2020 Rugsėjo 30 d.
Trečiadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Laisvalaikis

Barzdukas, Lauksargis ir kitos skalvių dievybės

  • Įkelta: 2020-05-14

2018 m. pastatyta Kęstučio Plyskaičio skulptūra „Barzdukas“ (kairėje) ir autoriaus sudarytas Skalvijos mitologinių objektų žemėlapis. Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ albumo nuotraukos

Darius Kiniulis, Istorijos-etnografijos sk. vedėjas

Tauragės muziejaus talismanu yra tapęs nykštukas barzdukas. Jį rasime stovintį ant pilies šulinio (autorius Kęstutis Plyskaitis), Archeologijos bokšte galite juo tapti įkišęs galvą į muliažą. Barzdukas animaciniame filmuke pasakoja apie skalvių istoriją Tauragės krašte. Naudojame reklaminius muziejaus knygų skirtukus, ant kurių užrašas: „Nykštukai barzdukai, suradę milžino dantį, iškart įkuria muziejų“ po edukacijos „Archeologija įdomiai“ vaikai gali gauti lipdukų su barzduko atvaizdu. Vos prieš keletą dienų muziejuje pastatytas suvenyrų aparatas, su kuriuo iš savo 5 ct monetos galite pasigaminti vieną iš keturių suvenyrų, taip pat ir su barzduko atvaizdu. Dar neseniai apie tokį beveik niekas nežinojo. Iš kur jis atsirado?

 

Barzduko išpopuliarėjimas

2009–2015 m. studijuojant archeologiją teko nemažai gilintis apie mūsų krašte žmonių tikėtas dievybes bei mitologines vietas. Nuo 2016 m. įstaiga perėjo daugybę pertvarkų laiką, buvo ieškoma naujo įvaizdžio, simbolio. Man užsiminus apie tokį barzduką, kolektyvui veikėjas patiko. Bet ypatingai legendą apie jį išvystė ir tarp lankytojų išplatino buvęs direktoriaus pavaduotojas Viktoras Kovšovas. Barzdukai – nykštukai, nešantys ir saugantys javus, kaukų sinonimas. Lauksargiai – pasėlių bei javų dievybės, globojančios kaimą.

Trumpai apie skalvius

Save žemaičiais laikantiems krašto gyventojams gali būti ne taip aišku, kas tie skalviai. Tai nukariauta ir vėliau su lietuviais asimiliavusi gentis, gyvenusi dabartiniame pietiniame Tauragės r., Pagėgių sav., vakariniame Jurbarko r. ir Kaliningrado srities Ragainės (Neman) r., Gastų (Slavsk) r. bei Lazdynų (Krasnoznamensk) r. vakaruose. Į besiformuojančią lietuvių tautą įsilieję skalviai kontroliavo Nemuno žemupį iki pat XIII a. pab., kai čia pradėjo brautis prūsų gentis nukariavę kryžiuočiai. Skalviai pasižymėjo savitais papuošalais, apranga, vietovardžiais, padavimais, tačiau natūralu, kad turėjo daug panašumų su savo kaimynais nadruviais, žemaičiais, lamatiečiais. Istorija taip suklostė, kad skalvių gyventos žemės didžiąja dalimi pateko į vokiškai kalbančių atėjūnų valstybes: Prūsiją, o nuo XIX a. pab. – Vokietiją. Neatsitiktinai iki pat sovietų atėjimo Tilžės rytinis kvartalas vadinosi Tilžės Prūsais, o netoli Mikytų buvęs kaimas – Prūseliais. Šalia Tilžės pastatytas vis dar nenaudojamas naujas tiltas ir aplinkkelis Kaliningrado srityje praeina pro pat Vorpilio piliakalnį ir Paskalvių (Dubki) kaimą. Legendinis Rambynas – pats Skalvos centras.

Apie mitologiją rašę tyrėjai

Amžininkų, gyvenusių tada, kai pagoniškos tradicijos dar buvo plačiai praktikuojamos, užrašai yra aukso vertės. Kalbant apie vakarų baltus: prūsų gentis, kuršius, nadruvius bei skalvius, tikras lobis yra Mato Pretorijaus 18 knygų rinkinys „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“, kurias autorius parengė XVII a. antrojoje pusėje. Aktualiausios 4, 5 ir 6 knygos, kuriose „užkonservuotos“ to meto vietinių baltų tradicijos ir tikėjimai, o skalviai ten minimi gan dažnai. Knygų autorius, istorikas, to meto standartais pasižymėjo nešališkumu ir kritiniu mąstymu, todėl jo knygos iki šiol yra vienas pagrindinių šaltinių atkuriant buvusias tradicijas. Nėra abejonės, kad XVII a. daug pagoniškų reliktų jau buvo nunykę, kadangi krikščionybė šiuose kraštuose jau karaliavo keturis šimtmečius. Nepaisant to, knygose randame daugybę įdomių papročių, kuriuos dvasininkija smerkė arba nesuprato. Nereiktų abejoti, kad to meto gan konservatyvūs valstiečiai iš kartos į kartą perduodavo šimtametes tradicijas. M. Pretorijaus knygose randame užrašus apie skalvių šventų ąžuolų, liepų, kriaušių garbinimą, tikėjimą nykštukais barzdukais, bezdukais ir kaukais, kurie visi yra  po žeme gyvenantys dievukai. Tarp šių dienų archeologų mitologinių vietovių reikšmę savo darbais įrodo Vykintas Vaitkevičius. Ryškiausiai jo veiklą iliustruoja dvi knygos: „Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija“ ir „Žemaitija“ bei vėlesnė knyga „Alkai“. Kitas mitologinius Nemuno žemupio, o ir visos Mažosios Lietuvos bei Tvankstos (Sembos) teritorijos objektus tyręs yra lietuvininkas, Kanadoje po karo apsigyvenęs kalbininkas Vilius Pėteraitis.

Kitą svarbių šaltinių dalį sudaro vardynai: „Lietuviški tradiciniai vietovardžiai. Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos“, „Vietovardžių žodynas“, „Lietuvių hidronimų etimologijos žodynas“ ir „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ tomai. Naudojantis jais buvo rasti akivaizdžiai mitologinę reikšmę turintys vietovardžiai, nepaminėti kitų mokslininkų.

Dar vieną svarbią šaltinių dalį sudaro užrašyti padavimai. Svarbiausias iš leidinių yra: „50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavimų“, kraštiečio Jono Bickos ir Frico Tumoso sudarytas tarpukariu ir išleistas Lauksargiuose prieš pat Hitleriui okupuojant šį kraštą. Dėl savo saugumo autoriai turėjo skubiai sunaikinti didžiąją dalį tiražo. Muziejuje saugomas originalas. Knygoje užrašyti padavimai daugiausia apie piliakalnius, bet kartais kalbama ir apie šventus akmenis, šventus medžius. Skalvos padavimų rasime ir Jono Basanavičiaus knygoje „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, Jono Balio rinkinyje „Iš Mažosios Lietuvos tautosakos“, Jono Remeikos „Kai dar amžina ugnis ruseno“.

Dykros

Ieškant informacijos rasta gan nemažai ankstesnių tyrėjų nepastebėtų mitologinės kilmės vietovardžių, ypač pietų Skalvoje, kuri šiandien Lietuvai nepriklauso. Sudėję visus objektus į lentelę bei sudarę žemėlapį galime susidaryti bendrą paplitimo vaizdą. Jau pakanka duomenų teigti, kad Nemuno žemupio kultūrą (gyvavusią I–VI a.), o vėliau iš jos kilusius skalvius supo dykros. Dykrų – neapgyventų tarpgentinių teritorijų, kurios pelkėtos, miškingos ir sudievintos, teoriją iškėlė archeologas Valdemaras Šimėnas. Kartografuoti objektai tik paliudija, kad mitologinių objektų nemažai esama dykrų pakraščiuose.

Visgi paaiškėjo, kad didžiausia mitologinių objektų ir vietovardžių sankaupa yra Skalvos centre – aplink Rambyną ir į šiaurę nuo jo – Lauksargių apylinkėse. Išimtį sudaro į šiaurę nuo skalvių plytėjusios teritorijos – šiaurinis Tauragės rajonas. Plačios teritorijos buvo apleistos Nemuno žemupio kultūros, kuri čia retai išsibarsčiusi gyveno iki VI a. Dabartiniai archeologiniai duomenys leidžia teigti, kad šią teritoriją iš šiaurės atkeliaujantys žemaičiai ėmė įsisavinti tik valstybės susidarymo laikais – XIII a. Tai buvo palanki terpė baltų dievybėms gyventi, todėl čia gausu ir mitologinių vietų, iš kurių išsiskiria į šiaurę nuo Žygaičių esantys miškai (kadaise girios) ir pelkės su tokiais pavadinimais kaip Vaidilai, Alkos kapai su verdančiu upeliu, Šventgiris, Velniadaubė ir keletas legendomis apipintų akmenų su įspaudais. Matyt, vėlesni yra keli Saulės kalnai, esantys šiaurinėje tiriamos teritorijos dalyje. Pastarieji būdingi tik Žemaitijos regionui ir galėjo atsirasti tik kai žemaičiai pradėjo apgyventi Nemuno žemupio kultūros apleistas teritorijas.

Visomis kitomis kryptimis yra 15–30 km tiek archeologiškai tuščia, tiek ir mitologiškai skurdi terpė – tarpgentinės dykros. Į šiaurės vakarus Šilutės rajone esantis regionas – Lamata, anksčiau kai kurių mokslininkų priskirtas Skalvai, šiandieniniais archeologiniais duomenimis, yra atskirtas apie 30 km negyvenamos dykros. Tą patį liudija ir mitologiniai objektai, kurie minėtoje dykroje nėra išplitę. Šiame Skalvos pakraštyje išskirtini pavadinimai: Vydutaičiai, Velnežeris, Juodupė. Į rytus nuo tiriamo regiono egzistavusi Vidurio Lietuvos kapinynų kultūra – aukštaičiai, taip pat atskirta 30 km dykros, kuri iš esmės yra iki šiol išlikusioje Karšuvos girioje ir joje esančioje didelėje Laukesos bei kitose, šiais laikais jau sumažėjusiose pelkėse. Be šios pelkės, verta paminėti vardus: Šventoji upė, Alkelis, Aukakalnis. Plačiausia dykra skiria Skalvą iš pietvakarių, pietų ir pietryčių, kadangi čia yra daug labai žemų, užliejamų, pelkėtų vietų, netikusių gyventi. Už jų gyveno nadruviai ir sūduviai. Šioje plačioje dykroje mitologinių objektų itin mažai, tačiau jų mažiau ir dėl to, kad šis regionas ne taip domino XIX a.–XX a. pr. vokiečių mokslininkus, tarpukariu jau suvokietėjusi didžioji visuomenės dalis šiais dalykais nesidomėjo, o vėliau kraštas nebeteko senųjų gyventojų, kurie dar būtų ką nors papasakoję. Todėl daugiausia tenka kliautis tik buvusių kaimų pavadinimais ir upeliais. Dykra čia ne mažesnė kaip 30–40 km. Pavadinimai: Dundeliai, Stablaukis, Barzdai, Perkūnai, Velniabalis, Skaisgiriai, Kaukvietis, Vaidėnai.

Dievybės

Analizuodami sąraše esančių objektų pavadinimų kilmę, rasime keletą siejamų su Velniu. Tai tikriausiai jau krikščionybės laikų vardai, atsiradę XVI–XVII a., tačiau realu, kad tos vietovės dar anksčiau gyvenusiems žmonėms turėjo mitologinę prasmę ir nebūtinai reiškė neigiamą vietą, kurios reikėtų vengti. Keletas pavadinimų byloja apie alkus – vietas, kur buvo deginama šventa ugnis ir aukojama. Vietovardžiai patvirtina, kad regione tikrai garbintos šios dievybės: Perkūnas, Velinas, Vydutis, Laima, barzdukai/bezdukai, kaukai (panašūs į barzdukus), lauksargiai, laumės, gyvūnų dievybės. Žvelgiant į žemėlapį tikėtina, jog kai kurie vietovardžiai gali būti senesni nei vėlyvieji IX–XIII a., kai skalvių gentis jau buvo glaudžiai susispaudusi Nemuno krantuose ir Jūros žemupyje. Jų protėviai – Nemuno žemupio kultūros žmonės gyveno daug plačiau išsibarstę. Kai kurie mitologiniai objektai yra būtent ten, kur baigėsi šios kultūros teritorija.

Mitologinio paveldo turime, tik reikia sugalvoti, kaip jį pritaikyti turizmo sektoriuje.

Muziejaus simbolis – barzdukas, sukurtas Stork Media ir Creative Dock dailininkų (lipdukas) 
Suvenyrų aparatas muziejuje. Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ albumo nuotraukos

Mitologinės vietos Skalvoje ir dykrose 30 km spinduliu

Eil.

Nr.

Pavadinimas

Vieta

Ypatybės

Artimiausi archeologiniai objektai

 

Akmuo milžinas

Tamošaičiai (Mažonų sen.)

Neišlikęs. Trys duobutės primena pėdos įspaudą.

Lylavėnų, Ringių kap., Pagramančio, Naujininkų piliak.

 

Akmuo su velnio pėdomis

Balskai (Mažonų sen.)

Neišliko. Pailgos duobutės priminė pėdas. Duobutės kitos spalvos nei akmuo.

Lylavėnų, Ringių kap., Pagramančio, Naujininkų piliak.

 

Akmuo vestuvių vežimas

Šereiklaukis (Vilkyškių sen.)

Buvo senovės gyvenvietės teritorijoje. Keli padavimai, vienas apie šventą ugnį.

Šereiklaukio kompl.

 

Alkas

Saurkampiai (Mažonų sen.)

Minimas XVI a. dokumente.

Šaukėnų kap., Matiškių piliak.

 

Alkelis

Mantviliai (Jurbarkų sen.)

Miškas.

Smalininkų kap.

 

Alkos kapai

Kamščiai (Pajūrio sen.)

Už 300 m į pietus – gydantis upelis. Žr. Virduliukas.

Lylavėnų, Ringių kap., Pagramančio, Naujininkų piliak.

 

Alkupis

Pabambiai (Skaudvilės sen.)

Šalia galėjo būti alkas.

Juškaičių piliak., Vėluikių kap.

 

Aukaimis

Batakiai (Batakių sen.)

Kaimas ir galinga pilis. Minimas dar kryžiuočių. Galbūt mitologizuotas jau žemaičių.

Batakių piliak., gyvenv.

 

Aukakalnis

Užbaliai

(Smalininkų sen.)

Smalininkų kap.

 

Barzdai

Ragainės (Neman) r.

Išnykęs kaimas. Barzdukai – nykštukai, nešantys ir saugantys javus. Kaukų sinonimas.

Kraupiško, Žąsupėnų kap. ir piliak.

 

Barzupė

Vilkyškių sen.

Barzdukai – nykštukai, nešantys ir saugantys javus. Kaukų sinonimas.

Barzūnų, Oplankio kap., Gilandžių piliak., gyvenv.

 

Barzūnai

Vilkyškių sen.

Barzdukai – nykštukai, nešantys ir saugantys javus. Kaukų sinonimas.

Barzūnų, Opankio kap., Gilandžių pil., gyvenv.

 

Bitė

Lumpėnų sen.

Bitė simbolizuoja greitą judėjimą ir atsinaujinimą.

Bitėnų, Rambyno, Paskalvių kap.

 

Buveinė

Lapynai (Tauragės sen.)

Akmuo pelkės viduryje. Dabar be leidimo perkeltas į Dauglaukį, vaikų išpieštas.

Dauglaukio kap., gyvenv., šventvietė.

 

Dauglaukis

Tauragės sen.

Tyrė A. Malonaitis. Švenvietėje rasta daug puodų šukių, stulpavietės, laužavietės, erdvinio orientavimosi vieta.

Dauglaukio kap., gyvenv., šventvietė.

 

Dundeliai

Lazdynų (Krasnoznamensk) r.

Dabar Krajnee.

Vėderaitiškių kap.

 

Gilandžiai

Vilkyškių sen.

Padavimas apie karalaitę Gilandą. Šalia – Gilandėlės upelis, Gilandviršių kaimas.

Barzūnų kap., Oplankio kap., Gilandžių piliak., gyvenv.

 

Juodupė

Pagėgių sav.

Sąsaja su požemio pasauliu, velniu.

Gudų kap.

 

Kalėnai

Lauksargių sen.

Senolių kilmės aiškinimas: kalėnai – tai kaliniai, kuriuos potvynio vanduo, pakilus Jūros upei, atskirdavo nuo pasaulio.

Greižėnų kompleksas

 

Kaukaras

Eisuliai, Ragainės (Neman) r.

Eisulių piliakalnis. Kaukaru įvardija E. Hollack. Vieni mokslininkai mano, kad kaukaras – kalno dievybė, kiti – kauko sinonimas.

Eisulių piliak., Ragainės piliak. ir kap., Šereiklaukio kompl.

 

Kaukėnai

Jasnoje, Gastų (Slavsk) r.

Kaukai – nykštukai, nešantys ir saugantys javus. Barzdukų sinonimas.

Linkūnų kap.

 

Kaukvietis

Ragainės (Neman) r.

Neišlikęs. Kaukai – nykštukai, nešantys ir saugantys javus. Barzdukų sinonimas.

Bendiklaukio, Jurgaičių kap.

 

Kreivė

Pagėgių sen.

Kildinama nuo krivio – apeigų atlikėjo.

Kreivėnų kap. ir piliak.

 

Kreivėnai

Lauksargių sen.

Kildinama nuo krivio – apeigų atlikėjo.

Kreivėnų kap. ir piliak.

 

Laukesos pelkės

Gaurės sen.

Velnių namai.

Smalininkų kap.

 

Lauksargiai

Lauksargių sen.

Pavadinimo kilmė nuo pasėlių bei javų dievybės. Pirmas paminėjo M.  Mažvydas.

Kreivėnų kap.

 

Laumių kalnas

Mažrimaičiai (Vilkyškių sen.)

Padavimas apie Laimą, palikusią Rambyną.

Greižėnų, Oplankio kompleksai

 

Laimos liepa

Lumpėnų sen.

Buvo Rambyno papėdėj garbinama, turėjo virš 600 m. Užrašė E. Gizevijus.

Rambyno, Bitėnų kap.

 

Merguva

Lumpėnų sen.

Vandens deivės, reikalauja aukų.

Rambyno, Bitėnų, Ragainės kap., Šereklaukio kompleksas.

 

Opstainys

Vilkyškių sen.

Legenda apie karalaitę Selmytę.

Opstainių kap., piliak., dvi gyvenv.

 

Ožkalnis

Gudai

(Pagėgių sen.)

Legenda apie kryžiuotį. Vietovardis gali būti vėlyvas.

Gudų kap.

 

Ožnugariai

Batakių sen.

Šalia – Velniaintakis.

Batakių piliak.

 

Paskalviai

Paskalvių (Dubki) k.

Žinoma bent 10 padavimų.

Paskalvių kap.

 

Pekla

Mockaičiai

(Skaudvilės sen.)

Pekla – pragaras.

Vėluikių kap.

 

Perkūnai

Ragainės (Neman) r.

Neišlikęs kaimas.

Kraupiško kap.

 

Perkūngirė

Bernotiškė (Gaurės sen.)

Dar žinoma kaip Vilkduobė.

Gaurės kap.

 

Perkūnupis

Tauragės sen.

Netoli dviejų Ližių kapinynų.

Ližių kap.

 

Piktupė

Piktupėnai (Pagėgių sen.)

„Pikt“ šaknies buvimas gali reikšti blogųjų dvasių vietą.

Vidgirių kap.

 

Piktupis

Rūgaliai (Tauragės sen.)

„Pikt“ šaknies buvimas gali reikšti blogųjų dvasių vietą.

Vidgirių kap.

 

Puželiai

Skaudvilės sen.

Gydomasis šaltinis, 6 m apimties ąžuolas.

Vėluikių kap.

 

Ragainė/Raganita

Ragainės (Neman) r.

Galbūt kilmė nuo raganos – kerėtojos, kuri anksčiau galėjo ir nebūti siejama su blogiu. Arba nuo žodžio „rangytis“.

Ragainės kap. ir piliak.

 

Ragingė

Gastų (Slavsk) r.

Upė ir kaimas. Galbūt kilmė nuo raganos – kerėtojos, kuri anksčiau galėjo ir nebūti siejama su blogiu.

Linkūnų kap.

 

Rambynas

Lumpėnų sen.

Liko tik šlaitas. 1811 m. suskaldytas šventas akmuo. Apipintas gausiais padavimais. Iki šiol beveik be pertraukų žmonės atlieka apeigas, laiko šventu. Skalvių religinis centras ir vienas svarbesnių baltų pasaulyje.

Rambyno, Bitėnų, Ragainės kap., Šereklaukio kompleksas

 

Rambynkalnis

Kuisiai (Tauragės sen.)

Natūrali kalva, rastas akmeninis kirvelis.

Dauglaukio kap.

 

Romės laukas

Vaitimėnai (Mažonų sen.)

Žr. Stabinė/Stabgirė

Ringių, Šaukėnų kap., Pagramančio, Naujininkų piliak.

 

Siuvantis akmuo

Ragainės (Neman) r.

Suakmenėjęs siuvantis žmogus.

Paskalvių kap., piliak.

 

Skaisgiriai

Bolšakovo, Gastų (Slavsk) r.

Miestelis ir miškas.

Granzberg kap.

 

Skalvė

Ragainės (Neman) r.

Paskalvių piliakalnis. Padavimas apie milžinus.

Paskalvių kap., piliak.

 

Skensgailinė

Žygaičių sen.

Miško pieva.

Aukštupių kap. ir piliak.

 

Stabinė/Stabgirė

Vaitimėnai

(Mažonų sen.)

Daug akmenų. Vienas jų – velnio stalas, iškaltas pusmėnulis. Šalia – Romės laukas. Tyrė V. Urbanavičius, rado tik angliukų. Šalia esančiame Pūtvės kaime kai kurie lokalizuoja Pūtvės pilį.

Ringių, Šaukėnų kap., Pagramančio, Naujininkų piliak.

 

Stablaukis

Prioziornojė, Įsruties (Černiachovsk) r.

Granzberg kap.

 

Šventgiris

Dirvėnai (Žygaičių sen.)

Ąžuolus iškirto vokiečiai per Pirmą pasaulinį karą.

Lylavėnų kap.

 

Šventkalnis

Gilandviršiai (Lauksargių sen.)

Padavimas sako, kad pagonys tikėjo čia dievus gyvenant, aukodavo. Dar tarpukariu bijodavo naktį eiti.

Greižėnų, Aukštvilkių kap.

 

Šventkalnis (2)

Barzūnai (Vilkyškių sen.)

Vartūliškių piliakalnio kitas vardas.

Greižėnų, Aukštvilkių kap.

 

Šventoji

Smalininkų sen.

Minima dar kryžiuočių.

Smalininkų kap.

 

Vaidėnai

Vetrov, Ragainės (Neman) r.

Paskalvių kap. ir piliak., Ragainės kap. ir piliak., Bendiklaukio kap.

 

Vaidilai

Žygaičių sen.

Žr. Šventgiris.

Lylavėnų kap.

 

Vartuliškiai

Vilkyškių sen.

Legenda apie kalvį. Minimi požemių nykštukai.

Greižėnų, Aukštvilkių kap.

 

Velnežeris

Ragainės (Neman) r.

Ragainės prieigose. Mini Martynas Purvinas.

Ragainės piliak., kap., gyvenv.

 

Velnežeris

Plaušvariai (Pagėgių sav.)

Pagėgių kap.

 

Velniabalis

Lazdynų (Krasnoznamensk) r.

Neišlikęs kaimas.

Kraupiško, Žąsupėnų kap.

 

Velniadaubė

Pagramantis (Mažonų sen.)

Vaidenosi žiburiniai, žmonės gaudė užkeiktą gaidį.

Naujininkų piliak.

 

Velniaintakis

Ožnugariai (Batakių sen.)

Žr. Ožnugariai.

Batakių piliak.

 

Vilka

Natkiškių sen.

Vilkas galėjo būti susietas su pranašyste.

Aukštvilkių, Gudų, Kreivėnų kap.

 

Vilkalnis

Pabambiai (Skaudvilės sen.)

Vilkas galėjo būti susietas su pranašyste.

Vėluikių kap.

 

Virduliukas

Kamščiai (Pajūrio sen.)

Gydantis upelis. Už 300 m. į rytus – Alkos kapai.

Lylavėnų, Ringių kap., Pagramančio, Naujininkų piliak.

 

Vorpilis

Tilžė (Sovetsk)

Vor-pilis reiškia sena pilis. Žinoma ne mažiau 18 padavimų.

Balgardžio, trys Tilžės kapinynai

 

Vydutaičiai

Pagėgių sen.

Vydutis – šventos vietos globėjas.

Kreivėnų kap. ir piliak.

 

 

 

Ar žinote, kad?
  • Įkelta: 2020-05-08

Aukaimio pilis ant Batakių piliakalnio buvo itin reikšminga, nuolat puolama ir vis atstatoma. 1329 metais šią Karšuvos žemės pilį galutinai su žeme sulygino Vokiečių ordinas ir Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio jungtinės pajėgos, kurias sudarė riteriai iš Vokietijos, Anglijos, Silezijos ir kitų žemių. Tuokart, žygio į Žemaitiją metu, sunaikintos pagrindinės Žemaitijos gynybinės pilys ir į nelaisvę paimta apie 6000 žmonių.

Vakar vakare Taurų parke vyko nemokami kino iš automobilio seansai. Tai, kad tauragiškiams tokia pramoga aktuali ir reikalinga, buvo matyti iš automobilių skaičiaus – žiūrovų prigužėjo pilna stovėjimo aikštelė.

Praskaidrindama karantino nuotaiką, Tauragėje ką tik skambėjo skrabalų muzika! Miško gatvėje ir aplink ją gyvenančius miestelėnus ja pradžiugino gargždiškis atlikėjas Karolis Šileika, o kad būtų dar linksmiau, jam grojant šoko zumbos trenerė Daiva Mikalauskienė.

Tarpukario Lietuvoje buvo ganėtinai įsitvirtinusi nuostata, kad, „praūžus pasauliniam karui, atgijusioji dabartinių ribų Lietuva gavo liūdną architektūrinį palikimą“. Tokie teiginiai dažniausiai kildavo iš priešiškumo carinės Rusijos palikimui ir ne visuomet atitiko realybę. Tačiau ne Tauragės atveju. Pirmasis pasaulinis, arba Didysis, karas tauragiškių nepasigailėjo. 1915 m. „iš kitados gražaus miestelio liko griuvėsių krūvos ir keli ne visai sugriauti namai“. Tad šabloniška frazė apie tarpukario metų pažangą Tauragėje turi ypatingą reikšmę. Miestą atkurti teko kone plyname lauke. Deja, likimas nebuvo palankesnis ir Antrojo pasaulinio karo metais. Tauragė dar kartą smarkiai nukentėjo, taip atverdama centrinę miesto dalį radikalioms sovietinio laikotarpio rekonstrukcijoms.

Kadanors būtinai dar kartą nuvažiuosiu į Pagramančio regioninį parką, kad aplankyčiau visus jame esančius kabančius tiltus, kurių ten kabo net 12. O šį kartą pro automobilio langą išvydęs du iš jų ir nei prie vieno nesustojęs, vingiuotu, it čia srūvančios upės, keliu važiuoju aplankyti ketvirtą Pagramančio regioniniame parke įrengtą pažintinį taką “Molotovo gynybinės linijos įtvirtinimai”. Jau pats tako pavadinimas sufleruoja, jog jame pagrindinis dėmesys skiriamas ne gamtai ir net ne kabantiems tiltams, o nuo Antrojo pasaulinio karo išlikusiems statiniams, kurie pagal paskirtį taip niekada ir nebuvo panaudoti.

Kai už lango vis linksmiau šviečia saulutė, išsėdėti namuose nelengva. Tikriausiai kartais pasitaiko dienų, kai išsenka idėjos, ką čia galima naudingo ir smagaus nuveikti kartu su vaikais. Youtube platforma siūlo ne tik smagią, bet ir naudingą pramogą – tai 2012–2013 m. sukaupta ir 2017–2020 m. kaupiama filmuotų pasivažinėjimų (virtualių turų) po Lietuvos gyvenamąsias vietoves kolekcija.

Pasaulyje siaučiant koronaviruso protrūkiui, o ir Lietuvoje daugėjant juo apsikrėtusių žmonių, šalyje paskelbta ypatinga padėtis: piliečiams rekomenduojama likti namuose ir iš jų išeiti tik esant būtinybei. Vis dėlto buvimas namuose tiems, kurie įpratę nuolat skubėti, gali tapti tikru iššūkiu. O jei dar namuose yra vaikų, kuriems nebereikia į darželį ar mokyklą? Ką su jais veikti? Vis dėlto turbūt verta į staiga atsiradusį laiko perteklių pažvelgti kitaip – gal tai galimybė ne tik atrasti galbūt primirštą bendravimo džiaugsmą, tačiau ir tobulėti, mokytis, nuveikti tai, kam amžinai neužtekdavo laiko.

Jūs galite padėti sulėtinti Covid-19 viruso plitimą. Jei turite ligos simptomų, likite namuose, jei neturite simptomų, tačiau galite likti namuose – taip ir padarykite. O, kad laikas namuose būtų išnaudotas turiningai, „Skaitmeninė savaitė“ jums pasiūlys daugybę veiklų vykstančių internetu. Kovo 23–29 d. Lietuvoje skelbiama „Skaitmeninė savaitė“, kurios šių metų pagrindinė tema yra kritinio mąstymo ugdymas. Šiandien kritinis mąstymas laikomas bene pagrindine asmens kompetencija, kuri savo svarba prilygsta skaitymui ar rašymui, tačiau šis įgūdis privalo būti nuolat tobulinamas.

Valstybinių miškų urėdija tradiciškai paminėjo inkilų kėlimo šventę „Paukščiai grįžta namo“. Visuose 26 įmonės regioniniuose padaliniuose iškelti inkilai, skirti pasitikti grįžtančius paukščius, taip prisidedant prie jų išlikimo bei gamtos išsaugojimo.

„Niekada negalvojau, kad prašyti yra taip sunku“, – šluostydama ašarą, sako dviejų vaikų mama. Moteris neseniai įkūrė fondą ir išdrįso kreiptis į visuomenę, prašydama deklaruojantiems pajamas 1,2 proc. GPM skirti jos cerebriniu paralyžiumi sergančio keturmečio sūnaus reabilitacijai.

VšĮ „Gyvūnų globa Tauragėje“ jau turi kur apgyvendinti visus globojamus katinėlius – išsinuomotos patalpos Pramonės gatvėje savanorių pastangomis jau įrengtos. Tačiau  prieglaudos išlaikymas irgi reikalauja nemažai lėšų.  Laimė, pagalbos ranką ištiesė savivaldybė. Įstaigos vadovė neatsidžiaugia ir savanorių pagalba.

„Nors žygis skirtas moterims, tačiau puikiai subalansuotas ir vyrams“, – apie šį šeštadienį įvyksiantį žygį sako jo organizatorė, Pagramančio regioninio parko kultūrologė Lina Misiulytė ir svarsto, jog galbūt būtent išskirtinis renginio pavadinimas lemia jo pasisekimą. Žygiui dar šios savaitės pradžioje buvo užsiregistravę apie 230 dalyvių.

Neseniai Metų jaunimo vieta tituluota kavos studija „ResPublica“, regis, užčiuopė miesto pulsą: į kavinukę užsukama ne tik pasimėgauti kava, sultimis, bet ir tiesiog gerai praleisti laiką. Su draugais pažaisti kortomis, paplepėti ar vienumoje paskaityti knygą. Klientai taip pamėgo šią vietą, jog kai kurie „ResPublica“ logotipo lipdukais puošia savo telefonus, fotografuoja ir internete publikuoja jiems patikusius kavinėje užfiksuotus vaizdelius, o viena lankytoja net sukūrė ir savanoriškai administruoja kavos studijai skirtą instagramo paskyrą.

Vasario 29-oji kalendoriuje pasitaiko tik kas ketverius metus. Tad išties verta šią dieną praleisti kaip nors ypatingai – pavyzdžiui, palaipioti po piliakalnius. Kaip tik rytoj, 10 val., Skaudvilės centrinėje aikštėje laukiami visi, kurie pasiryžę ne tik nužygiuoti 18 km, bet ir sužinoti daug įdomių mūsų krašto istorijos detalių.

Rūpintis sveikata ir mityba reikia visiems, tačiau rekomenduojama atsižvelgti ir į savo amžių. Nors atrodo, kad esant vyresnio amžiaus mitybos principai neturėtų skirtis nuo anksčiau galiojusių, tačiau yra dalykų, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį. Dietistė Živilė Dumbraitė pateikia keletą mitybos patarimų, kurie senjorams padės ne tik gerai jaustis, bet ir apsaugos nuo kai kurių ligų.

Tauragiškė Kamilė Smaidžiūnaitė šį sekmadienį dainavo projekto „Lietuvos balsas“ aklosiose peržiūrose. Džiazo vokalą Kaune studijuojanti mergina laidoje pasirodė paskutinė, feisbuko komentatoriai šmaikštavo, kad geriausią atlikėją laidos prodiuseriai pasiliko pabaigai. Sėkmingai praėjusį savaitgalį projekte startavo ir dar viena tauragiškė – Prezidento krikštadukra Gabrielė Nausėdaitė.

 „Tauragės žinių“ numeryje telpa viskas – rajono aktualijos, politika, kriminalai, verslas, renginiai, sportas. Laikraštyje ir jo interneto portale publikuojame informaciją apie rajono valdžios priimamus sprendimus, taip pat rašome apie įdomius, garbius, Tauragės kraštą garsinančius žmones,

Iš Tauragės kilęs Ignas Dombrauskis save pristato kaip „tėvą, kuris mėgsta bėgioti“. Kaune šeimą sukūręs vyras kurį laiką rašė tinklaraštį apie bėgimą, kol vieno maratono metu suprato, kad reikia praktiškai parodyti žmonėms, kas tai yra. Nes priešingu atveju, pasak pašnekovo, vieną kartą maratoną nubėgę žmonės daugiau bėgioti nebenorės. Bėgimo iššūkis jau turi savo istoriją bei bendruomenę ir skelbiamas kasmet – jo dalyviai socialiniuose tinkluose dalijasi savo sėkmės istorijomis bei patirtais sunkumais, mokantis be streso organizmui nubėgti 5 km. Naujos programos startas – jau šį sekmadienį.

Kailis gyvūną apsaugo nuo išorinių poveikių ir padeda palaikyti normalią, pastovią kūno temperatūrą. Be to, gražus, blizgantis kailis rodo gerą augintinio sveikatą. Neratai prastėjanti augintinio kailio būklė priverčia sunerimti šeimininkus dėl galimo tam tikrų maistinių medžiagų ir vitaminų trūkumo ar rimtesnių odos susirgimų. Šuns kailis paprastai yra sudarytas iš dviejų plauko tipų: pagrindinis plaukas būna ilgesnis ir šiurkštesnis, o poplaukis arba pavilnė – minkštesnė ir trumpesnė. Kai kurios šunų veislės poplaukio neturi.

Feisbuko grupėje „Tauragės turgelis“ užvirė linksma diskusija. Tauragiškių dėmesį patraukė dovanojamo karsto skelbimas. Nors ir neturintys rimtų ketinimų įsigyti šios netradicinės prekės tauragiškiai atrado pramogą – po skelbimu žymi pažįstamus, ragina pirkti karstą ir turi begales idėjų, kaip netradiciškai jį būtų galima panaudoti.

Floristė, verslininkė, dviejų vaikų mama Vaida Žalandauskienė tarp savo gyvenimo aistrų įvardina knygas, dailę ir... dviratį. Nuslūgus šventiniam įkarščiui moteris savo feisbuko paskyroje reziumavo: „2019 m. pakilau tik į vieną Everestą ir pasiekiau tik Prancūziją... 2020 m. reiktų dvigubinti.“ Tad pasiteiravome jos, kaip sekasi suderinti floristiką, šeimą ir dviratį.

Ar kada susimąstėte, kodėl dovanojame vieni kitiems dovanas? Tikriausiai ne todėl, kad mums trūksta kokių nors daiktų ar kad mūsų vaikai negauna saldumynų. Tikriausiai todėl, kad taip išreiškiame savo meilę artimiesiems ir draugams, parodome, kad jie mums rūpi. Ypač jei dovana išskirtinė, pagaminta savo rankomis, o jai pagaminti prireikia ne vien šokolado, pieno, cukraus ar riešutų, bet ir ilgų valandų prie viryklės. Ir, žinoma, daug meilės.

Australijoje ir toliau sparčiai plinta katastrofiškus padarinius paliekantys krūmynų gaisrai. Iš tolimo krašto atskrieja kraupios žinios – jau sudegė daugiau nei 8 mln. hektarų žemės ploto – maždaug tiek, kiek užima Austrija, ir 1,5 mln. hektarų daugiau, nei užima Lietuva. „Tauragės žinioms“ pavyko gauti autentiškų įspūdžių: susisiekę su Australijoje jau daugiau nei dešimtmetį gyvenančiu tauragiškiu Vitalijumi Klumbiu išgirdome naujienų ne tik apie patį gaisrą, bet ir kokių sunkių pasekmių jis sukelia: senka vandens atsargos, viskas brangsta.

Penktadienio vakarą šauliai, žygių ir aktyvaus laisvalaikio entuziastai leisis į penkiolikos kilometrų žygį po Tauragės apylinkes. Renginio organizatoriai žada staigmenas.

Tauragės krašto muziejus „Santaka“ jau netrukus lankytojams pristatys sukurtą išmaniąją programėlę. Muziejaus lankytojai galės pasinerti į krašto istorijos labirintus stebėdami išmanius ekspozicijos taškus planšetiniame kompiuteryje.