Ramunė RAMANAUSKIENĖ
Laikas nenumaldomas. Į duris beldžiasi naujos Kalėdos, naujieji 2014-ieji. Svajojame, planuojame, siekiame, giriamės ir liūdime, taisome klaidas, kad išvengtume naujų. Prisimename tuos, kurių nebėra. „Tauragės žinios“ taip pat verčia naują puslapį, tik šiandien žvilgtelsime ne į rytojų, o atgal – į savo tėvų ir senelių vaikystę. Kokia Tauragė buvo beveik prieš šimtmetį, kaip tuomet Tauragės miesto žmonės švęsdavo žiemos šventes, kuo džiaugdavosi, kokiomis dovanomis ir kokiais žodžiais vieni kitus pamalonindavo? Trumpam nukeliauti į praeitį „Tauragės žinioms“ padėjo Kultūros paveldo tarnybos vadovas Edmundas Mažrimas.
Tauragiškiai mėgo čiuožti
Šiandiena „Tauragės žiniose“ – Edmundo Mažrimo kadaise gauta ir išsaugota 1933 metų nuotrauka. Joje – čiuožykla Tauragėje. Istorikas sako, kad pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikais tauragiškiai labai mėgo čiuožti, o Tauragės mieste veikė net keturios čiuožyklos.
– Ketvirtajame dešimtmetyje didžiausia ir visuomenės mėgstamiausia čiuožykla veikė ant užšalusios Jūros upės, maždaug toje vietoje, kur dabar „Bangos“ restoranas, – pasakoja E. Mažrimas.
Čiuožyklą ant Jūros tauragiškiams įsteigė tuomet labai aktyvi Jaunalietuvių organizacija. Ant upės kranto buvo suręsti mediniai persirengimo kambariai, buvo galima išsinuomoti pačiūžas.
Dar viena čiuožykla veikė senajame Tauragės futbolo stadione. Nepriklausomos Lietuvos laikais jis buvo įrengtas organizacijos „Sportrūta“ pastangomis ir lėšomis.
Čiuožti tauragiškiai skubėdavo ir į bendrovės „Tauragės maistas“ teritoriją, kur taip pat veikė čiuožykla. Dar viena, bene ilgiausiai – iki tarybinių laikų išlikusi čiuožykla Tauragėje veikė ant vadinamojo „Bagdono prūdo“, kaip šį tvenkinį vadino apie 1930 metus, nežinoma.
Čiuožyklos būdavo apšviestos, už 10 centų buvo galima ne tik išsinuomoti pačiūžas, bet ir atsigerti karštos arbatos. Čiuožėjus linksmindavo smagi muzika. 10 centų tais laikais buvo nemažas pinigas.
Tarybiniais metais čiuožimo tradicijos Tauragėje išliko. Čiuožykla veikė dabartinio turgelio teritorijoje Dariaus ir Girėno gatvėje. Deja, tik iki naujosios nepriklausomybės laikų.
Populiarūs kaukių baliai
Ar tauragiškiai trečiajame–ketvirtajame dešimtmetyje puošė eglutę? Edmundas Mažrimas sako, kad tokių žinių neišlikę.
– Tačiau galima numanyti, kad eglutės, kaip šventinio Kalėdų medžio, Tauragėje nepuošdavo, bent jau pačiame mieste. Svarbi istorinė detalė – tuomet trečdalis Tauragės miesto gyventojų buvo žydai, net savivaldybėje dirbo daug žydų. Pagal šios tautos papročius vargu ar Tauragėje buvo puošiama eglė. Ši tradicija įsigalėjo jau tarybiniais metais, – sako paveldosaugininkas.
Pirmosios nuotraukos prie Kalėdų eglutės, tiksliau, naujametinės – vaikų darželių archyvuose. Šventinė eglė tarybiniais laikais buvo puošiama dabartinėje Atgimimo aikštėje.
Nepriklausomoje Lietuvoje populiarūs buvo kaukių baliai. Tačiau tokie susiėjimai labiau buvo švenčiami uždaruose rateliuose, pavyzdžiui, naujuosiuose Šaulių rūmuose (statyti 1933 m.). Dabar – Kultūros rūmai.
Ypač šauliai mėgo iškilmingus kalėdinius karnavalus, koncertus, rengdavo spektaklius, į kuriuos rinkdavosi miesto inteligentija.
Atvirukus piešdavo
Paveldo tarnybos archyvuose – gausi autentiškų kalėdinių atvirukų kolekcija. E. Mažrimas juos sako kadaise supirkęs iš senųjų tauragiškių, jie niekada niekam nerodyti, ant kai kurių išlikę autentiški palinkėjimai.
Vieną tokį žiemos vaizdelį Paveldo tarnybai dovanojo JAV gyvenantis išeivis iš Tauragės Tomas Norgelas, 1940 metais išleidęs atviruką su savo atvaizdu. Jame – T. Norgelas viduržiemį, sausio 10 dieną, maudosi Jūros upėje. Ant atviruko rašoma, kad tuo metu spaudė 28 laipsnių šaltis.
Iš atvirukų kolekcijos matyti, kad Tauragėje ne tik buvo populiaru sveikinimo atvirukus siųsti įsigytus spaudos parduotuvėse, bet ir patiems juos piešti. Ypač atvirukus mėgo piešti gimnazistai.
Autentiški palinkėjimai ir šiandien verčia šypsotis. Jie nuostabūs – rašyti ranka ir iš širdies. Štai kad ir šis, skirtas mylimai moteriai: „Gerai atsimenu, brangioji, kada sėdėjome sode, kai tu žiūrėjai svajingai, meiliai į mane, kada nedrąsiai atvėrei savo svajones. Norėjai tada, kad suprasčiau slaptingas tavo dvejones. Sveikinu tave, brangioji, linkėdamas daug daug laimės su šventom kalėdom ir kad ateinančias kalėdas švęstume kartu abudu. Su pagarba – Kazimieras Budrys“.
Kas ta moteris, kuriai Kazimieras, siųsdamas į Tauragę atviruką, atvėrė širdį? Norisi tikėti, kad ji dar gyva ir kad kitas Kalėdas tikrai sutiko su mylimuoju.
Seniausias šventinis atvirukas, kurį saugo E. Mažrimas, datuojamas 1927 metais. Jis naujųjų metų proga siųstas Reimeriui.
