Šiais metais MAMA apdovanojimuose „G&G Sindikatas“ laimėjo net tris apdovanojimus. Kad jie repuoja, žino visi. O kad vienas jų – Kastytis Sarnickas, repo muzikos mėgėjams labiau žinomas kaip Kastetas, – tapo rašytoju, tikriausiai daugeliui buvo naujiena. Praėjusią savaitę Tauragės B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka pakvietė skaitytojus į jo knygos „Turnė“ pristatymą.
Reperio romanas – apie neegzistuojančią kultinę roko grupę „Alkūninis velenas“. Puikių vertinimų sulaukusi knyga, kaip patikslina pats autorius, nėra nei apie jį, nei apie grupę, kurios narys yra, todėl ir ten surašytų istorijų nereikėtų susieti.
– Pradėjome savo veiklą prieš 20 metų, grojome repą, nes nereikėjo pataikyti į natą. Aš neturiu jokios muzikinės klausos, mokykloje manęs nepriėmė į chorą, muzikos mokytoja pasakė, kad iš manęs muzikanto nebus. Praėjusiais metais iš „Siemens“ arenos perdaviau jai linkėjimų, – pasakojo K. Sarnickas.
1999 m. išėjo pirmasis grupės albumas, o ji sėkmingai gyvuoja ir šiandien, yra pilna energijos.
– Tais laikais, kai mes pradėjome muzikuoti, nebuvo nei interneto, nei prieš tai buvusių ryškių grupių, iš ko būtume galėję mokytis. Mes kūrėme savo unikalų stilių. Nesifotografavome prie naujų automobilių, nuogų merginų ir pan., nebent esame tai darę tik kaip parodiją. Šiuolaikinis jaunimas neblogai repuoja, bet jie labai daug savęs rodo Instagram‘e ir kt., manau, mes buvome kitokie, turėjome daugiau vertybių, mums labai svarbi buvo vienybė, – teikia autorius.
Paklaustas apie literatūrą, skaitymą, K. Sarnickas neslepia, kad labai daug laiko „suvalgo“ „Facebook“, internetas, tačiau, kiek įmanoma, jis stengiasi skirti laiko knygai. Paauglystėje labiausiai sužavėjusi knyga buvo M. Šolochovo „Tykusis Donas“, o kai norėjosi pasigilinti į savo vidų, jis skaitė H. Hesse kūrybą, tiesa, kai kurias kitas knygas, prisipažįsta, skaitė norėdamas prieš merginas pasirodyti intelektualesnis.
– Turėjau vyresnį brolį, kuris skaitė daug knygų, taigi aš turėjau skaityti jo perskaitytus kūrinius. Jei jis Remarką skaitė maždaug 18-os, tai aš būdamas 11–12 metų, aš to rašytojo nesupratau. Kai perskaičiau būdamas vyresnis – man patiko. Manau, kad knygai reikia tinkamos vietos, tinkamo laiko, tinkamos nuotaikos, – kalbėjo svečias.
Savo pirmąją knygą jis teigė parašęs greitai, per kokius 3 mėnesius. Jis sakė sulaukiąs raginimų rašyti ir jos tęsinį, tačiau suvokia, kad tai nebebūtų taip lengva, paprasta, nes yra užkelta tam tikra kartelė, kurios negalima ir nesinori nuleisti žemiau:
– Ir su grupės dainomis buvo taip pat, tekstai lyg apie nieką, bet vėliau norėjosi daina kažką pasakyti.
Pasak autoriaus, knyga „Turnė̃“ nėra linksmų istorijų kratinys, joje yra egzistencializmo, tikrumo:
– Ne toks paprastas muzikantų gyvenimas, kaip gali pasirodyti. Scenos žmonėms turi savyje labai daug liūdesio, žinot, kiek pasaulinės muzikos žvaigždžių pasitraukė iš gyvenimo ar mirė dėl įvairių preparatų vartojimo...
Ir pats K. Sarnickas gyvenime yra labai uždaras žmogus.
– Bijau pasakyti per daug, stengiuosi likti šešėlyje. Grupėje turime labai charizmatišką asmenybę, lyderį, už jo galima pasislėpti, tačiau, išleidus knygą, žinojau, kad reikės išlįsti į dienos šviesą. Iš dalies ta knyga yra lyg bandymas dar kartą įveikti save. Ją rašiau dėl savęs, sau, lyg tai būtų laiškas sau po 40 metų. Norėjau būti roko žvaigžde, bet realybė – nebūtinai tokia, – sako jis.
Kadangi kūrinyje yra nemažai keiksmažodžių, kurie skaitytoją priartina prie realybės, slepia tam tikras emocijas, autorius nerekomenduoja jos skaityti labai jaunai auditorijai. Tačiau, kaip tapo aišku knygos pristatymo metu, ji – lyg tyras oro gurkšnis tiems, kam įdomus scenos žmonių gyvenimas, užkulisiai ir geras humoras.