2020 Rugsėjo 21 d.
Pirmadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

„Mokytoja nuo Dievo“ Remigija Kalendienė – iškiliausių Lietuvos pedagogų 200-tuke

  • Įkelta: 2018-12-21
Eglė ČERVINSKAITĖ
egle@taurageszinios.lt

Žurnalas „Reitingai“ pirmą kartą paskelbė 200 iškiliausių Lietuvos mokytojų. Bevartant jį žurnalistei akis užkliuvo už vaikystę primenančio ir taip gerai pažįstamo vardo... Remigija Kalendienė, Tauragės „Versmės“ gimnazijos gimtosios kalbos mokytoja! Tiesa, nuo rugsėjo ši pedagogė ugdo jau Vilniaus vaikus. Tačiau šimtai tauragiškių su pasididžiavimu gali prisiminti – tai mano Mokytoja, taip taip, iš didžiosios raidės. Ir nori nenori, širdyje kirba gražiausias lietuviškas žodis – Ačiū! – už pažintį su gimtąja kalba, už visada jautrų, nuoširdų santykį su mokiniu, kurį prisiminus net šiek tiek graudu.

– Gerbiama Mokytoja, nuo šio rudens pradėjote dirbti Vilniaus J. Basanavičiaus gimnazijoje. Kodėl pasirinkote išvykti? Kuo didmiesčio mokykla skiriasi nuo provincijos? Ar mokiniai Vilniuje kitokie?

– Vilnius nuo studijų laikų buvo mano svajonių miestas. Vis pagalvodavau, pakalbėdavau, paplanuodavau... O pats likimas taip sudėliojo, kad po 29 metų, pragyventų Tauragėje, šį rudenį pasitikau sostinėje. Iš pradžių dar galvojau žvalgytis kitokio darbo, bet su prašymu įsidarbinti pasibeldžiau į mokyklas. Per dvi dienas gavau pasiūlymą pasirašyti darbo sutartį net su keliomis. Pasirinkau J. Basanavičiaus gimnaziją. Kaip juokaudama sakiau, viskas gyvenime keičiasi, bent jau ugdymo programa liks ta pati. Juk paskutinius 17 metų dirbau „Versmėje“.

J. Basanavičiaus gimnazija mokinių skaičiumi, mokytojų kolektyvo sudėtimi, savo istorija truputį primena „Versmę“ – gimnazija atsiskyrė nuo progimnazijos, persikėlė į kitas patalpas. Ir istorija jos neilga – tik aštuntus metus skaičiuoja. Ar skiriasi didmiesčio mokykla, mokiniai? Tikrai didelio skirtumo nėra – ir vienur, ir kitur mokytojas turi dirbti, ir vienur, ir kitur yra daug smalsių, kūrybingų mokinių, pasitaiko ir tokių, nuo kurių kažkur pabėgo motyvacija ir tenka bendrom jėgom jos ieškoti. Tik didmiesčio mokiniai turi tikrai daugiau galimybių. Ar pakankamai turi noro jomis naudotis? Čia jau ir mokytojo užduotis – uždegti, paskatinti, įkvėpti.

– Kiek metų dirbote Tauragėje? Kokiose mokyklose? Kokius prisiminimus išsivežėte į sostinę?

–Atvažiavau į Tauragę 1989-aisiais, baigusi studijas, ir pradėjau dirbti Tauragės 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Kai renovuotoje mokykloje J. Tumo-Vaižganto gatvėje įsikūrė gimnazijos klasės, su savo mokiniais perėjau dirbti čia. Taigi, visa mano darbo istorija Tauragėje susijusi su tomis dviem mokyklomis. Tauragėje liko didelė dalis mano širdies. Čia aš tapau tokia mokytoja, kokia esu. Vos ne kasdien atsiverčiu „Versmės“ paskyrą facebook‘e, įlendu pasižiūrėti į internetinę svetainę – o kas gi naujo mano mokykloje. Vis dar mano... Čia sutikau daugybę nuoširdžių, šaunių mokinių, čia teko laimė dirbti su dalykiška ir labai žmogiška vadovių komanda, čia kasdien lydėjo puikūs kolegos. Vis dar jautru ir ilgu. Emocijos...

– Ką Jums reiškia mokytojo profesija? Ar tai pašaukimas? Kokių svarbiausių principų laikotės kasdieniame savo darbe?

Mokytojo profesija... Turbūt tai tikrai mano pašaukimas. Kai atėjau į pokalbį vienoje Vilniaus mokyklų, jos direktorė atsisveikindama pasakė: „Jūs esate gimusi būti lietuvių kalbos mokytoja.“ Galbūt jau kito darbo ir nemokėčiau dirbti. Nesakau, kad nepagalvoju – ir paburbu, ir pykstu, ir nervinuosi, žiūrėdama į sąsiuvinių krūveles. Bet kai suskamba skambutis, kviesdamas į pamoką, jau trisdešimtus metus kasdien su ta pačia nuostaba, smalsumu einu į 45 minučių atradimų laiką. Ir jokių aukštų principų nereikia – reikia džiaugtis galimybėmis bendrauti, kalbėtis, mąstyti, svarstyti, ieškoti. Einu į pamokas tokia, kokia esu, linksma, liūdna, užsisvajojusi, užsimiegojusi (retai, nes kol nuvykstu į darbą, miegai išlaksto), drąsiai pasakau „nežinau“, „suklydau“, „atsiprašau“. Juk būna visko.

– Kuo ypatinga gimtosios kalbos disciplina? Kokią reikšmę ji turi bendrojo lavinimo programoje? Kodėl gimtoji kalba svarbi besiformuojančiai vaiko asmenybei?

– Gimtosios kalbos vieta tikrai ypatinga žmogaus gyvenime. Galėčiau cituoti M. Daukšą, S. Daukantą, Just. Marcinkevičių... Galėčiau sakyti, kad gimtosios kalbos egzaminas – vienintelis, kurio neišlaikęs mokinys negauna brandos atestato. Galėčiau aiškinti, kad, nemokėdami gimtosios kalbos, negalime gerai mokėti kitų dalykų. Kaip būdamas vadovu kalbėsi žmonėms, jeigu nejausi žodžio prasmės? Kaip kalbėsi nuėjęs į darbo pokalbį, jeigu negebėsi valdyti žodžio?.. Bet svarbiausia – savo sielą, liūdinčią, besidžiaugiančią, mąslią, alkaną ar sužvarbusią, gali nuraminti, sušildyti, paglostyti tik savo protėvių, tėvų žodžiu. Tik gimtasis žodis atveria giliausius slėpinius – tuo esu tikra.

– Žurnale „Reitingai“ patekote į 200 iškiliausių Lietuvos mokytojų sąrašą. Kokie nuopelnai, Jūsų nuomone, tai lėmė? Kaip buvo vykdomas pedagogų reitingavimas? Ką Jums reiškia toks įvertinimas?

Tik iš žurnalo sužinojau ir apie kriterijus, ir apie reitingavimą. Jokių nuopelnų čia nėra – būtent labiausiai nudžiugino, kad toks įvertinimas ir buvo ne už nuopelnus. Pasak organizatorių, svarbiausi – žmogiškieji kriterijai. Nuoširdžiai sakau – nebūčiau taip sujaudinta, jeigu į tą sąrašą būčiau patekusi už mokinių gautus šimtukus, projektų įgyvendinimą ar už kitus formalius dalykus. Visai kas kita, kai įvertina už tai, kas dažnokai lieka paraštėje – už meilę ir atsidavimą, už savo darbo išmanymą ir reiklumą, už tai, kad esi „mokytojas nuo Dievo“. Man tai pats svarbiausias įvertinimas. Jis nepakeis nieko. Bet jis kaskart primins – meilė žmogui, dalijimasis išmintimi ir širdimi yra vertybė. Kas begali būti geriau?

– Kaip vertinate dabartinį valstybės vadovų požiūrį į mokytojus? Kokia kryptimi reikėtų eiti, norint sustiprinti švietimo sistemą Lietuvoje?

– Apie valdžią ir politiką labai nesinori kalbėti... Pasakysiu tik viena – ne eurų skaičiukas svarbus, daug svarbiau pagarba, žmogiškas bendravimas ir noras girdėti ir suprasti.

– Ar sulaukiate grįžtamojo ryšio iš buvusių mokinių? Ar daug Jūsų ugdytinių pasirinkę profesiją, susijusią su gimtąja kalba?

– Nuolat jaučiu ryšį su savo mokiniais. Ir jie turbūt niekada nėra ir nebus buvę... Ir dabar jau yra kvietimas susitikti ir kvietimas į pasimatymą. Labai branginu tą nenutrūkstantį bendravimą. Visada gera susėsti, prisiminti, pakvatoti, parymoti. Sulaukiu labai jautrių ir labai džiugių žinučių, dalijamės ir kai skauda, ir kai norisi tiesiog apsikabinti, bent virtualiai, jeigu ne visada išeina realybėje. Kai lankau dukrą Londone, ji juokauja – „Mamele, tu ir čia neprapultum, išgyventum ilgai ir smagiai ir be manęs.“ Bendrystės akimirkos be galo svarbios. Judita, Vaida, Karina... Trys lietuvių kalbos studijas baigusios šaunios jaunos moterys. Tik jų kelias iš mokyklos nuvingiavo kitur...

Nors šalyje stebimos demografinės tendencijos nedžiugina – kaimai tuštėja ir vis mažiau jaunų žmonių imasi žemdirbystės, Tauragės rajono ūkininkų šeima įrodė, kad veržlus jaunimas gali pasiekti puikių rezultatų. Rokas Macaitis su žmona Ingrida tapo 25-erius metus rengiamo konkurso „Metų ūkis 2018“ laureatais. Šalia to, kad užėmė II vietą šalyje, jie dar buvo pripažinti jauniausiais ūkininkais – Rokui dvidešimt dveji. Kol jo bendraamžiai dar semiasi žinių mokslo įstaigose ir renkasi gyvenimo kelią, jis jau trejus metus su užsidegimu puoselėja ūkį, žemdirbystės tradicijas parėmęs iš tėvų.

Žalgirių gimnazistas Rokas Baciuška praėjusią savaitę perrašė Lietuvos automobilių sporto istoriją. Aštuoniolikmetis pasiekė tai, ko dar jokiam lietuviui nepavyko. Paskutinio Europos ralikroso čempionato (Euro RX) S1600 klasės etape jis neišvaistė sukaupto pranašumo ir buvo paskelbtas čempionu. 10 metų automobilių sporte nardantis tauragiškis šią savaitę lankėsi „Tauragės žinių“ redakcijoje. Už galimybę siekti aukštų rezultatų jis dėkojo savo šeimai, rėmėjams ir klasės draugams.

Telšių vyskupo Kęstučio Kėvalo dekretu Pagramančio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonu rugpjūčio mėnesį paskirtas Garbės kanauninkas Vytautas Petrauskas. Jis atkeltas iš Ylakių Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos parapijos klebono ir Skuodo dekanato vice dekano pareigų. O į Ylakių parapiją vyskupas paskyrė buvusį Pagramančio kleboną Vaidotą Vitę. „Tauragės žinios“ Garbės kanauninko Vytauto Petrausko paprašė pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais Pagramantyje.

Rugsėjo 26 d. Tauragės B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje visuomenei pristatyta Onos Butkevičienės poezijos knyga „Per ilgą, ilgą kelią“. Tai jau ketvirtoji literatės knyga.

Praėjusią savaitę Alfonsui Šimkevičiui sukako 95-eri. Šeimos ir seniūnijos sveikinimų sulaukęs pagramantiškis senolis kuklus – iki 100 metų gyventi nenorėtų. Esą jau pavargo, kojas skauda. Nors, žiūrint į jį, to niekaip nepasakytum – pasipuošęs, pasitempęs, be niekieno pagalbos savimi pasirūpinantis ir šviesiai mąstantis, visą gyvenimą aiškiai prisimenantis – didžiąją jo dalį jis nešiojo laiškus.

Žygaitiškę Rugilę Sudeikytę galima vadinti socialinio tinklo „Instagram“ žvaigžde. Sparčiai populiarėjančios nuotraukų ir video peržiūrų platformos nare ji tapo tik praėjusiais metais. Po šėlionių su garsiuoju savo pusbroliu Naglimantu (Naglis Bierancas), 29 metų merginą pradėjo sekti tūkstančiai žmonių. Šiandien ji bene daugiausiai followerių (sekėjų) turinti tauragiškė, kuri savo asmeninio gyvenimo detalėmis sutiko pasidalinti ir su „Tauragės žinių“ skaitytojais.

Devyniolikmetė tauragiškė Dovilė Butvydaitė penkerius metus vyksta dirbti, kartu ir keliauti į Aziją. Šiemet baigusi „Versmės“ gimnaziją mergina susikrovė lagaminą ir išvyko į Kiniją, kur tęsia savo modelio karjerą. Dovilė „Tauragės žinioms“ prisipažino, kad į mados industriją pateko visiškai netikėtai. Aukštą, išskirtinių veido bruožų merginą „Maximoje“ pastebėjo modelių agentūros vadovė. Dovilė dirba „Zaros“ ir garsių Japonijos dizainerių kurtų rūbų modeliu. Azija tapo tauragiškės sėkmės tramplinu, mat raudonplaukės, švelnių veido bruožų merginos Kinijoje ir Pietų Korėjoje tikrų tikriausia egzotika.

Sėkmės istorija – verta knygos ar kino filmo. Mažas gimtasis miestas, eilinė mokykla ir rodos, paprasta mergaitės svajonė, kuri galiausiai virto realybe. Žydrūnė Auksoriūtė – šiuo metu pasaulyje žinoma kaip ZYDRUNE. Straipsnio herojė, aplankiusi dalį pasaulio, pasirinko neeilines studijas užsienyje bei kuria juvelyriką. Apie visą tai ir dar daugiau Žydrūnė, atvirai.

Trečiadienį Tauragės rajono Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje svečiavosi menininkė Nomeda Marčėnaitė. Ši šiluma ir jaukumu spinduliuojanti asmenybė pakvietė tauragiškes į „Puodeliavimo dirbtuves“, kuriose kiekviena turėjo progą išlaisvinti kūrybiškumą, pažadinti savyje piešti trokštantį vaiką ir atsipalaiduoti tarsi tikrame meno terapijos seanse bei pasvarstyti, kas žmogui gyvenime išties yra svarbu.

Jūratę Ačę daugelis tauragiškių turbūt pažįsta, kaip buvusią draudimo agentę, dar anksčiau – fizikos mokytoją ir rajono savivaldybės švietimo skyriaus vyriausiąją specialistę. Dabar moteris save išlaiko užsiimdama jai mėgstama veikla ­– jogos mokymu. Prieš porą metų įkūrusi VšĮ „Spindulys begalinės šviesos“, pastaruoju metu visą save atiduoda Bitėnuose įkurto edukacinio centro veiklos plėtojimui.

Panevėžio „Aukštaitijos“ sporto komplekse paaiškėjo Lietuvos vyrų badmintono čempionas. Nugalėtojo taurę į viršų iškėlė tauragiškis, dabar Kaune gyvenantis, Kęstučio Navicko akademijos treneris Povilas Bartušis. Tarptautinės varžybų patirties turintis badmintonininkas teigia, kad šį sportą atrado atsitiktinai, lankydamas Tauragės muzikos mokyklą. Vėliau tvirtus pagrindus padėjo žinomas treneris Jonas Šileris. „Jis širdyje sukūrė tą kabliuką, kuris leidžia mėgautis šia sporto šaka ir dabar,“ – teigė P. Bartušis, po pergalės sutikęs pasikalbėti apie kelią čempiono vardo link.

Tauragė turės dar du garbės piliečius. Praėjusią savaitę Taryba pritarė siūlymui Tauragės rajono garbės piliečio vardą suteikti operos solistui Liudui Mikalauskui ir kraštotyrininkui Edmundui Mažrimui. Garbės piliečio regalijas nominantams planuojama įteikti Tauragės miesto šventės metu.

Šį savaitgalį – gražiausia pavasario šventė, Motinos diena. Apie šiuolaikinį požiūrį į motinystę, aktyvų gyvenimo būdą ir pavydėtiną šeimyninę laimę „Tauragės žinios“ kalbina vizažistę, trenerę Karoliną Zubę, šiuo metu gyvenančią ir dirbančią Palangoje, drauge su savo vyru Tomu. Susilaukusi pirmagimio, Karolina itin greitai atgavo tobulas kūno formas, mat sportas – neatsiejama judviejų su vyru gyvenimo dalis. Trenerė teigia, kad motinystė jos gyvenimo ritmo beveik nepakeitė – malonius rūpesčius su vyru jie dalijasi per pusę, taigi abu tuo pačiu gali gan intensyviai dirbti. Sūpuodami pirmąjį sūnų, netrukus pora vėl sulaukė gandrų bei didžiulės staigmenos – „Tauragės žinioms“ jauna mama atskleidė, kad šią vasarą į jos gyvenimą ateis dar du vyrai – ji laukiasi dvynukų.

Beveik tris dešimtmečius Tauragės rajono Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja dirbanti Virginija Martutaitienė prisiliečia prie svarbiausių žmogaus gyvenimo etapų įteisinimo – gimimo, santuokos, mirties. Anot pašnekovės, tai nėra vien dokumento išrašymas, reikia išgyventi žmogaus emocijas, įsigilinti į situaciją, išklausyti: „čia visos paslaptys ateina ir pasilieka“. Nuo šių metų liepos mėnesio pareigas paliksianti moteris „Tauragės žinioms“ sutiko papasakoti apie įsimintiniausius savo vykdytos misijos momentus. Bet apie viską nuo pradžių. V. Martutaitienė gimė ir užaugo Tauragės rajone, mažame vos keturias sodybas turėjusiame Balandiškių kaime. Mokėsi Dauglaukio aštuonmetėje, mokslus tęsė tuometinėje antroje vidurinėje (dabar „Versmės“ gimnazija, – red. past.). Atėjus metui pasirinkti studijas, V. Martutaitienė svajojo tapti sinoptike, gėlininke arba režisiere.

Geresnį laiką kalbėti apie gėles, nei pavasaris, vargiai surasime. Kol mes laukiame išsiskleidžiančių žiedų, gėlių salono „Žiedlapis“ savininkę Vaidą Žalandauskienę gėlės supa kasdien. O kai Vaida sako, jog klientų širdis užkariauja nuoširdumu, tiesiog negali ja netikėti. Jaukioje krautuvėlėje „Prekybos banke“ įsikūrusi Vaida teigia, jog jos verslą gudriau būtų buvę pavadinti dirbtuvėlėmis. Čia užsukę tauragiškiai gali kūrybiškai supakuoti dovaną, įsigyti rankų darbo atviruką ar tapytą šilko skarą, pasigrožėti Vaidos paveikslais. Moteris suvaldo ne tik klientų bei gėlių kaprizus, bet ir teptuką. Jos tapybos darbai buvo eksponuojami jau keliose parodose, puošia jos namų bei salono sienas. Tapyba, kaip hobis, jau yra nugulusi į 50 paveikslų. Pernai Vaida surengė personalinę parodą Mažonuose, du kartus Pilies dailės studijos darbai buvo eksponuojami parodose Kultūros centre.

Praėjusį savaitgalį Šiauliuose vyko 2018 m. Lietuvos sportinių šokių čempionatas, kuriame šokėjų poros varžėsi ne tik dėl šalies geriausiųjų titulo, bet ir dėl galimybės atstovauti Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose bei taurės varžybose. Lotynų Amerikos šokių grupėje čempionų titulą iškovojo tauragiškė Aistė Survilaitė, kuri su partneriu iš Italijos Leonardo Lini planuoja ne tik pasiruošimą pasaulio čempionatui, bet ir bendrą ateitį.

Geriausio Tauragės 2017 metų trenerio vardas ir apdovanojimas įteiktas daug stiprių sportininkų išugdžiusiam 53 metų kyokushin karate klubo „Taurus“ vadovui ir treneriui Gintarui Cemnalianskiui. Tačiau treneris gautų apdovanojimų nesureikšmina. Jį jau seniai motyvuoja kiti dalykai, tokie kaip aplinkinių supratimas, palaikymas, auklėtinių pasiekimai, tačiau nebūtinai ant tatamio. Svarbiausia treneriui, kad jauni žmonės taptų savo gyvenimo čempionais.

Broliai kapitonai Naujokai
  • Įkelta: 2018-01-12

Tauragė  gali didžiuotis daugybe Lietuvai ir pasauliui nusipelniusių žmonių. Vienus prisimename pakankamai dažnai, tačiau kitus, ypač gyvenimą susiejusius su kitais Lietuvos ar užsienio miestais, minime kur kas rečiau. Pripažinkime, mažai ką žinome apie du brolius, ilgamečius žvejybinių laivų kapitonus, užaugusius Tauragės pakraštyje – Tauruose ir baigusius Pirmąją vidurinę mokyklą (dabar M. Mažvydo progimnaziją). Kviečiu susipažinti su Vygantu ir Žydrūnu Naujokais. Brolių tėvai turėjo namą Šilalės g., už tuometinių barakų netoli senojo stadiono, tačiau per karą namas sunaikintas miestą bombarduojant vokiečiams. Šeima laikinai apsistojo Jatkančiuose pas tėčio mamos mamą, o naują gyvenimą ėmė kurti Tauruose. Martos Treiklerytės ir Andriaus Naujoko šeimoje augo net aštuoni vaikai. Be vyriausių Vyganto ir Žydrūno užaugo Onutė, Eleonora, Andrius, Ema, Ingryta, Aurimas. Įdomu, kad mamos tėtis Frydas Treikleris gyveno Lauksargiuose, o gimė Karaliaučiuje. Šeimos namas prie Tilžės plento vis dar stovi (sovietmečiu šalia stovėjo Tauragės ženklas, „Vinita“).

Tauragės „Versmės“ gimnazijos abiturientė, meniškos sielos, jausminga ir aktyvi mergina – Sofija Eitutytė sako, kad muziką yra įsimylėjusi „iki ausų“. Įvairių konkursų, tarp jų ir projekto „X-faktorius“ dalyvė, šių metų jaunimo apdovanojimų „TAJA“ nominantė neketina pamiršti dainavimo ir po mokyklos baigimo. Daugiau apie Sofijos draugystę su muzika – iš pirmų lūpų. 

Žemės ūkio inžinieriui, mechanikui, automobilių sporto meistrui, nusipelniusiam šauliui, gimusiam ir užaugusiam Dzūkijoje Danieliui Saukevičiui sausio 1 d. sukako aštuoniasdešimt. Su jubiliatu susėdome jaukiam pokalbiui apie nueitą gyvenimo kelią, meilę Lietuvai, patriotiškumą, aistrą automobiliams bei ateities planus.

Rytinė kava Milane, pietūs Paryžiuje, poilsis Barselonoje, geri pinigai, nesudėtingas darbas, graži uniforma, nuolaidos kelionėms, – tokia daugelio įsivaizdavimu yra skrydžių palydovės kasdienybė. Bet ar tikrai? Daugelis, ypatingai jaunų merginų, žavisi šia specialybe ir vadina svajonių darbu. Šiame straipsnyje pabandysiu sulaužyti keletą egzistuojančių mitų apie skrydžio palydovo darbą bei padėti iš arčiau pažvelgti į šią intriguojančią specialybę. 

Po Naujųjų metų pralėkus keletui dienų, pats laikas apžvelgti kokie gi buvo 2017-ieji Ugninio Gaidžio metai. Leisdami paskutinį šių metų laikraščio numerį, nusprendėme prisiminti svarbiausias Tauragės rajono aktualijas. Šiemet jų netrūko, penkiasdešimt trijuose „Tauragės žinių“ numeriuose į žurnalistų akiratį pateko išskirtiniai asmenys, džiuginantys pasiekimai ir neišvengiami gyvenimo sunkumai. Redakcija sudarė simbolinį nominantų sąrašą, kurie ne kartą mirgėjo spaudos puslapiuose. 

Paskutinį rudens vakarą Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vos užteko kėdžių. Tokio didelio tauragiškių aktyvumo sulaukė neeiliniai miesto svečiai – Donatas ir Laurynas Katkai, kartu su dukra Terese Katkute. 

 „Tauragėje gimusi, besimokanti ir, svarbiausia, rašanti aštuoniolikmetė Austėja Eglynaitė jau dvejus metus kasdien atiduoda savo išlankstomiems laivams ar drugiams, tikėdamasi, kad jie nuneš ten, kur prasmė. Ji akimis bando užčiuopti dar vieną jūros veidrodį, įsitverti ir viltis, kad niekada nesibaigs mažmožiai-malonumai: pirkti knygas, amžinybę praleisti savojoje provincijoje, netoli bažnyčios, mušant varpui, rašant save, atsigręžus tik į save, jaučiant įgaunamą pagreitį gaubto sukimo, pilstomo smėlio kišenėn, jaučiant save kaip atsidavimą…“ – taip rašo apie Žalgirių gimnazijos abiturientę Austėją Eglynaitę meno ir kultūros žurnalas „Nemunas“, spausdinantis jos kūrybą. Spalvingąją moksleivę apie mūzas bei kūrybinius ieškojimus kalbiname ir mes.

Lietuva lietuvio širdy
  • Įkelta: 2017-11-17

Prieš porą savaičių Rygos lietuvių vidurinėje mokykloje su  B. Baltrušaitytės  viešosios bibliotekos vaikų skyriaus vyr. bibliotekininke  Birute Jogėliene pradinių klasių mokiniams parodėme spektaklį „Pasaka Nr. 117“, o vyresniesiems pristatėme Tautinį kostiumą ir Lietuvos regionus kelionėje po šalį su Batuotu katinu ir Lietuvaite.