Donatas SIMAITIS
Rudeninė gamta dovanoja žmonėms savo gėrybes, o mes, su šypsena bei nostalgija stebime besidraikančius voratinklius gamtoje. Kitokie, priešiški voratinkliai, yra namų ir gyvenimo kampuose. Prasideda mokslo metai – tai žinių, susikaupimo laikas, savo gyvenimo kelio paieška. Kiekvienas prisimena savo mokytojus, pirmuosius žingsnius į naują pasaulį, savo džiaugsmus ir nesėkmes. Ypač tai jaučia mokytojai: nerimo pradžia, netikrumas, nepastovumas ir laukimas nesibaigiančių pertvarkų, pasikeitimų maratonas. O juk ir finansinis krepšelis dabar tampa beveik visagaliu, apversdamas gyvenimus antraip.
Sparčiai mažėjant mokinių skaičiui, pedagogams didėja baimė netekti dalies uždarbio ar net darbo, nes Lietuvos gyventojai nebe emigruoja, o evakuojasi. Kartais girdime priekaištus, kad dėl to kalti ir mokytojai, juk emigruoja jų mokiniai. Mokytojai kaltinami, kad auklėtiniai nėra patriotai, principingi piliečiai, pasiduoda įvairioms srovėms. Visuomenė išgyvena socialinius, ekonominius, politinius lūžius. Tie lūžiai yra iškraipyti, degradavę, korumpuoti. Sunkiai suvokiama, kai pardavinėjami įsitikinimai – priklauso nuo to, kas daugiau moka.
Tiek mokytojus, tiek visą visuomenę slegia daugybė problemų, viena iš tokių – mokyklose vyraujantis politizavimas. Beveik visi mokyklų vadovai, pavaduotojai ir padėjėjai yra partijų nariai, o tai jiems suteikia tam tikras garantijas. Tačiau tai tik papildoma įtampa mokykloje. Dažnai keičiamos partijos, „šokinėjimas“ iš vienos partijos į kitą kenkia autoritetui. Vadovai žino, už ką reikės balsuoti, tad su nerimu laukia rinkimų, o ta nerimastis persiduoda kolektyvui. Taip sukuriamas vadovų kultas, vystosi įvairios grupuotės, šeimyniniai klanai, o ir visuomenę kausto baimė. Mokytojai turi turėti ypatingą statusą. Net kalėjimuose, lageriuose, tremtyje su mokytojais buvo elgiamasi pagarbiau. O šiuolaikinė visuomenė viską sujaukė. Netikrumas, politizavimas, baimė, migracija, skurdas daro savo juodą darbą. Sunku paaiškinti, kodėl studentai, baigę bakalauro, magistro studijas, valo tualetus, užsienyje dirba indų plovėjais, gatvių valytojais arba sėdi parduotuvių kasose. Arba, baigę aukštuosius mokslus, grįžta į profesines mokyklas. Vieni mokytojai didžiuojasi savo auklėtiniais, kiti su gailesčiu žiūri į tuos, kurie karjerą daro „nešvariai“.
Mokytojas yra kūrėjas, jei jam leidžiama dirbti, sudaromos sąlygos. Galima prisiminti netolimą praeitį iš Tauragės garbingų rankininkų plejadų. Vienas treneris sukūrė savotišką sportininkų mokyklą, kuri garsina Lietuvą ir už jos ribų. Tokių atvejų yra ir daugiau: iškyla dviratininkai, imtynininkai, tačiau 2014 metais tik du Lietuvos sportininkai tapo olimpinių sporto šakų prizininkais – tai Visagino irkluotojas ir tauragiškis Edgaras Venckaitis. Jis buvo įvertintas rajono valdžios atstovų. Simboliškai prisimintas ir pirmasis treneris Jonas Sabutis, kuris paruošė net tris olimpiečius. Jo auklėtiniai iškovojo daugybę medalių įvairiose pasaulio ir Europos pirmenybėse. Tokių trenerių Lietuvoje – vienetai. Tačiau gaila, kad dėl įvairių intrigų gabus treneris nebedirbo savo darbo. Keistai atrodė tarybos nariai, kurie nenorėjo įvertinti jo darbo. O gal tai vyresnio amžiaus žmonės, nuolankiai klausantys „vadų“ arba mąstantys tik apie tai, kaip išleisti pinigus, skirtus kanceliarinėms išlaidoms, ar svajojantys apie kitas kadencijas.
Beje, buvo atlikta emigrantų apklausa dėl išvykimo iš šalies. Labai daug ką nustebino tai, kad viena pagrindinių išvykimo priežasčių buvo nepalanki aplinka. Aplinka priklauso nuo valdininko padorumo, pareigingumo ir moralinių savybių, pradedant nuo eilinio klerko, baigiant seniūnais, merais, ministrais ir teisėtvarkos atstovais bei kitais valdininkais.
Gerbiami mokytojai, valykite voratinklius iš mokinių galvų, būkite išdidūs ir garbingi, tikėkime, kad bus šviesiau ir gražiau mūsų name, gatvėje ir mieste.
