Asmeninio albumo nuotraukos
Savarankiškai keliauti į egzotiškąją pietryčių Aziją – ne kiekvienam. Neseniai iš mėnesio viešnagės Mianmare grįžę tauragiškiai Tadas Dargis ir fotografų klubo „Fotojūra“ prezidentė Sigita Flaksienė tokiam iššūkiui ryžosi susižavėję dokumentika apie šią šalį. Kartą prisilietę prie rytietiškos kultūros, pamatę daugybę kontrastų, nerimstantys keliautojai jau svajoja tęsti nuotykius. Sigita ir Tadas mielai sutiko pasidalinti dar karštais egzotiškos kelionės įspūdžiais su „Tauragės žinių“ skaitytojais.
– Kaip kilo mintis keliauti į tokią egzotišką šalį, kaip Mianmaras? Ir dar ne tokiam trumpam laikotarpiui, o visam mėnesiui? Koks buvo šios kelionės tikslas?
– Pernai automobiliu apkeliavome dalį Balkanų šalių (Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną, Serbiją, Juodkalniją). Turėjome tam 2 savaites. Kadangi kelionė labai patiko ir supratome, kad pažinti svečią šalį neužtenka kelių savaičių, nusprendėme šiais metais atostogoms skirti visą mėnesį. Pamatyti Mianmarą buvo viena iš Sigitos svajonių, šios šalies gamtos vaizdai atmintin įstrigo kažkada pažiūrėjus dokumentinį filmą „Samsara“. Todėl nebuvo sunku nuspręsti: važiuojam įgyvendinti mažą svajonę.
– Ar išvykdami turėjote kelionės planą – kokias vietas aplankysite, kur nakvosite? Kokių netikėtumų patyrėte?
– Prisipažinsime – nemėgstame kurortų ir turistinių vietų. Labiau viliojo pamatyti ir pažinti vietinių žmonių gyvenimą iš arti, pajusti kultūrų skirtumus. Todėl jokio kelionės plano neturėjome ir viešbučių neužsisakinėjome. Nežinojome, kur teks miegoti, bet tai suteikė tik papildomo adrenalino kelionėje. Pasižymėjome tik keletą „išgūglintų“ gražių gamtos kampelių, kuriuos būtinai turime pamatyti ir viskas.
Netikėtumų dėl to nebuvo daug. Beveik įsivaizdavome, su kuo galime susidurti važiuodami be plano (pavyzdžiui, nakvoti lauke). Vienas iš ryškesnių netikėtumų buvo, kai atvažiavę į kalnų regioną supratom, kad neišsikeitėm valiutos į vietinę. Nors miestelyje gyvena 40 tūkst. gyventojų, ten nebuvo nei vieno banko ar valiutos keityklos. Neturėjome net kaip susimokėti už nakvynę, todėl ieškojimas, kas pakeistų valiutą (o ten nei vienas žmogus nekalbėjo angliškai) virto nedideliu nuotykiu. Jau buvome nutarę eiti prašyti nakvynės į baptistų bažnyčią, bet reikalai gerų vietinių žmonių pagalba išsisprendė.
– Kas, atvykus į šią šalį, labiausiai nustebino? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
– Nustebino daug kas. Vieni dalykai gerąja prasme, kiti blogąja. Kelionės pradžioje keletą dienų teko pabūti Tailande. Jau ten patyrėme šiokį tokį kultūrinį šoką, tačiau tik atvykus į Mianmarą viskas pasidarė dar įdomiau, nes vaizdas apsivertė 180 laipsnių kampu.
Galima būtų paminėti kelis dalykus iš daugelio: visi Mianmaro vyrai, nesvarbu kokia jų socialinė padėtis ar amžius, dėvi tradicinį sijoną (Longyi) ir beveik visi gaminasi ir kramto kažkokius haliucinogeninius riešutus, įvyniotus į lapą su tabaku. Ir dėl to visų dantys genda ir yra raudoni.
Taip pat stebino eismas. Žmonių gatvėse, atrodo, milijonai – su motociklais važiuoja penkiese, mašinoje su priekaba iki 40, kelio ženklų nėra, garso signalai pypsi be perstojo. Atrodo, kad gatvėje didelis chaosas, bet jokių avarijų ten nebūna, nes ten niekas „nelaksto“, kaip pas mus, visi saugo vienas kitą.
Nemaloniausiai nustebino šiukšlės. Žinojome, kad tai yra Azijos šalių problema, bet kai savo akimis pamatėme, negalėjome atsistebėti. Šiukšlių pilna visur – ant kelio, prie namų, džiunglėse, upėse. Bet, turbūt, labiausiai pakraupome, kai pamatėme paplūdimius prie jūros. Skaudu buvo matyti kalnus šiukšlių ant balto smėlio.
– Papasakokite ryškiausius kelionės įspūdžius, kokios vietos, įvykiai labiausiai įsirėžė į atmintį?
– Įspūdžių tikrai labai daug. Kai kitą dieną po kelionės buvome susitikę su draugais papasakoti nuotykius, nelabai žinojome, nuo ko pradėti. Bet kai pradėjome, neužteko vieno vakaro. Labai patiko Inley regionas, kur visas gyvenimas verda ant vandens (Inle ežeras) – plaukiojantys kaimai, turgūs, net šventyklos ir vienuolynai ant vandens, net plaukiojančios pomidorų plantacijos. Gatvės ten – vanduo, o transporto priemonės – valtys. Žvejai, besiirstantys koja, maži bambukiniai nameliai ant polių ir besišypsantys gyventojai.
Pavydėjome sau ir kai atsidūrėme senojoje Birmos sostinėje – įžymiajame Bagan tūkstančio šventyklų slėnyje. Nepakartojamas jausmas anksti ryte stovėti ant aukščiausios pagodos (daugiaaukštis, bokšto formos pastatas, kurio aukštus vieną nuo kito skiria išsikišę karnizai arba stogeliai, – red. past.) ir stebėti saulėtekį 2400 šventyklų horizonte.
Bet, turbūt, labiausiai patiko kelionė į kalnų regioną (Chin state), kur pamatėme išskirtinių etninių kaimelių gyvenimą. Kad ten bus įdomu, supratome jau važiuodami džipu, kuris vežė net 21 keleivį, o mes visą kelią (5 val.) stovėjome įsikibę į džipo galą. Ten – moterys tatuiruotais veidais, kalnų džiunglės, debesys po kojomis, elektra tik 2 val. per dieną, jokių dušų ir nei vieno turisto. Šiek tiek pajutome, ką reiškia būti žvaigždėmis – vietiniai šypsodamiesi neatitraukė nuo mūsų akių, prašė nusifotografuoti kartu. Teko pasimatuoti ir tautinius Chin regionui būdingus rūbus, ir pamatyti etninius vyrų šokius su peiliais. Gaila, kad nepavyko pamatyti vietinių vestuvių, nes tos pačios dienos rytą jau turėjome autobuso bilietus išvykimui.
– Kokius ryškiausius kultūrinius skirtumus įvardytumėte? Papasakokite, kokie žmonės ten gyvena, kokia jų buitis, dienos ritmas, maistas, kokių keistenybių teko patirti savo kailiu?
– Nutarėme, kad pasakyti tiksliai, kaip žmonės ten gyvena, neužtenka pabuvoti vos mėnesį. Reikėtų ilgiau pagyventi, norint pajusti jų ritmą. Pirmas įspūdis – jie dabar gyvena taip, kaip vaikystėje gyveno mūsų tėvai. Tik mūsų tėvai neturėjo išmaniųjų telefonų.
Be abejo, kas labiausiai krenta į akis – visi gyventojai labai religingi (90 proc. vyrauja budizmas). Mes net pajuokaudavome, kad jie gyvena pagal horoskopus. Jiems beveik neegzistuoja savaitės dienos, viską nusako astrologiniai kalendoriai – daug religinių švenčių, festivalių. Kad ir kokie būtų vargšai, visi aukoja pinigus Budai.
Nereikėtų pamiršti, kad apie 50 paskutinių metų mianmariečiai gyveno karinės chuntos režime. Šiuo laikotarpiu prasigyveno šalies turtingieji ir armijos tarnautojai, o paprasti žmonės labai skurdo. Bet, ko iš jų neatimsi – tai šypsenų ir optimizmo veiduose.
Taip pat pastebėjome, kad darbo nesibodi vaikai. Jie patarnauja užkandinėse, dirba kelio remonto darbus ar net ūkininkauja. Atrodo, kad į mokyklą eiti nelabai ir reikia.
Maistas labai skanus. Nesibodėjome valgyti vietiniuose gatvės „restoranuose“, kuriuose visur tie patys vaikiški plastmasiniai staliukai ir kėdutės. Racione vyrauja ryžiai ir ploni makaronai (vadinamieji noodles) su daržovėmis ir mėsa. Aišku, stebėjomės jų higienos ypatumais – gatvėje gaminamas maistas, o už metro remontuoja motociklus, aplink staliukus laksto šunys ir kiaulės, bet tai buvo įdomi patirtis.
– Kaip ir kur gyvenote, ką veikėte laisvalaikiu? Labiau buvote stebėtojais, ar patys bandėte pajusti, kuo mianmariečiai gyvena, įsilieti į vietinę rutiną?
– Nakvynę gan greitai susirasdavome pigiuose svečių namuose (guesthouse) arba hosteliuose. Labiau buvome stebėtojai. Įdomiausia buvo pamatyti ir pažinti vietinių gyventojų buitį, todėl dažniausiai aplenkdavome visas pilis, šventyklas ir kitus turistinius objektus. Teko su motociklais pasivažinėti, sudalyvauti šeimų religinėje šventėje, apsilankyti vietiniame jaunimo koncerte, pažaisti vakarais futbolą su vietiniais, pažvejoti jūroje, išsipaišyti veidus tradicine priemone nuo saulės, ragauti keptų vabzdžių, pagyventi be elektros ir dušo, atsigerti arbatos vietinių namuose.
Juokėmės, kai netikėtai buvome nesuprasti Mandalay mieste. Vietinio hostelio administratoriaus bandėme paklausti, kur galima surasti kokią meno galeriją, o jis nustebęs vos neišvadino mūsų kvailiais ir liepė eiti į vienuolynus ir pagodas – ten, kur visi turistai eina.
Beje, vienas iš įdomesnių pamatytų dalykų Mandalay – darbai ir gyvenimas uosto upėje. Gerą pusdienį vaikščiojome ir stebėjome uosto darbus. Ten viskas kraunama rankomis, jokių konteinerių, jokių kranų. Vienas sunkvežimis iškrautas, atvažiuoja kitas, darbininkai sukrenta į upę atsigaivinti ir vėl prie darbų. Sunkiausius krovinius neša ir vaikai, ir moterys. Ten pat, palapinėse, dalis jų ir gyvena, ir vištas su kiaulėm augina. Liūdnas vaizdas, kuris tik priverčia susimąstyti ir priminti sau, kad, vis dėlto, mes Lietuvoje gyvename 100 kartų geriau.
– Kaip mianmariečiai žiūri į turistus, ar jautėtės ten jaukiai?
– Mianmaras – viena iš paskutinių Azijos šalių, kuri visai neseniai pradėjo įsileisti turistus pas save. Nors ir dabar dar yra keletas regionų, kurie dėl sukilėlių ar musulmonų invazijos turistų neįsileidžia. Todėl dabar pats laikas pamatyti autentišką Mianmarą, nors kiti keliautojai sako, kad jau per vėlu, nes klesti turizmo komercija – „balti“ žmonės jiems reiškia uždarbį.
O šiaip, žmonės ten labai pozityvūs, geranoriški ir smalsūs. Nei vienas, nors kelis žodžius angliškai mokantis, nepraleido progos pakalbinti ir paklausti, iš kur atvykome. Aišku, beveik nei vienas nežinojo, kur ta Lietuva, bet stebėdavosi, kai pasakydavome, kad mūsų vėliava tokių pat spalvų, kaip Mianmaro.
Ten jautėmės labai saugiai, nebuvo net minties, kad einant naktį kažkas gali užpulti ar panašiai. Turbūt, ne veltui Mianmare nėra kalėjimų.
– Ar norėtumėte ten sugrįžti dar kartą?
– Kažkada, galbūt, būtų įdomu sugrįžti, tačiau dar labiau norisi pamatyti daugiau Azijos, kad galėtume palyginti įvairias šalis ir jų kultūras. Ką tik grįžome, o jau galvojame apie sekančią kelionę, kurios kryptis, greičiausiai, taip pat bus pietryčių Azija.
– Ką patartumėte planuojantiems keliauti į Mianmarą?
– Priklauso nuo to, kas keliaus ir kokie jo poreikiai. Vieni, galbūt, mėgsta komfortą, 4 žvaigždučių viešbučius ar panašiai. Čia jau mes nekokie patarėjai.
Tiems, kas mėgsta atradimo džiaugsmą ir nuotykius, patariame važiuoti be plano, kuo mažiau prisikrauti į kuprinę daiktų ir pirmyn. O tiems, kurie nori, bet vis nedrįsta, patarimas vienas – nusipirkit lėktuvo bilietus šiandien, kad nereikėtų prisigalvoti pasiteisinimų.
Taip pat, kam įdomu, turime „Facebook“ draugams sukūrę puslapį „Voyage Voyage“ (paieškoje surinkti VoyageLT), kur yra daugiau nuotraukų iš mūsų kelionės. Kam reikia patarimų ir rekomendacijų, taip pat drąsiai kreipkitės šiuo adresu.
Asmeninio albumo nuotraukos
