kultūrinių renginių organizatorė-jaunimo koordinatorė Inga Tubutytė. Tauragiškė kviečia jaunimą drąsiai kreiptis į ją ir siūlyti savo idėjas bei išsakyti norus, pastebėjimus, kokių renginių trūksta Tauragėje.
Kalbėti su Irina nuostabiai paprasta ir įdomu. Ji turi tiek daug ką pasakoti! Irina iš tų žmonių, kurie ne tik daug kuo domisi, turi sukaupusi daug žinių, bet ir turi noro visu tuo savo turtu dalintis. Sako, kad tokie žmonės būtų geri mokytojai... Nors dirba mokykloje, Irina – ne mokytoja. Vis dėlto savo žiniomis dosniai dalijasi su visais, kurie nori klausytis. Kaip jai pavyko suderinti tris didžiausius savo norus: norą keliauti, norą mokytis ir norą pasakoti istorijas?
Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos bendruomenę pasiekė skaudi žinia – eidama 61-uosius metus mirė bibliotekos direktorė Meilutė Parnarauskienė. Šią skaudžią netekties valandą bibliotekos kolektyvas nuoširdžiai užjaučia Meilutės Parnarauskienės artimuosius.
Skaudvilės seniūnijos Trepų kaimo gyventojas Jonas Jankauskas bene visą gyvenimą užsiima amatais. 67-erių amatininko darbai, pristatyti ir konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“, puošia ne tik Skaudvilės kraštą, bet iškeliauja ir į svečias šalis. Liaudies meno puoselėtojas teigia, kad menas ir amatai jį lydėjo nuo mažų dienų, o naujų idėjų kūriniams nestokoja – tik spėk suktis.
Spalio 5-oji – Tarptautinė mokytojų diena. Proga ne tik skirti sveikinimo žodį, bet ir pasikalbėti apie iššūkius, su kuriais susiduria mokytojas. Švietimo sistema išgyvena sudėtingą laikotarpį, nesibaigiančios reformos atneša ne tik teigiamų pokyčių, bet ir sumaišties. Prieš porą savaičių įspėjamajame streike dalyvavę pedagogai šiandien pradeda protesto akciją, kurios trukmė dar neaiški. Bet aiškūs mokytojų reikalavimai – jie nori kokybiškesnių darbo sąlygų, mažesnių klasių, oresnio atlyginimo. Kas bevyktų švietimo sistemoje, mokytojas visada galvoja apie vaiką. Su džiaugsmu apie darbą kalba Skaudvilės gimnazijos priešmokyklinio ugdymo mokytoja Violeta Verpečinskienė, jau skaičiuojanti 34-us darbo metus mokykloje ir dalijasi įžvalgomis apie mokytojo kasdienybę, pokyčius ir iššūkius
Rugsėjo 28-ąją netekome rankinio trenerės, buvusios Sporto mokyklos vadovės Stefanijos Andrejanovos.
Jovarų pagrindinės mokyklos direktorei Janinai Pukelienei šis rugsėjis mokykloje – jau 22-asis. Nuo praėjusių metų gruodžio direktorės pareigas einanti pedagogė sutiko pasidalinti mintimis apie mokyklos džiaugsmus ir rūpesčius. Bet pirmiausia pasidžiaugė savo mokyklos bendruomene, ypač administracijos darbuotojais: jie nuostabūs – kantrūs ir besišypsantys.
Iš Šakių rajono Pervazninkų kaimo kilusi Teresė Beitienė, baigusi sanitarijos felčerės mokslus, į Tauragės rajoną, Žygaičių miestelį, atsikraustė dirbti. Moteris čia surado savo meilę ir sukūrė jaukų šeimos židinį.
„Fizinis panašumas yra viena, bet mes – skirtingi žmonės“, – sako Vlado Putvinskio-Pūtvio provaikaitis Stasys Pūtvis, bet žvelgdamas į jį išties gali pamanyti, kad sutikai ano meto bajorą, dvarininką, visuomenės ir kultūros veikėją, rašytoją, knygnešį, žuvininkystės pradininką Lietuvoje, vieną iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėją bei ideologą.
Pastaruoju metu žiniasklaidoje aidint garsenybių skyrybų skandalams retai beišgirsi apie laimingas santuokas. Galbūt dėl to, kad laimė mėgsta tylą? Tyliai, tačiau laimingai gyvena ir aukštupiškiai Birutė ir Stanislovas Kuisiai, balandžio 30-ąją atšventę jau 55-ąsias vestuvių metines.
Lidiją Šeputis Žygaičių seniūnijos gyventojai puikiai pažįsta – ji nuo 1983 m. dirbo Žygaičių ambulatorijoje sesele. 67-erių moteriai visą gyvenimą buvo svarbiausia buvo padėti žmonėms. Tokio darbštaus, atsakingo ir pareigingo žmogaus sunku nepastebėti – žygaitiškiai net teikė jos kandidatūrą Tauragės garbės piliečio vardui gauti. Į Lietuvą Lidiją atvedė meilė lietuviui Algimantui. Iš pradžių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – trukdė kalbos barjeras, nepažįstama aplinka, bet po truputį moteris įsikūrė, pelnė žmonių pasitikėjimą ir meilę
Tauragiškis Povilas Naujokas socialiniuose tinkluose aktyviai dalijasi kvapą gniaužiančiomis gamtos nuotraukomis, netrūksta ir mylimos Tauragės vaizdų, akimirkų iš kelionių. Paauglystėje pradėjęs fotografuoti, nors ir buvo padaręs nemažą pertrauką, jis vėl sugrįžo prie savo pomėgio. Fotografas labiausiai mėgsta fiksuoti gamtą ir gyvūnus.
Kada, jei ne dabar, džiaugtis ir didžiuotis savo kraštu, kūrybingais jo žmonėmis, nešančiais meno šviesą mums visiems? Juk šiemet esame Lietuvos kultūros sostinė. Viena tokių šviesulių – menininkė, dailės ir technologijų mokytoja Vida Karbauskienė, kurios darbų paroda „Kodėl? ESU“ užvakar atidaryta Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Edukacijų centre. Vida užduoda klausimą žodžiu, o atsakymą pateikia dailės kalba. Skaitytojų dėmesiui – interviu su autore.
Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ ketverius metus dirbantis fotografas Juozas Petkevičius kilęs iš legendomis apipinto Šilavoto kaimo Prienų rajone. Ar meno magija jį užbūrė nuo vaikystės, o galbūt užkrėtė mamos, mėgusios fotografuoti, pavyzdys? Pokalbis su Juozu – apie pažintį su fotografija, siekį gilintis į jos istoriją ir apie kasdienybę muziejuje.
Tikinčiųjų ir ne tik jų laukiamos šv. Velykos – jau poryt. Šeimos džiaugsis buvimu kartu – eis į bažnyčią, sės prie vaišių stalų, ridens margučius. Prisimins tradicijas, tačiau neapsieis ir be naujovių. Štai Žavintos Kvederienės šeimos stalą papuoš ne tik pagal senovinį močiutės receptą iškepti grybukai, bet ir meniškai pačios Žavintos rankomis dekoruoti sausainiai – kiškučiai, žąsys ar avelės. Tokie sausainiai, kaip ir kiti jos kepiniai, papuoš ir ne vienos tauragiškių šeimos stalą.
Šiaulių arenoje surengtame Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionate tauragiškių Agotos Marozaitės ir Mato Paupario pora, atstovaujanti šokių klubui „Dance life“ jaunių klasėje Lotynų Amerikos šokių programoje tapo vicečempionais ir į Tauragę parvežė sidabro medalius. „Dance life“ klubui tai pirmasis tokio aukšto lygio įvertinimas. Kaip tie medaliai „nukalami“, papasakojo klubo treneris Justas Bareišis.
Netekome dar vieno narsaus, atkaklaus, Lietuvą mylėjusio mūsų tautos tragedijos liudininko.
Kovo 13-ąją į Amžinybę išėjo Tauragės liaudies teatro aktorius, buvęs Tauragės kultūros centro darbuotojas Vigantas Užmiškis.
Paveikslai, iš kurių sklinda dvasios ramybė, šiluma, ypatingas gamtos pojūtis. Tokia paroda, pavadinta „Gamtos spalvos“, ką tik galėjo grožėtis Skaudvilės kultūros namų lankytojai. Autorė Justina Šemeklienė atvira: tapyba jai – poilsis, nusiraminimas, meditacija.
Tauragės visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė tauragiškiams pažįstama kaip sveikos gyvensenos propaguotoja, žygių su šiaurietiškomis lazdomis vadovė, renginių vedėja. Išleisdama savo eilėraščių knygą ji atskleidė dar vieną savo asmenybės pusę. „Kai eilių priguldyti pilni stalčiai, natūraliai kyla mintis guldyti juos tvarkingiau, pavyzdžiui, feisbuke, su žyma „tik draugams“. Kai eilėraščiai suranda savo skaitytoją, sukelia diskusijas, dovanoja grįžtamąjį ryšį, kažką padrąsina, kažką įkvepia – aplanko drąsa išleisti knygą“, – sako ji.
Tauragės sporto centro direktoriaus pavaduotoja, rankinio trenerė Inga Jurienė gimė ir augo Tauragėje, baigė tuometinę Tauragės 2-ą vidurinę mokyklą. Rankiniu susidomėjo antroje klasėje, o nuo septintos mokėsi sportininkų klasėje – visa rankinio komanda. Pasirinkusi trenerės kelią ji didžiuojasi savo auklėtinėmis, o labiausiai tuo, kad išsiugdė sau įpėdinę. Ir sūnus Lukas, užaugęs sporto salėje, pasirinko sportininko kelią. Nors moteris jau pasvarsto, kad galbūt laikas sportinius batelius, kaip sakoma, pakabinti ant vinies, vis dar žaidžia veteranų lygoje. Taip nuo 1983-ųjų – jau 40 metų – rankinis yra neatsiejama Ingos gyvenimo dalis.
