2020 Rugsėjo 29 d.
Antradienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Aurelijus Zykas: „Japonijoje net negali įsigyti automobilio, kol neturi įrodymo, kur jį statysi“

  • Įkelta: 2020-03-19

Pasak A.Zyko, japonai labai apsidžiaugtų išvydę, jog Tauragės gatvėse gausu „Toyotų“. Autorės nuotrauka

Margarita RIMKUTĖ
margarita@taurageszinios.lt

Praėjusią savaitę Tauragėje viešėjo knygos „Japonijos spalvos ir skoniai“ autorius Aurelijus Zykas. A. Zykas ketverius metus studijavo Japonijoje, šiuo metu dėsto Vytauto Didžiojo universitete (VDU), o laisvu metu jaučiasi atsakingas už Lietuvos ir Japonijos santykių vystymą, prisideda prie įvairių šias šalis suartinančių iniciatyvų vystymo. VDU docentas, Kauno-Japonijos draugystės asociacijos prezidentas, „Azija LT“ įkūrėjas apsilankė ir „Tauragės žinių“ redakcijoje. Papasakojo apie lietuvių ir japonų kultūrinius skirtumus.

– Japonijos ir Lietuvos santykių kūrimą laikau savo pašaukimu, hobiu. Moku kalbą, tenka vertėjauti, suvesti mokyklas, savivaldybes. Labai geras dalykas – savivaldybių mainai. Mano gimtasis miestas Kaunas jau užmezgė ryšius su Japonija. Šį rudenį vyks Sugiharos (Čijunė Sugihara – Japonijos diplomatas, 1939–1940 m. rezidavęs Kaune kaip Japonijos imperijos vicekonsulas, karo metu gelbėjęs žydus) savaitė. Norėčiau viltis, kad ir Tauragė galėtų vystyti ryšius su Japonijos savivaldybėmis ir tikrai galėtų atsirasti gražių ir įvairių procesų.

– Kuo skiriasi japonai nuo lietuvių? Neretai japonai literatūroje vaizduojami kaip romios, harmoningos asmenybės. Yra tame tiesos?

– Išoriškai – taip. Tačiau japonai – pakankamai stresuojanti tauta, tik jie tą stresą kaupia viduje ir jo neparodo. Jų etiketas numato, jog rodyti emocijų ir jausmų nedera. Tai vienas tų dalykų, kuo japonai nuo lietuvių skiriasi. Lietuviai savo emocijas mėgsta išreikšti, buitiškai kalbant, išsitaškyti. O japonas stengsis nuslėpti savo jausmus.

– Bet juk tai kenkia sveikatai?

– Natūralu. Dėl to jų visuomenėje netrūksta įtampos. Šalyje yra daug taisyklių. Visa visuomenė yra pastatyta ant hierarchinių principų, kas kam turi paklusti, kas yra viršininkas. Yra daug ritualų, ir tai kuria įtampą. Man asmeniškai tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl po ketverių metų gyvenimo toje šalyje nutariau grįžti į Lietuvą.

Aišku, yra ir kitų dalykų, kurie lietuvius stebina. Tai – erdvės trūkumas. Japonija yra nedidelė šalis, jie gyvena labai susispaudę. Apie 70 proc. šalies yra negyvenama teritorija – kalnai. 120 mln. gyventojų koncentruojasi mažoje teritorijoje.

Pasak A. Zyko, visa visuomenė yra pastatyta ant hierarchinių principų, kas kam turi paklusti, kas yra viršininkas.„tripsavvy.com“ nuotrauka
Apie 70 proc. Japonijos yra negyvenama teritorija – kalnai, tad 120 mln. gyventojų koncentruojasi mažoje teritorijoje. „nippon.com“ nuotrauka

Į Lietuvą atvykusiems japonams didžiulį įspūdį daro erdvės pojūtis. Vos išlipus ir lėktuvo ir ėmus važiuoti autostrada gali pasirodyti, jog tu akimis aprėpsi horizontą. Pastatų nėra, kiek akys užmato... Japonijoje tu arba esi ribojamas kalnų, arba mieste – aukštų pastatų. Ten nėra tokios vietos, kur matytum horizontą.

Japonams lietuviai atrodo itin turtingi: mes sau galime leisti turėti didelius namus, sodą, daržą. Jiems tai – prabangos dalykai. Mieste gyvenantis japonas svajoja priemiestyje turėti namą ir nedidelį, kelių kvadratinių metrų, sodelį.

– Ar dėl erdvės trūkumo jų interjeras yra toks asketiškas?

– Asketizmas kyla iš vietos trūkumo. Kai tu gyveni dideliame mieste, tavo bute labai mažai erdvės, esi priverstas skaičiuoti daiktus, kuriuos įsigyji. Ir stengiesi neturėti jų daugiau nei reikia, nes jie tau taps trukdžiu. Iškilus poreikiui apstatyti savo ankštus namus atsiskleidžia visas japono kūrybiškumas.

– Galbūt atkreipėte dėmesį į Tauragės gatves. Tauragiškiai mėgsta prabangius automobilius, visureigius. Kaip japonai jaustųsi žingsniuodami tokių mūsų miesto gatvių šaligatviais?

– Japonai yra labai nacionalistinių pažiūrų. Jie labai mėgsta savo produkciją. Tuo labai skiriasi nuo lietuvių. Jei lietuviai labai vertina užsienio produkciją ir mano, jog ji yra geresnė nei lietuviška, tai japonai – priešingai, – teigia, jog geriausia yra tai, kas pagaminta Japonijoje. Jie nemėgsta amerikietiškų automobilių, Japonijoje daugiausia japoniškų arba vokiškų automobilių.

Be to, atvykęs į Japoniją iškart pastebi, jog čia visi automobiliai – mažyčiai. Taupūs. Taupumas – šalies bruožas. Jie privalo būti maži, nes taupo vietą. Japonų automobilių gamintojai turi kiekvieno automobilio sutrumpintą modelį, kad jis užimtų kuo mažiau vietos automobilių stovėjimo aikštelėje. Tokiems automobiliams jie netgi turi specialius numerius ir jiems taikomos įvairios privilegijos. Gali net iš valstybės gauti paramą, kad turi automobilį, kuris taupo vietą. Kai automobiliai mažesni, ir kamščių mažiau. Japonijoje net negali įsigyti automobilio, kol neturi įrodymo, kur jį statysi. Negali jo statyti bet kur. Nuolatinis mąstymas, kur ką padėti, – vienas pagrindinių japonų bruožų.

Automobilių parkavimo ypatumai Japonijoje. „japangasm.wordpress.com“ nuotrauka
Japoniški sodai. A. Zyko feisbuko nuotrauka

– Japoniški automobiliai „Toyota“ tampa Lietuvoje vis populiaresni. Ir Tauragėje pastebiu ne vieną mažytį „Toyota Yaris“. Ką japonai apie tai mano?

– Tai ir yra jų strategija. Iš esmės japonai tapo vienais didžiausių automobilių gamintojų pasaulyje. Ilgai konkuravo su amerikiečiais ir pagaliau susilygino. Natūralu, kad jie stipriai ateina į Europos rinką. Ir tai pastarųjų kelių dešimtmečių įdirbis. Ir jūsų žinomas „Toyota Lexus“ – tai tik vakarietiškai rinkai skirtas modelis. Patys japonai prieš 10 metų „Lexus“ net nežinojo. Vakariečiai labiau vertina prabangą, dydis svarbu, grožis. O japonams tie dalykai – antraeiliai.

– O į Lietuvą atsikraustęs japonas turbūt puikiai čia jaustųsi, atsipalaiduotų ir perimtų mūsų gyvenimo stilių?

– Manau, jog jis greitai adaptuotųsi ir leistų sau tai, ką ir mes.

– O kokiomis ligomis serga japonai?

– Kraujotakos sutrikimai, vėžiniai susirgimai. Tačiau japonai yra viena ilgaamžiškiausių tautų. Nepaisant, to, kad šalyje – nemažai įtampos, japonai moka atsipalaiduoti, ištrūkti. Vyrauja karštųjų versmių kultūra. Jie vyksta į kurortus. Japonai vyrai mėgsta išgerti. Kalbant apie tai, kodėl jie ilgai gyvena, pagrindinė priežastis yra maistas. Kiek man yra tekę gyventi Japonijoje, keliauti, galiu tvirtinti, jog tai viena sveikiausiai besimaitinančių tautų. Jie mėgsta maisto įvairovę. Valgo jūržoles. Mes to nevartojame. O šios jūrų gėrybės – mikroelementų šaltinis. Jų virtuvei būdingas šviežio maisto vartojimas. Maistas negali būti pastovėjęs. Kodėl? Japonai vartoja itin mažai prieskonių. Jei mes įsivaizduojame, kad Azijos šalys vartoja itin daug prieskonių, tai japonai yra išimtis. Jų virtuvėje pats produktas turi būti skanus: labai šviežia žuvis, labai geros kokybės mėsa. Natūralu, jog būtent tokie produktai ir yra sveiki.

– Kokį apie Japoniją žinomą mitą galėtumėte paneigti?

– Mitų apie japonus yra daugybė. Vienas jų – manymas, jog šalis yra itin moderni. Dažnai manoma, kad Japonijoje visose erdvėse, kur nueisi, bus bevielis internetas, ant kiekvieno kampo – robotai, kompiuteriai. Kai nuvažiuoji į tą šalį, tenka tuos stereotipus sulaužyti. Japonijoje išvysti robotą nėra taip lengva, kaip įsivaizduojame. Bevielis internetas Lietuvoje yra tikrai geresnis nei Japonijoje. Kompiuteriais senoji japonų karta beveik nemoka naudotis. Yra daug dalykų Japonijoje, kurie yra itin modernūs ir inovatyvūs, kurių mes nematome.

– Kas stebina Japonijoje?

– Mokėjimo kortelių klausimas. Atrodo, antroji pasaulio ekonomika, tačiau japonai nemėgsta mokėjimo kortelių ir tikrai ne kiekvienoje vietoje ja galėsi atsiskaityti. Tai stebina. Japonams patinka liesti pinigus, jie mėgsta naudoti grynuosius. Patarimas keliaujantiems – visuomet turėti grynųjų.

– Ar pats esate perėmęs kokį netikusį, o gal gerą japonišką įprotį? O gal jums itin artimas tapo koks nors jų pasaulėžiūros aspektas?

– Kartais pastebiu, kaip iš Japonijos grįžęs asmuo ima lankstytis – jame jau nugulė Japonijos etiketo apraiškos. Japonų kultūros stipriąja puse laikau jų dėmesį senyvo amžiaus žmonėms. Visa visuomenė sukonstruota taip, kad kol esi darbingo amžiaus, turi daug dirbti, tačiau turi viltį, jog sulaukęs garbingo amžiaus užsitarnausi saugumą visuomenėje. Būsi tarsi nusipelnęs, gerbiamas. To Lietuvoje neturime. Čia seni žmonės tarsi atstumiami, tampa nebereikalingi. O Japonijoje atvirkščiai – didžiausias dėmesys yra skiriamas silpniausiems.

– Tai – atjauta?

– Gal tik iš dalies. Tai tikrai ne gailestis. Tai vertinimas. Žmogaus, kuris jau yra su patirtimi. Nusipelnęs. Ilgaamžis yra laikomas garbingu. Jie turi supratimą, kad senatvė bus ori, užtikrinta.

Lietuvoje to supratimo neturime. Kalbant apie senjorų užimtumo klausimą, dar reikia padirbėti šioje srityje.

 

Penktadienio vakarą minios žmonių rinkosi į Tauragės B. Baltrušaitytės viešąją biblioteką – čia dvi savo naujausias knygas pristatė kunigas Algirdas Toliatas. Padėkojęs už milžinišką tauragiškių dėmesį, A. Toliatas papasakojo, kaip gimė jo ketvirtoji knyga „Sekmadienio SMS“ ir naujausioji – „Ramybė tau“.

Šiandien – tarptautinė Moters diena, tad dėmesio centre – ne tik moterys, bet ir gėlės. O kur gėlės – ten ir gėlininkai. Pakalbinti floristą Jonas Žukauską nusprendėme neatsitiktinai. Praėjusią savaitę į laikraščio redakciją praeive prisistačiusi moteris atnešė padėką Jonui, mat ją jis nustebino atsitiktinai padovanodamas glėbį gėlių. Gėlių parduotuvėje po 10-ties metų emigracijos grįžęs vyras dirba ne taip seniai – dvejus metus. Jonas tikina, kad šis darbas, nors ir yra avantiūra, jam labai patinka.

Donata Buciūtė – išskirtinė asmenybė. Mergina suspėja ne tik gerai mokytis, žaisti futbolą, lankyti treniruotes, mušti būgnus, bet ir skiria laiko savanorystei. Tauragės krašto muziejus „Santaka“ bendrystę su Donata užmezgė jau pernai ir džiaugiasi, kad artėjantį pusmetį mergina prisidės prie muziejaus veiklos.

Šeštadienį baigėsi socialinio projekto „Draugystė veža“ svarbiausias etapas – balsuojant portale www.lrt.lt išrinktos trys laimėtojų poros, kurios gegužės mėnesį keliaus į Roterdamą ir gyvai stebės Lietuvos bei kitų šalių atstovų pasirodymus „Eurovizijoje“. Nors tauragiškėms projekto dalyvėms Indrai ir Simonai Marijai nepasisekė, veiklių draugių istorija verčia žavėtis ir džiaugtis gražia jų draugyste. 

Pokalbiui prie kavos puodelio susitikome su „Šaltinio“ progimnazijos kūno kultūros mokytoja Marina Cariova. Praėjusį mėnesį pedagogė Tauragės jaunimo ir jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ surengtuose apdovanojimuose buvo tituluota metų mokytoja, jos ugdomi vaikai Tauragėje turi net specialų statusą, vadinami „carioviukais“. Kas padeda mokytojai rasti kelią į jaunuolių širdis?

Tatuiruočių meistro Auridijaus Butkaus studija – tarsi mažytė dailės galerija, kurioje ant sienų kabo kaukės, lentynos nukrautos dekoratyvinėmis kaukolėmis. Gerokai anksčiau kaukolių piešinių pilnos būdavo ir Auridijaus mokyklinių sąsiuvinių paraštės, dabar jomis vyras margina savo klientų nugaras. Ir taip užsidirba pragyvenimui. Žurnalistės ir Auridijaus interviu liudininku tapo klientas, kuriam ant peties liūtą meistras tatuiravo liūto atvaizdą. Vyras tyliai sukrizendavo pokalbiui pakrypus netikėta linkme ar dėl humoru paskanintų Auridijaus atsakymų į žurnalistės klausimus.

Pokalbiui prie kavos pakvietėme ginekologę-akušerę Astą Morkūnaitę-Verumbickienę. Medikė pluša Tauragės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriuje, „Medicum centrum“ bei Šilalės ligoninės konsultacijų poliklinikoje. Susitikti „Saldumynų namuose“ dėl darbų gausos medikei nepavyko. Nieko baisaus: su kava nuvykome pas ją į skyrių. O ten atmosfera puiki: koridoriuje teko prasilenkti su besišypsančia nėščiąja, iš vienos palatos aidėjo naujagimio balselis, o sutiktos medikės – geros nuotaikos, viena žydros, kita rožinės spalvos apranga tarsi bitutės zuja po žalią koridorių.

Neseniai atidaryta odontologijos klinika „Implantera“ dar vasarą papuošė miesto veidą išskirtine sienų ir lubų tapybos meistro Lino Atgalainio freska. Piešinių matyti ne tik ant išorinės pastato sienos, bet ir viduje. „Tauragės žinioms“ šiaulietis dailininkas sutiko atskleisti ne tik šios freskos istoriją, bet ir kitas tapybos ant sienų paslaptis. Jis sako, kad dirbant Tauragėje didžiausias iššūkis buvo orai – dirbti teko karščiausią tų metų mėnesį.

Ilgametis Tauragės kultūros centro darbuotojas bei renginių vedėjas Eugenijus Šaltis po praėjusį penktadienį vykusios Kariuomenės orkestro šimtmečio šventės viešoje erdvėje išliejo nuoskaudas. Kultūrininkas teigė, jog renginį, kaip ir daugelį kitų, jam teko vesti už ačiū, tad jis dedantis tašką šioje veikloje. Kultūros centro administracija problemos neįžvelgia ir E. Šalčio pasisakymus vadina emocijomis. Esą, renginių vedimas įeina į Kultūros centro darbuotojų pareigas, todėl tai daryti jie privalo už savo algą. Tačiau kaip tuo atveju, jei renginį, išlaikant tradicijas, prašoma vesti žmogaus, kuris KC nedirba?

Išdalino dovanas
  • Įkelta: 2020-01-03

Gruodžio viduryje prasidėjusi Tauragės ekstremalų iniciatyva „Dovanokime Kalėdas visiems“ baigta. Entuziastas Vidas Stašaitis, dalindamas dovanas, nuvažiavo apie tūkstantį kilometrų, aplankė 73 šeimas.

Šiandien su savo artimaisiais 100 metų jubiliejų mini Jadvyga Mejerienė. Močiutė teigė besijaučianti gerai, apgailestavo neprigirdinti. Laisvalaikiu senjora mėgsta skaityti romanus, sprendžia kryžiažodžius.

Šeimos gerovės centro „Šaltinėlis“ (buvę vaikų globos namai) patalpose jau dvejus metus veikia Tauragės bendruomeniniai šeimos namai – Europos socialinio fondo lėšomis įgyvendinamas projektas. Vienas jo tikslų – stiprinti šeimų socialinį ir psichologinį atsparumą. Projekto vykdytojams įpratinti tauragiškius kreiptis pagalbos į psichologą pavyko ne iškart. Tam trukdė ir stereotipinis mąstymas, jog nemokamos paslaugos nieko gero nežada.

Mėgstančius lankytis jaukioje kavos studijoje „ResPublica“ permainos šiandien privers kilstelti antakius: čia dailioje lentynoje prie lango rikiuojasi moliniai puodeliai, lėkštės, dubenėliai, magnetukai. Jei dar ne visos kalėdinės dovanos supirktos, čia puiki proga jų įsigyti. Nes tai – MILDÙ keramika, tauragiškės keramikės Mildos Valantiejutės darbai. Kaip sako ji pati, į MILDÙ telpa daug meilės, laiko, kantrybės, džiaugsmo ir šilumos, kiekvienas daiktas – ypatingas.
 

Lapkričio 6-ąją Skaudvilės krašto muziejuje pagerbtas muziejaus įkūrėjo Dainoto Habdango atminimas. Nors šio žmogaus nebėra jau 30 metų, jo darbai reikšmingi ir šiandien. Tai buvo išskirtinis žmogus, visada kovojęs ir kentėjęs dėl Lietuvos. Jo žodžiai „Susirgau kraštotyros liga...“ puikiai iliustruoja jo didžiulį norą – išsiaiškinti Skaudvilės praeitį ir įkurti muziejų. Jį ir įgyvendino 1977 m. Tokie žmonės yra puikus pavyzdys, kaip reikia mylėti savo kraštą ir dėl jo dirbti.

Sakoma, kad viščiukai skaičiuojami rudenį – esą, kai paauga, sustiprėja, kai paaiškėja, kiek nunešė vanagas, o kiek išgyveno. Ir į tradicinę kultūros darbuotojų šventę – nominacijų „Metų akimirkos“ įteikimą, savotišką tauragietiškų „Oskarų“ ceremoniją susirinkę tauragiškiai „suskaičiavo viščiukus“: pagerbė kultūrai labiausiai nusipelniusius tauragiškius, tuos savo kolegas, kurių darbai šiais metais buvo ryškiausi. Kartu paminėta ir Pasaulinė muzikos diena, ir Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena, o ir pradėtas naujasis kultūrinių renginių sezonas. „Dalindami save kitiems, augame ir patys“, – sakė Tauragės kultūros centro direktorius Virginijus Bartušis, sveikindamas visus susirinkusius Kultūros rūmų salėje.

Žemaitijos pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 800-ųjų metų proga atminimo ženklu „Už nuopelnus Žemaitijai“ apdovanotas Lietuvių katalikų misijos Airijoje kapelionas kunigas Egidijus Arnašius. Siūlymą apdovanoti kraštietį teikė Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka. E. Arnašius pripažinimo sulaukia nebe pirmą kartą. Patriotinius jausmus gimtajam kraštui demonstruojantis išeivijos dvasininkas įvertintas už žemaičių kultūrinės tapatybės saugojimą ir kūrybinę saviraišką, žemaičių bendrystės žadinimą, kultūrinės ir šviečiamosios veiklos mecenavimą ir globą.

Visai atsitiktinai, man žingsniuojant Vasario 16-osios gatve, akį patraukė „Šimtmečio“ pastate besidarbuojantis kirpėjas. Plaukų stilistas Vytenis Partikas, save pristatantis prekiniu ženklu VAP (Vytenis Alex Partikas). Pasirodo, vyras – ne tik kirpykloje besilankančių damų favoritas, bet ir televizijos žvaigždė. Vytenis prieš keletą metų dalyvavo projekte „Chorų karai“, pernai pasirodė realybės šou „Kaip Liveta pasakys“. Spaudoje mėgstama aptarinėti jo ir TV3 laidoje „Namas“ išgarsėjusios lietuviškąja Kardašian vadinamos Justinos Globienės santykiai. Vyras labai drąsiai kalba apie savo siekius, šou verslo teikiamą naudą ir ragina nebijoti dėmesio.

Prieš susitikdama su Šikšnių kaimo seniūnaite ir bendruomenės pirmininke Irena Plauškiene pranešiau, kad turiu tik keturis klausimus, o ji mane įspėjo, kad ji gali išsiplėtoti, prikalbėti dalykų, dėl kurių pati paskui gailėsis. Bet juk tokie pokalbiai linksmiausi! Taip ir buvo. Rimtai pradėjusios apie ūkininkų problemas, pokalbį linksmai „nuridenome į lankas“. Ir baigėme netikėtai: užvedusios temą apie parubežyje mėgstamą svaiginimosi būdą anodija.

Į spaudą žmonės dažniausiai kreipiasi, kai nori išsakyti savo nepasitenkinimą ar pyktį. Tačiau ypač malonu sulaukti laiškų, kurie pilni gerų emocijų. Redakcija sulaukė laiško, kuriame moteris už gerą darbą ir sąžiningumą dėkoja autobuso vairuotojui.

Tauragės vyriausiojo policijos komisariato viršininko pareigas Marius Draudvila eina jau penkerius metus, o dirbti Tauragėje, tuomet viršininko pavaduotoju, pradėjo dar seniau – 2008-aisiais, kai iš Šilalės rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigų buvo paskirtas į Tauragės rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo, kuruojančio viešąją policiją, pareigas. Prie kavos puodelio su aukščiausiu Tauragės apskrities pareigūnu kalbėjome apie policijos įvaizdį visuomenės akyse bei tai, kaip iš tiesų gyvena ir dirba angelai sargai, su kokiais iššūkiais susiduria. Drąsus ir atviras viršininko žvilgsnis į problemas bei pokyčius policijos sistemoje neleidžia abejoti, jog Tauragės pareigūnai, o tuo pačiu ir mes visi, kuriuos jie gina ir saugo, esame gerose rankose. M. Draudvila sutiko aptarti ir kovos su sistemos žaizdomis – kyšininkavimu priemones, ir džiugesnius tarnybos aspektus – kad ir didėjantį moterų skaičių jėgos struktūrose.

Gera žinia: Tauragės medikų bendruomenę papildo dar viena gydytoja. Šiemet rezidentūrą baigusi gastroenterologė Julija Ožemlauskienė dirbs ne tik endoskopijų kabinete, bet ir konsultuos vaikus poliklinikoje bei budės kaip pediatrė.  

Pokalbiui prie kavos puodelio su Maltos ordino savanoriu Sauliumi Oželiu susitikome jo gimimo dieną. Spalio 21-ąjį aktyvus Tauragės visuomenės veikėjas šventė savo 50-ties metų jubiliejų. Prieš porą metų S. Oželiui yra tekę stovėti šalia Prezidentės Dalios Grybauskaitės – jam įteiktas apdovanojimas „Herojai tarp mūsų“ už pagalbą vienišiems senoliams, dar prieš tai nuotaikingą filmuką serijoje „Kas, jei ne mes?“ apie motociklu sriubą vežiojantį maltietį susuko kūrybos studija „Wide Wings“. Pasak pašnekovo, gimtadienio proga tokius momentus smagu prisiminti, tačiau, kalbėdamas apie tai, jis ne juokais kuklinasi – dėmesio vertas nesijaučia.

Iš Tauragės kilusi ir jaunystėje į JAV emigravusi garsi dainininkė Gintarė Jautakaitė neseniai lankėsi Lietuvoje. Vizito metu atlikėja atvyko ir į savo gimtąjį miestą, čia susitiko su tauragiškiais, koncertavo. Tauragės rajono tarybos sprendimu jai suteiktas Tauragės rajono garbės ambasadorės vardas. Kompozitorė, pianistė ir poetė negaili šiltų žodžių savo kraštui, jo žmonėms. Koncertinis grafikas labai įtemptas, bet atlikėja rado laiko pasidalinti savo įspūdžiais apie vizitą su „Tauragės žinių“ skaitytojais.

Rūtą Karmazinaitę Tauragėje pažįsta daugelis – jei ne kaip ryškiaplaukę su plačia šypsena, nuolat atsirandančią įvykių sūkuryje, tai iš televizijos ekrano. Rūta sako labai mėgstanti savo darbą ir yra įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi ką papasakoti, tereikia mokėti prakalbinti.

Lapkričio pirmąją pamatę ant medžių sukabintus drabužius nenustebkite – tai jaunos aktyvios ir neabejingos tauragiškės Elminos Klumbienės iniciatyva. Iškėlusi labdaringą „šilto nešiojimo“ idėją – aprengti šąlančius, ji ne tik išsijuosusi pluša pati, bet ir sulaukė daug palaikymo bei geranoriškos pagalbos.