2019 Lapkričio 12 d.
Antradienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Vidas Stašaitis: „Užsirašau gražiausių pasaulio kampelių koordinates ir vykstu“

  • Įkelta: 2019-10-25
Interviu akimirka. Eglės Červinskaitės nuotrauka

Vidas Stašaitis daug kam žinomas kaip vienas Ekstremalų asociacijos įkūrėjų, aštrių pojūčių entuziastas. Ko tik jis nėra išbandęs: keletą dešimčių kartų šokęs virve, parašiutu, nardęs po vandeniu, išnaršęs sunkiai pasiekiamus karinius objektus ar šachtas. Vyras mėgsta gamtą, fotografiją, yra surengęs ne vieną žygį gamtos ir nuotykių mėgėjams. Prisėdus pašnekesiui prie kavos, kavos nebuvo kada gerti: šių eilučių autorę ekstremalas apibėrė glėbiais pasakojimų.

Margarita Rimkutė: Vakar grįžai iš Prancūzijos. Stebint tavo „feisbuko“ įrašus susidaro įspūdis, jog tu į keliones vyksti kas keletą mėnesių. Koks darbas tau suteikia tokias galimybes keliauti?

Vidas Stašaitis: Kartais pasitaiko išvykti per mėnesį ir du kartus. Per metus 3–5 mėn. dirbu Norvegijoje. Užsidirbu kelionėms. Ten būdamas ieškau, kur galėčiau nuvykti. Nuorodas siunčia draugai. Užsirašau gražiausių pasaulio kampelių koordinates, grįždamas į Lietuvą analizuoju, ką pasižymėjau, ir vykstu.

M.R. Dar prieš prisėdant kavos užsiminei, jog kartais keliauji su kelionių laidos  „Praeities žvalgas“ kūrėjais. Kaip atsidūrei šioje laidoje?

V.S. Prieš kokius trejus metus Šarūnas (Jasiukevičius, laidos autorius, – aut. past.) ieškojo žmogaus, kuris gerai pažįsta Tauragės apskrities karinius objektus. Pas mus yra raketinės  bazės. Aš domiuosi istorija, ypač Antrojo pasaulinio karo. Esu savo malonumui ieškojęs žmonių, kurie jose dirbo.  Šarūnui padėjau rengiant reportažus. Taip ir užsimezgė draugystė. Kartais susitinkame. Šiemet pavasarį jis pasiūlė dalyvauti projekte lankantis druskų, anglies, aukso, geležies rūdos, urano kasyklose. Jau buvome Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, kūrėme laidas. Jau apie penkis savaitgalius buvo rodomos šios laidos.

M.R. Balandžio mėnesį tu publikavai nuotrauką po apsilankymo urano kasyklose. Stovi joje šalia siauros šachtos angos. Dulkėtas, purvinas ir dar toks paraudęs, nuo prakaito blizgantis. O šalia nuotraukos prierašas: „Radiacijos matuoklis jau lauke rodo kelis kartus viršytiną normą. Viduje dar šiek tiek daugiau“. Ar tu prieš lįsdamas bent akimirkai susimąstei apie galimą žalą savo sveikatai?

V.S. Anksčiau visko imdavausi „be galvos“, dėl „ekstrymo“. Dabar jau prieš lįsdamas į tokius objektus pamatuoji, tarkim, radiacijos lygį. Jei tas lygis itin pavojingas gyvybei  – nelendi. Ta viršyta norma nėra tokia pavojinga, kad sukeltų pasekmes. Tiesiog išmeti tuos rūbus utilizuoti, pats nusiprausi. Kažkam tai gali pasirodyti baisu. Tačiau vienam viena baisu, kitam gal kita. Pernai organizavome šuolius virve nuo kamino. Aš ir bičiulis paleidinėjome šokančiuosius. Tai buvo privati, ne komercinė iniciatyva. Susirinkome bendraminčiai. Aš šokau priešpaskutinis. Paskui šoko draugas. Vos jam nusileidus, mes jį pastatėme ant kojų ir vos tai padarius viena virvių trūko. Tai buvo „ekstrymas“. Tos virvės kažkaip persipynė ir nupjovė vieną iš jų. Žinoma, likusios jį būtų sulaikiusios, kritimas būtų buvęs skausmingas, nors ne mirtinas.

M.R. Prieš susitinkant interviu „feisbuke“ paskelbėme apie tai, kad tu – mūsų šio penktadienio rubrikos svečias, ir sulaukėme skaitytojų klausimų. Jovita Verpečinskienė klausia, kiek šalių tu aplankei?

V.S. Niekada neskaičiavau. Žinau, kad (iš Europos šalių, – aut.past.) nesu buvęs Andoroje ir Vatikane. Lankiausi keliose Azijos, keliose Afrikos šalyse. Amerikoje kol kas nesilankiau.

M.R. Kitą klausimą „feisbuke“ publikavo Audrius Šukys: „Ar esi plaukiojęs su rykliais“?

V.S. (šypsosi) Tai mano draugas. Ačiū, Audriau. Esu nardęs su delfinais, su rykliais, koraliniuose rifuose. Tai nėra nieko pavojingo. Atrodo, ryklys – vau. Vienos kelionės į Tailandą metu panorau panardyti. Tokia buvo mano svajonė. „Pasigūglinau“ apie tuos ryklius, su kuriais tektų nardyti. Ten rykliai – pilkapelekiai, mėlynapelekiai, bangininis ryklys. Jie net nėra pavojingi. Blogiausia, kas gali nutikti, tai nebent iš susidomėjimo sugriebti už rankos. Prieš paneriant instruktorius patarė neišskėsti jų į šonus. Nes rykliui kur kas lengviau sugriebti už rankos, negu visą žmogų apžioti. Laikyti prie šonų ar sukryžiavus. Tačiau tie rykliai nėra tokie didžiuliai, kaip koks baltasis ryklys, kuris pavojingas. Tai tik tiek atsargumo. Priplaukęs juos gali ir paglostyti. Tačiau man labai nepasisekė su vietiniais fotografais, kurie siūlė nuotraukas su rykliais. Po visko sužinojau, jog jie fotografuoja tik plaukiant vandeniu, o panėrus ima filmuoti. Aš jiems aiškinau, jog man nereikia filmuotos medžiagos, ir jie pažadėjo (iš turimos medžiagos – aut.past.) man padarysią nuotraukas. Vakarop jas pristatė į viešbutį. Nuotraukose aš ir rykliai atrodėme kaip juodi taškai. „Feisbuke“ norėjau pasigirti savo nauja patirtimi ir vietoj tos visiškai neryškios ir nevykusios nuotraukos įdėjau internete rastą ryškią, kuri būtų arčiausiai tiesos. Parašiau, jog plaukiojau su rykliais. Sulaukiau vieno komentatoriaus pajuokos, kad meluoju.

M.R. Ar tai buvo pavydas?

Turbūt. Nebenoriu gilintis. Tegu tas žmogus ramiai gyvena ir duoda kitiems ramybę. Ir apskritai visi gyvenkim draugiškai, nepavydėkim.

Meilės emigrante save vadinanti Neringa Kėdienė sako į užsienį važiavusi trumpam, tačiau grįžo tik po 10 metų. Dabar ji penktus metus gyvena savo gimtinėje – Bijotuose, Šilalės rajone, dirba Skaudvilėje įsikūrusioje kavinėje „Skaudvila“ ir teigia nė minutės nesigailėjusi, kad apsisprendė grįžti.

Tauragėje įkurta kūrybos studija „Wide Wings“ sukūrė naujausią „Beissoul & Einius“ muzikinį klipą. Dainos „Drama boy“ kūrimas virto kūrybiniu eksperimentu tiek atlikėjams, tiek „Wide Wings“: kūrybos komanda dažniau kuria įvaizdinius video klipus verslo kompanijomis nei kuria muzikinius video klipus. Tačiau atlikėjai pasitikėjo kūrėjais, ir rezultatai nenuvylė.

Gyvenimas – tarsi amerikietiški kalneliai. Užtat atlygis už juos – patirtis, kuri moko ir veda pirmyn. Adakavo socialinės globos namų direktorės pavaduotoja Asta Šlepavičienė įsitikinusi, kad tai didžiausias turtas, ir gali pasigirti jo sukaupusi išties nemažai. Įgijusi net tris aukštojo mokslo diplomus, ragavusi emigrantės duonos, moteris sako gerai suprantanti, kad lengvo kelio į laimę nebūna. „Dėkoju gyvenimui, kad turėjau galimybę ieškoti, kad nebijojau rizikuoti“, – sako gyvenimo prasmę savo vaikuose, darbe su neįgaliais žmonėmis ir muzikoje įžvelgianti stipri moteris.

Lietuvoje Gintarė vieši jau visą vasarą. Per tą laiką atlikėja ne tik ilsėjosi, bet ir lankė artimuosius, aktyviai koncertavo daugelyje šalyje vykstančių festivalių, rengė solinius koncertus. Savo svarbiausiu koncertu ji laiko savo pasirodymą prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos metu. Netrukus Gintarė išvyksta į JAV, tačiau paskutinių savo koncertų nori surengti savo gimtajame mieste.