Tomas RAULINAVIČIUS
„Save galime vadinti viena pirmųjų Tauragėje pradėjusių veikti kavinių. Per tuos dvidešimt su trupučiu metų „Ežeruona“ ne kartą keitė savo „veidą“. Buvome vieta, kur žmonės galėjo skaniai pavalgyti, palydėti senuosius ir sutikti Naujuosius metus. Po to „susitraukėme“ – perėjome į kioską, kol klientai pradėjo reikalauti platesnio patiekalų asortimento. Todėl netrukus tapome greitojo maisto užkandine-kebabine“, – prie nuolat dūzgiančio Kaliningrado–Šiaulių kelio įdomius įvykius prisimena „Ežeruonos“ savininkė, verslininkė Silva Macienė. Ji mano, kad dabar ne tik sunkiau pradėti verslą, bet ir jį išlaikyti. „Kaip ir nemažai kitų verslininkų, jaučiuosi nereikalinga savo valstybei“, – teigia ilgametė verslo atstovė, po 20 atkaklaus darbo metų nusprendusi parduoti verslą ir išvažiuoti į Jungtinę Karalystę.
Rusai mėgo „Purieną“
Duris lankytojams „Ežeruona“ atvėrė pavasario lygiadienį. Patalpos buvo įrengtos senelio statytame name, o pagrindinis verslo idėjos variklis tuomet buvo dviejų vaikų mama, darželio auklėtoja Silva Macienė. Iš pradžių tai buvo bendras draugų kompanijos verslas.
– Kai likau viena, daugybę kartų važiavau į šalies didmiesčius, lankiausi naujausiose kavinėse ir restoranuose, ten pamatytas naujoves vežiau namo, į savo kavinukę, – pasakoja Silva. – Maloniai nustebindavo tai, kad pro šalį važiuojantys Rusijos piliečiai ir po daugelio metų prisimindavo ir pageidaudavo mūsų kavinėje gamintų pirmųjų firminių kepsnių „Puriena“, kurie buvo kepami iš didžiulio gabalo mėsos.
Kavinė greitai rado pirmuosius klientus, tačiau buvo labiau orientuota tuos, kurių pajamos buvo šiek tiek didesnės nei vidutinės. Klientai atvažiuodavo išgerti ir pavalgyti. Palanki vieta prie magistralinio kelio viliojo Rusijos piliečius. Visi puikiai žinojo apie gardų „Ežeruonos“ maistą.
Verslas – kaip sūpuoklės
Rusijos krizė kavinės veiklą privertė perorientuoti. Klientų trūko, greta pagrindinio pastato veikęs kioskelis tapo kitokio maisto tiekimo vieta.
– Mes pirmieji Tauragėje pradėjome kepti kebabus, nors gal kas nors ir mano kitaip. Šimtus kartų skambinau, kol pavyko sužinoti receptūrą, – novatoriškas tuometines idėjas atskleidė S. Macienė.
Tokia veikla ne tik išgelbėjo bendrovę nuo sunkumų, bet ir pakišo mintį plėsti asortimentą. „Ežeruona“ tapo greitojo maisto užkandine, kurioje kvepia ką tik iškeptos bulvytės, čeburekai, dešrainiai ir picos.
Taurų kaime uždarius parduotuvę, kavinė pradėjo prekiauti ir pagrindiniais maisto produktais, kurių reikėjo vietiniams gyventojams. „Ežeruona“ tapo visų lankytojų mėgstama vieta.
Dvidešimt verslo metų
– Myliu savo klientus. Savo darbuotojams nuolat sakau, kad taip pat juos mylėtų, juk pinigus mums atneša jie, o ne aš. Įdomu stebėti, kaip po 20 metų pas mus sėdėjusių porelių atžalos šiandien taip pat užsuka į „Ežeruoną“. Tačiau per šį laikotarpį taip pat pastebėjau, kad lankytojai tapo piktesni, reiklesni. Grįžę iš Londono, jie reikalauja tokios pačios kokybės, – patirtimi dalijosi verslininkė S. Macienė.
Griežtesni lankytojai verslą privertė gerokai pasitempti. Reikia pateikti gerą produktą iš karto, ilgai mokytis laiko nėra.
– Esame išbandę įvairiausių būdų pritraukti klientams. Pamenu, išdalijome 5000 skrajučių, skelbiančių apie 10 procentų nuolaidą mūsų kavinėje. Rezultatas – į kavinę atvyko vos vienas skrajutę perskaitęs klientas, – nepavykusį rinkodaros planą linksmai prisiminė verslininkė.
Užkandinėje skirtingu laikotarpiu dirbo nuo penkių iki aštuonių darbuotojų. S. Macienė sako, kad kiekvieną merginą teko apmokyti. Kavinėje dirbęs vienintelis vaikinas ilgai neužsibuvo, toks darbas netiko ne tik jam, bet ir klientams.
Galutinis sprendimas – parduoti verslą
– Kaip ir daugelis Lietuvoje, šiandien jaučiuosi nereikalinga savo valstybei. Visos tos „represinės“ struktūros tik prašo. Kai kovą „Ežeruonai“ suėjo 20 metų, nė vienas savivaldybės atstovas net nepasiteiravo, nepaklausė, kaip sekasi. Kartais užtenka tik dėmesio, – teigė verslą parduodanti S. Macienė.
Pašnekovės nuomone, „Ežeruona“ puikiai tinka verslui vystyti dėl palankių sąlygų: čia puikios sąlygos gaminti maistui, yra išorės reklama su leidimais, licencija prekybai alkoholiu. Čia pat įsikūręs Taurų nuotykių parkas, daug pravažiuojančių klientų.
– Šiuolaikiniai gyvenimo tempai reikalauja naujų idėjų, papildomų investicijų, o aš šito jau nebenoriu. Gal pavargau, nes viešasis maitinimas – ne spintos ar avalynė, kurie gali neparduoti stovėti mėnesius. Negaliu ir nenoriu dirbti bet kaip, todėl pasitraukiu. Planuoju išvykti dirbti Anglijoje, ten gyvena sūnus. Pagrindinė verslo pardavimo priežastis – noras iš pagrindų pakeisti savo asmeninį gyvenimą, – artimiausius planus šypsodamasi atskleidė verslininkė.