Aktualijos

„Vandute, mes nusidėjome, važiavome į teritoriją automobiliu“, – šmaikščiai pareiškia kapinėse sutikta pusamžė pora. Kapinių prižiūrėtoja nusijuokia, linkteli. Papušynės kapinėse 28-erius metus dirbančią  Vandą Puidokienę, ko gero, pažįsta didžioji dalis lankytojų. Moteris atsakinga už 9 hektarų teritoriją, pilną Anapilin išėjusių brangių žmonių kapų. Jos darbas ne tik kasdien primena apie mūsų visų laukiančią baigtį – mirtį, jos darbo teritorijoje yra vieta, kurioje ir ji pati atguls Amžinojo poilsio.

Atvyksta autobusu

Šių eilučių autorei dar automobilių stovėjimo aikštelėje statant automobilį, kapuose besidarbuojanti prižiūrėtoja išvydo atvykėlę ir parskubėjo prie sargo namelio.

– Šlaviau lapus. Norėjau dar apsitvarkyti. Šiek tiek anksčiau atvykau, – beria guvi moteris, nusimauna medvilnines darbines pirštines, vedasi žurnalistę į vidų.

Lauke šalta. Pirmas rytas su šalna. Mūriniame sargo namelyje šilta ir jauku. Stovi darbo stalas, sofa, šaldytuvas ir televizorius.

Paprastai į darbą moteris atvažiuoja autobusu, tačiau nuo lapkričio 3-s dienos dėl prasidėsiančio šaltojo sezono bus „nuimtas“ reisas į kapines. Tada Vanda važiuos į Vaitimėnus vykstančiu maršrutiniu autobusu, kuris mokslo metų laikotarpiu veža mokinius. Kai mokiniams atostogos, Vanda atvyksta taksi. Arba pėsčiomis, jei graži diena.

Kaip įprasta, atvykusi į darbą Vanda apeina teritoriją, šluoja lapus, renka šiukšles, priima artimuosius laidojančius asmenis – kaip sako, „sutvarko dokumentus“, konsultuoja juos kapų priežiūros klausimais, sprendžia iškilusias problemas. Kapinių prižiūrėtoja atsakinga už 9 hektarų teritoriją (kapines ir greta esančią automobilių stovėjimo aikštelę). Ir visus joje nuo medžių krentančius lapus?

– Lapus man patinka šluoti. Malonumas. Lapai dideli, medžių nedaug, – sako ji. Pakilusi išskuba į tarpdurį, mikliai suskaičiuoja.  – Trys ąžuolai, liepa, vieno medžio nepažįstu. Kelios pušys.

Apie stirnų mėgstamiausias kapavietes

Nors daug kam kapinės gali pasirodyti rami, beveik nekintanti vieta, pasirodo, ir čia verda savas gyvenimas. Buvo laikas, kai Vandai tekdavo kovoti su teritorijoje besilankančiomis stirnomis.

– Jas labiausiai traukdavo šviežiomis gėlėmis nukrauti kapai. Ateini ryte, kapas išdraskytas, gėlės ištampytos. Joms skanūs rožių žiedlapiai. Arba nuskabydavo našlaičių, išskirtinai geltonųjų, žiedlapius, – pasakoja kapinių prižiūrėtoja.

Bėdos su stirnomis baigėsi iš miško pusės pastačius aukštesnę tvorą, o kitose kapinių vietose ją šiek tiek paaukštinus.

Dabar jau problemos su miško gyventojais praeityje. Aktualesnės – problemos dėl kai kurių miesto gyventojų, į kapines atvykstančių ką nors nukniaukti.

– Vagia gėles, vazas. Nuo vieno kapelio du kartus buvo pavogti viržiai. Tokių atvejų padaugėja per šventes: Motinos, Tėvo dieną. Matyt, ką pavagia, neša parduoti, – svarsto prižiūrėtoja.

Žino, kur bus pati palaidota

Ar žmonės mėgsta puošti kapus? Vanda sako, jog atsiranda vis daugiau kapus puošiančių marmuro plokštėmis, o ant jų – jokių gėlių. Arba pamerkiamos gyvos, pastatoma dirbtinių gėlių puokštelė.

– Žinoma, yra tokių, kurie savo kapus tvarko nuolat. Net patys sako, kad jiems kapų tvarkymas – ir pramoga, ir malonumas. Į darbą kartais atvykstu su tomis pačiomis, jau pažįstamomis moterimis. Vieną dieną jos vyksta į kapines, kitas dvi – į sodus, po to – vėl į kapines. Sako: „O ką mums daugiau veikti?“, – pasakoja pašnekovė.

Tauragės autobusų parko autobusas 8 valandą atveža į Papušynės kapines, 9.30 val. – atgal į Tauragę.

Kadangi Vanda užsiminė, jog kapinėse yra net „į madą ateinančių“ 3D kapo plokščių, prašau parodyti. Patraukiame ryto saulės nutviekstu kapų taku. Kiekvienas sutiktas žmogus sveikinasi. Kiekvieno vardą prižiūrėtoja žino.

Klausiu, ar Vandai kada nors buvo nejauku kapinėse.

– Kai buvau jauna, dar tik pradėjusi dirbti, būdavo nejauku. Gal dėl iš vaikystės atsineštų baimių. Dabar kapinės nekelia panašių emocijų. Be to, esu ne viena. Netoliese guli palaidotas ir mano mylimas vyras, – pareiškia pašnekovė.

Ir mudvi trumpam nutylame.

Moteris jį kas rytą aplanko, mintimis pasidalina naujienomis ir skuba prie darbų.

Pasak Vandos, mirtis mylimąjį išsivedė labai netikėtai. Mirtina liga vyrą pasiglemžė per mėnesį. Mudvi sustojame ties jo kapu.

Kapelis papuoštas baltais dekoratyviniais krūmeliais. Per vidurį jį dengia marmuro plokštė, kairė kapo pusė neapsodinta. Moteris sako, kad čia kažkada bus palaidota ir ji.

Laikas greit bėga

Patraukiame link „3D“ kapo. Moteris sako, jog tokį netyčia galima greit sugadinti. Jo paviršius – stiklinis.

– Va, jei gretimame kape laidotų, uždengtų šį brezentu, tačiau ant jo paprastai metamos iškastos žemės. Kai reikia užkasti, duobkasys, jas semdamas, gali netyčia barkštelėti kastuvu ir suskaldyti stiklą, – susirūpinusi dėsto Vanda.

Juodoje kapo plokštėje atspausdinta gėlių ir žvakių nuotrauka padengta perregima stiklo plokšte.

Patraukiame atgal link sargo namelio. Prasilenkiame su nediduke aikštele ties šiukšlių konteineriais. Prižiūrėtoja išsako susirūpinimą, jog dar nebuvo informuota apie per Vėlines vyksiančių Šv. Mišių laiką. Paprastai erdvės paruošimas netrunka: nustumiami šiukšlių konteineriai, pastatomi reikiami baldai, ir tiek.

Sutinkame į kapus einančią pusamžių porą.

– Vandute, mes nusidėjome, važiavome į teritoriją automobiliu, – šmaikščiai pareiškia sutiktieji. Kapinių prižiūrėtoja nusijuokia, linkteli.

Pagal taisykles įvažiuojantieji privalo informuoti prižiūrėtoją apie savo ketinimus. Tačiau kai kurie nuolatiniai kapinių lankytojai Vandai jau puikiai pažįstami, ir ji pasitiki, kad jie laikysis tvarkos. Jai smagu, jog žmonės ją pažįsta, smagu matyti pažįstamus veidus.

O 28-eri metai kapų prižiūrėtojos darbo – daug ar mažai?

– Labai mažai. Laikas greit bėga, – sako ji.

Mudvi dar nužvelgiame prie pagrindinio tako esantį vaiko kapelį. Prieš keletą metų jis dar buvo nukrautas pliušiniais žaislais.

– Jau nebeneša. Matyt, susitaikė, – konstatuoja Vanda.

Mudvi atsisveikiname. Nespėjus man nueiti moterį jau šnekina greta stoviniuojančios prekiautojos. Ryt aikštelė prisipildys automobilių, atvyksiančių iš visos Lietuvos aplankyti savo artimųjų, pagerbti mirusiuosius. Dar neseniai šalia buvusius, taip staiga išėjusius.