Laidojimo tradicijos: daug papročių nuėjo užmarštin 
Įkelta:
2021-10-27
Nuotrauka
k
Nuotraukos autorius:
Reginos Vaičaitienės nuotrauka
,
Nuotrauka
k
Nuotraukos autorius:
Reginos Vaičaitienės nuotrauka
,
Nuotrauka
k
Nuotraukos autorius:
Reginos Vaičaitienės nuotrauka
,
Nuotrauka
k
Nuotraukos autorius:
Reginos Vaičaitienės nuotrauka

Laikas keičia mūsų įpročius, koreguoja per amžius susiklosčiusias tradicijas. Mintis parašyti apie tai, kaip keičiasi žmogaus kelionės Anapilin kilo pavarčius Tauragės kultūros paveldo archyvą ir pastebėjus, kad daug papročių nueina užmarštin. Užmarštin nueis ir tai, kuo gyvename dabar. 

Netektis – viena skaudžiausių patirčių žmogaus gyvenime. Patiriant didžiulį išgyvenimą visgi tenka artimąjį Anapilin išlydėti deramai ir su pagarba. Net ir paskutinė žmogaus kelionė laikui bėgant keičiasi, kaip ir keičiasi visas mūsų žemiškasis gyvenimas. 

Dar prieš keletą metų buvo įprasta mirusiojo kūną laikyti dvi naktis ir laidoti tik trečią parą. Kodėl taip elgdavomės ir kodėl dabar šarvojimo laikas neribojamas, klausėme Tauragės Šv. Trejybės bažnyčios klebono Mariaus Venskaus. 

„Trijų dienų šarvojimo laikas buvo siejamas su Kristaus prisikėlimu – Kristus prisikėlė po trijų dienų, ir tai integruota į mūsų laikus. Reikia paminėti, kad šiuolaikinė medicina čia taip pat vaidina deramą vaidmenį. Dabar medikai mirtį diagnozuoja tiksliai. Anuomet pasitaikydavo atvejų, kai žmogus, laikytas mirusiu, atsikeldavo. Kalbama apie letargo miegą, kitus tuometinei medicinai neįveikiamus reiškinius. Keičiasi laikai, keičiasi ir papročiai. Jei atlieka apeigas ir nesilaiko nuostatos „kad tik greičiau“, tuomet viskas yra žemiška“, – svarsto jis. 

Nuotrauka
k
Reginos Vaičaitienės nuotrauka

Senesniuose įrašuose aptinkame faktą, jog mirusįjį reikėdavo palaidoti iki pietų. Ar tai turi teologinį pagrindą? 

„Anksčiau nebuvo tiek privataus transporto, žmonės turėdavo vieni kitus pasiekti visuomeniniu transportu, galiausiai laidojimo paslaugos nebuvo taip sukoncentruotos ir pasiruošimas trukdavo kur kas ilgiau, todėl reikėdavo daug daugiau laiko. O bažnyčia nereglamentuoja laidojimo laiko. Religinio aspekto šioje vietoje nėra, laikrodis ir laikas čia nesvarbus. Tiesiog stengiamės tai atlikti pirmoje dienos pusėje, kad atvykę pagerbti Velionį žmonės neišskubėtų į namus palikę artimuosius giliame skausme, kad dar pabūtų ilgiau. Galiausiai, kad savo transportu atvykę pasiektų atokiau esančius namus“, – teigia klebonas.

Išlydint velionį Anapilin keičiasi ne tik papročiai, bet ir „mados“

Dažnas dar prisimena laikus, kai ištikus nelaimei – mirus artimajam – namuose kildavo tikras sąmyšis: iš kambarių nešami baldai, iš turimų lentų, durų konstruojamas šarvojimo stalas, kambario sienos dengiamos austiniais užtiesalais. Jų turėdavo kaimo audėjos. Aukštai sienose būdavo prikalama vinių vainikams kabinti. Lempa būtinai būdavo pridengiama juoda skarele. Namuose uždengdavo visus esančius veidrodžius. O kitose namų patalpose vykdavo pasiruošimas gedulingiems pietums: būdavo skerdžiamos kiaulės, samdoma gaspadinė ir ruošiamasi gedulingiems pietums. Visas maistas būdavo ruošiamas namuose: šalti užkandžiai, vyniotiniai, karšti patiekalai, mišrainės ir kt.

Šiuo metu visas su kelione Anapilin susijusias paslaugas galima nusipirkti. 

Žmonės, atliekantys šią paslaugą, siūlo velionio palaikų paėmimą iš mirties vietos, nuvežimą į morgą, parvežimą, paruošimą paskutinei kelionei – nuprausimą, aprengimą. Dažnai verslininkai, teikiantys šias paslaugas, glaudžiai bendradarbiauja ir gali pasirūpinti šarvojimo salės nuoma, giedotojais, gėlėmis, duobės iškasimu, palaidojimu arba tai atlieka patys. Verslininkų, atliekančių šias paslaugas duomenimis, vidutinės laidotuvės perkant paslaugą nuo mirusiojo paėmimo iš namų iki palaidojimo, artimiesiems vidutiniškai kainuoja nuo 900 iki 1800 eurų. Tai kainos, vyraujančios rajoninio tipo mieste.  Jei velionis laidojamas iš karto, be šarvojimo laiko, gali pakakti vienkartinės laidojimo pašalpos, kuri dabar yra 312 eurų. 

Iš senų laikų grįžta kremavimas

Reikėtų paminėti, kad iš senų laikų sugrįžta mirusiojo kūno kremavimas. Lietuvoje mirusiųjų palaikų kremavimas buvo įteisintas 1932 m., o jau 1936 m. Kauno medicinos universitete pradėjo veikti pirmasis ir vienintelis šalies krematoriumas.

2009 m. teko organizuoti Mažosios Lietuvos signataro Jono Vanagaičio palaikų perlaidojimą iš  Detmoldo kapinių (Vokietija) į Bitėnų kapines Pagėgių savivaldybėje. Į tėviškę buvo parvežta urna, todėl teko domėtis, kaip taisyklingai reikėtų palaidoti palaikus urnoje. Atkreipiu dėmesį, tai buvo prieš 11–12 metų, tačiau konkretaus atsakymo niekas nedavė. Tai leidžia daryti prielaidą, kad 2010 metais urnos laidojimas dar nebuvo itin paplitęs reiškinys. 

2011 m. Kėdainiuose buvo atidarytas pirmasis Lietuvoje krematoriumas, kuriame galima kremuoti 4000 kūnų per metus. Kremavimo paslaugas atliekantys paslaugų teikėjai tokį laidojimo būdą įvardina kaip estetiškesnį ir mažiau artimuosius traumuojantį laidojimo būdą. 

Nuotrauka
k
Reginos Vaičaitienės nuotrauka

Kremavimo paslaugos ypač populiarios laidojant intelektualus, žinomus visuomenės ar veikėjus. Susidarius eilėms kremuoti palaikai kartais gabenami į kaimyninę Lenkiją, kurioje paslaugos kainuoja kur kas pigiau. Kėdainiuose ši paslauga kainuoja nuo 400 iki 700 eurų, priklausomai nuo to, ar užsakovas naudosis transporto paslaugomis. Tada kainą dar koreguos atstumas.

Laidotuvių išlaidas šiais laikais yra labai sunku numatyti. Tai lemia daug veiksnių. Tačiau vidutinės išlaidos palydint žmogų į paskutinę kelionę siekia apie 3000–4000 eurų. 

Kalnų giedojimą keičia muzika

Kas gi vyksta šarvojimo salėje, kurioje būna pašarvota urna su mirusiojo palaikais? Jei Anapilin išlydimas garbingo amžiaus žmogus, tradicijos dažniausiai išlieka tokios pačios – vakare velionis „apgiedamas“. Pastaruoju metu visiškai baigia išnykti tradicinis „kalnų giedojimas“. Ši giedojimo tradicija nuo 2020 metų kovo 4 dienos yra įtraukta į Nacionalinio nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. 

Vos prieš 3–5 metus, prasidėjus giedojimui, šermenyse buvo nepriimta vaikščioti. Laikui bėgant to visiškai imta nepaisyti ir giedojimo metu žmonės ateina, išeina iš šarvojimo salės kada panorėję. Tik garbingo amžiaus žmonės arba giliau tikintys parodo pagarbą velioniui, jo artimiesiems ir šio ritualo metu nevaikšto.

Šiais laikais vietoj giedojimo laidotuvių metu dažnai galima išgirsti pasaulietiškas giesmes ar net lyriškas dainas. Jei prieš keletą metų per laidotuves būdavo grojama varinėmis dūdomis ar elektriniais klavišiniais instrumentais, tai šiandien laidotuvių muzikantai groja kas kuo moka: smuiku, dūdomis, kanklėmis, klavišiniais instrumentais arba gieda pagal fonogramą. Tačiau šermenų metu, vakarais ir išlydint į paskutinę poilsio vietą išliko tradicija velionį „apgiedoti“ giedant gyvai. Pasitaiko išimčių, kai artimieji, taupydami lėšas ar jų tiesiog neturėdami, naudoja audioįrašus. Arba kai giedotojų reikiamu metu tiesiog nėra, tam laikui jie būna jau užsakyti. 

Dienos metu šarvojimo salėje dažniausiai skamba klasikinė arba kita gedulinga muzika. Pasitaiko atvejų, kai į šermenis kviečiami pavieniai atlikėjai, ypač jei jų yra mirusiojo aplinkoje, giminėje ar  darbovietėje. Jie atlieka keletą giesmių mirusiajam pagerbti. Nepriklausomai nuo to, ar velionio palaikai šarvojami urnoje, ar karste, giedojimo ypatumai stebimi tokie pat. 

Pašarvojus palaikus urnoje tapo įprasta demonstruoti vaizdinę medžiagą iš velionio gyvenimo akimirkų. Ypač jei Anapilin išlydimas jaunesni žmogus. Arba paruošiami lankstinukai, kuriuose surašomi pagrindiniai velionio gyvenimo faktai. Jei velionis pašarvotas karste, vaizdinė medžiaga nenaudojama. 

Nuotrauka
k
Reginos Vaičaitienės nuotrauka

Gėlės – daugiausia baltos

Dėl gėlių, puokščių, vainikų nėra nusistovėjusios tvarkos, tai labiau skonio reikalas. Tačiau jeigu prieš 5–7 metus dar galima buvo laidotuvių metu pamatyti įvairių spalvų gedulingų puokščių, tai pastaruoju metu vyrauja balta spalva. Retais atvejais galima pamatyti kitų spalvų puokštes. Margų spalvų puokštes dažniau galima pamatyti ant kapų, bet ne laidotuvių metu. Einant pagerbti mirusiojo kartais nešamos gedulo žvakės. 

Palydėdami artimąjį į paskutinę kelionę giminės ir artimieji rankose neša po du baltus gėlės žiedus. 

Teko girdėti kunigo raginimą nenaudoti traškančio popieriaus gedulingoms puokštėms apipavidalinti, neva popieriaus traškėjimas trikdo visų susikaupimą ir rimtį. 

Pastaruoju metu tampa vis labiau populiaru pagarbą artimiesiems išreikšti pinigine parama, kuri tikrai visada praverčia. Pinigai dedami į aukų dėžutę, kuri stovi prie velionio portreto ir informacijos apie velionį, laidotuves. Kiti pinigus deda į gedulo vokus ir atiduoda artimiesiems, kiti tiesiog padeda prie karsto ar urnos. 

Prie įėjimo į šarvojimo salę ant stalelio statomas velionio portretas ir informacija, kada gimęs velionis, kada ir kur bus laidojamas, kur ir kada už velionį bus aukojamos šv. Mišios.  

Karstą veždavo sunkvežimiu

Jei šiandien į paskutinę kelionę velionį veža katafalkas, tai dar maždaug iki 2000 m. į kapines karstą veždavo bortiniu sunkvežimiu. Būdavo nuleidžiami sunkvežimio bortai. Jie puošiami austiniais juodai baltais užtiesalais. Prie sunkvežimio kabinos bortas būdavo apkaišytas berželiais, o jei laidotuvės vykdavo žiemą – eglutėmis, pušimis. Karstą dalį kelio nešdavo ir tik vėliau susėsdavo į mašinas palydėti į kapines. Ypač jei pakeliui pasitaiko velionio namai ar darbovietė, iš pagarbos velioniui stengdavosi šią kelio atkarpą karstą nešti. Šiais laikais katafalkas veža velionį iki pat kapinių, o nešamas jis nuo kapinių vartų iki duobės. 

Pagal Skaudvilės gyventojos Antaninos Petkevičienės, gimusios 1915 m., užrašytus prisiminimus, vietą laidojimui parinkdavo kunigas. Vėliau šios teisės suteiktos kapinių sargui, anot Antaninos, „kapininkui“. 

Jei kapinės yra pripažintos neveikiančiomis, jose laidoti negalima. Jei kapinės yra pripažintos riboto laidojimo, jose galima laidoti į jau esančią giminės ar šeimos kapavietę. 

Ankstesniuose užrašymuose apie laidojimą dažnai galima rasti apie savižudžių, nekrikštų arba negavusių paskutinio patepimo laidojimą kapinių kampe arba net už kapinių tvoros. A. Petkevičienė pasakojo: „Velionio karstą keldavo per kapinių tvorą, o ne įnešdavo pro vartus. Juos laidodavo įvairiu paros metu. Kartais net iš po nakties galėdavai rasti naujai supiltą kapo kauburėlį“. 

Pasak klebono M. Venskaus, čia vėl permainas įnešė pats gyvenimas: „Žmogaus kelionė negali kirstis su jo sąžinės laisve. Jei velionis niekada nėjo į bažnyčią, buvo netikintis, o artimieji ateina ir prašo atlikti laidojimo apeigas, klausiame, ar jie neina prieš mirusiojo valią. Dažniausiai jie pasielgia prieš mirusiojo valią ir bažnyčios paslaugų nori. Anksčiau savižudybę traktavome kaip panieką Dievo dovanai – gyvybei. Dabar  reikia suprasti, kad laikai visiškai ne tokie. Psichologijos mokslas įrodo, kad atimti sau gyvybę dabar gali ir giliai tikintis žmogus. Krikščionybėje svarbiausias – žmogus, todėl į besikeičiančius reiškinius žvelgiame atsargiai, visų pirma pagerbdami žmogų“.  

Anksčiau nuolatinių duobkasių nebūdavo. Duobę kasdavo paprašyti kaimynai, giminės. Su duobkasiais būdavo atsiskaitoma lauknešėliu, kuriame būdavo alaus, degtinės. Duobkasius  pavaišindavo pietumis. Dabar šias paslaugas vėlgi atlieka verslininkai. 

Anksčiau velionio karstą nešdavo artimieji, pažįstami. Dabar šią paslaugą teikia laidojimo įmonės. Tačiau pasitaiko atvejų, kad kai giminė plati, iš pagarbos mirusiajam karstą neša artimieji. 

Nuotrauka
k
Reginos Vaičaitienės nuotrauka

Atmintyje išlikęs nešikų aprišimas lininiais rankšluosčiais, vėliau – austomis juostomis. Pasak A. Petkevičienės, rankšluosčiai likdavo kaip padėka nešikui už atliktą paslaugą. O dar anksčiau nešikus apjuosdavo stuomeniu – linine balta drobė, iš kurios išeidavo pasiūti baltinius. 

Šiais laikais nešikai dažniausiai apsiaučiami vienodomis skraistėmis, aprengiami vienodais švarkais, paltais, priklausomai nuo metų laiko. Estetikai skiriama daug dėmesio. 

Prakalbos prie kapo duobės buvo ir yra sakomos, tačiau pastaruoju metu tai daroma vis rečiau, nebent laidojamas žinomas žmogus, nusipelniusi asmenybė. 

Ant kapo – kryžiaus ženklas

Kapo duobės puošimas atsirado apie šeštąjį dešimtmetį. Anksčiau kapo duobę puošdavo eglių šakomis ir gana gausiai, beveik uždengdami visą ertmę. Gėlėmis duobės nepuošdavo tik dėl to, kad eidami į laidotuves nešdavo kur kas mažiau gėlių. Pateikėja pasakojo, kad gigantomanijos laikais, apie 1970-uosius, duobes išklodavo lovatiesėmis ar lino drobe.  

Karstą į duobę leisdavo vadžiomis ar juostomis. Vėliau pradėtos naudoti specialios juostos, kurios būdavo laikomos varpinėje, prie bažnyčios. Šiais laikais neakcentuojama juostų išvaizda, naudojamos stiprios, patikimos juostos. 

Prieš užkasant velionį į duobę mesdavo žemės saujelę. Pirmiausia tai atlikdavo artimieji, linkėdami minkštos žemelės, išreikšdami pagarbą mirusiajam. Po jų tai darydavo kas panorėję. Ši tradicija yra išlikusi ir dabar. 

Ant supilto kapo kastuvo kotu duobkasiai įspaudžia kryžiaus ženklą. Šis veiksmas atliekamas ir dabar. 

Pastaruoju metu vis dažniau supylus kapo kauburėlį tampa populiaru gražiai jį išpuošti. Iš gausybės atneštų gėlių, nukarpant kotus, sudedami ornamentai. 

Gedulingi pietūs šiais laikais užsakomi kavinėse, kitose maitinimo įstaigose. Provincijoje dažnas atvejis, kai bendruomenė turi savo laisvalaikio salę, gedulingi pietūs organizuojami ten, o maistas  užsakomas iš tokias paslaugas teikiančių verslininkų.    

Didelis paminklas rodė statusą

Pasak A. Petkevičienės, maždaug iki 1930 m. kapinių beveik niekas neprižiūrėdavo. Jose net ganydavosi avys, ožkos. Ant kapo pasodindavo vieną kitą tradicinę darželio gėlę – bijūną, jurginą. Nuo 1950 iki maždaug 1985 m. buvo statomi lieti betoniniai, ne kryžiaus formos paminklai, su velionio nuotrauka. 

1960–1970 m. statant antkapius vyravo gigantomanija. Laikytasi nuostatos, kad kuo didesnis paminklas, tuo didesnė pagarba mirusiajam, arba tiesiog didelis paminklas rodydavo statusą visuomenėje. XX–XXI a. pradžioje ypač daug dėmesio skiriama kapaviečių tvarkymui. Statomi prabangūs paminklai. Pastaruoju metu kapavietės masiškai uždengiamos granito plokštėmis, akmens masės plytelėmis. Manoma, kad tai susiję su masiška emigracija. Atsirado kapaviečių priežiūros verslas, kuomet artimieji gali šią paslaugą užsakyti. Sutvarkius kapavietę, technologijų pagalba galima persiųsti fotografiją ir elektroninės bankininkystės pagalba gauti uždarbį. 

Palaidojus statomas laikinas medinis kryžius. Tačiau jei kapavietėje jau yra palaidota, laikinojo kryžiaus atsisakoma. 

Laidoti į tą pačią duobę kelis šeimos narius buvo negalima. Dabar į tą pačią duobę yra laidojama, bet praėjus ne mažiau kaip 25 metams. Tai reglamentuoja galiojantys teisės aktai. 
Minėtos gigantomanijos laikais ant paminklų būdavo įprasta rašyti ilgas ketureiles sentencijas. Šiuo metu sentencijų dažniausiai atsisakoma, paliekant ant paminklo tik įrašą su velionio vardu, pavarde, gimimo ir mirimo data.

Gedulo akcentai nebesvarbūs

Gedėjimui šiais laikais skiriama vis mažiau išorinio dėmesio: t. y. Jei anksčiau artimieji gedėdavo vilkėdami juodais rūbais, vyrams ant švarko atlapo būdavo prisiuvama juoda gedulo juostelė, moterys nešiodavo juodą skarelę ar šalikėlį. Mamos, tėvo buvo gedima vienerius metus, brolio, sesers – pusę metų. 

Šiuo metu gedėjimo laikas neakcentuojamas. Tai yra kiekvieno žmogaus vidinė būsena. Gedulo akcentai taip pat nebesvarbūs. Juos dažniausiai galima pamatyti tik laidotuvių metu. Šią tradiciją dar palaiko vyresni arba giliau tikintys žmonės.

Pirmą kartą mirusysis būdavo minimas po 4 savaičių. Tai vadinama keturnedėliu. Mišios būdavo užperkamos po metų (metinės). Šiais laikais mirusysis pirmą kartą minimas praėjus devynioms dienoms po mirties (devintinės). Šių datų minėjimas – tai užsakytos Šv. mišios, kapo lankymas. 

Lapkričio 1 dieną minima Visų mirusiųjų diena, lapkričio 2 dieną – Vėlines. Nuo 1990 m. lapkričio 1 diena paskelbta nedarbo diena. O nuo 2020 m. LR Seimas paskelbė dar vieną nedarbo dieną – Vėlines, lapkričio 2 dieną.  

Šiomis dienomis lankomi artimųjų kapai, susitinkama su giminaičiais. Kai lapkričio 1-oji tapo laisvadieniu, o tai įvyko atgavus nepriklausomybę, neliko masinių Visų mirusiųjų dienos minėjimų. Iki 1990 m. jie būdavo organizuojami. Renginį organizuodavo kultūros namų darbuotojai. Kapinėse būdavo sukraunamas ir uždegamas aukuras. Daugelyje kapinių aukuras būdavo pastatytas stacionarus. Jis simbolizuodavo amžiną mirusiųjų atminimą. Numatytu laiku, po šv. Mišių, būdavo organizuojami minėjimai, skaitomos eilės, grojama lyriška muzika ar leidžiami atitinkami muzikiniai įrašai. Renginiai būdavo įgarsinami, tad girdėdavosi gana toli nuo kapinių. Kunigai šiuose renginiuose nedalyvaudavo. 

Nuotrauka
spaudos

 
Tauragės kultūros centro Paveldo tarnybos vyr. specialistė Svetlana Jašinskienė 

 

 

Nuotrauka
gedulo ir vilties
Įkelta:
2022-06-15
Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, minint 81-ąsias masinio gyventojų arešto ir trėmimo metines, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejus surinko statistinius duomenis apie sovietų represuotus tauragiškius. 
Nuotrauka
partizanai
Įkelta:
2022-05-24
1952 m. gegužės 21 dieną Tauragės rajone, Tyrelių miške, netoli nuo Žygaičių seniūnijos Aukštupių kaimo, kaudamiesi su kur kas gausesnėmis priešo pajėgomis, garbingai žuvo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Jūros (Žalgirio) būrio vadas Antanas Sudeikis, slapyvardžiu Girėnas, ir jo brolis Zigmas Sudeikis, kurio partizaninis slapyvardis – Darius. Gegužės 21-ąją nuo jų žūties sukako 70 metų. 
Nuotrauka
 Jančauskas
Įkelta:
2022-05-04
Išėję pasivaikščioti tauragiškiai Kartų parke gali pamatyti naują išskirtinį suoliuką. Jis pastatytas tautodailininko-kraštotyrininko Liudo Jančausko atminimui. Taip 110 metų sukaktį paminėti sugalvojo L. Jančausko dukra Sigutė Pavilionienė. Simboliška ir prasminga, kad L. Jančauskas gimė gegužės 3-iąją, kai minima Pasaulinė spaudos laisvės diena, o gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.  
Nuotrauka
simonaityte
Įkelta:
2022-04-20
Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais. Taip siekiama paminėti, jog prieš 125 metus gimė ši išskirtinė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. Ne tik aukšti politikai, bet daugybė literatūros, kultūros mylėtojų žino, kad Ieva Simonaitytė yra paskutinė Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga kūrėja, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Idėja paminėti rašytojos jubiliejų ir paskatinti jaunus žmones, moksleivius skaityti, ieškoti, atrasti ir džiaugtis atrastomis Ievos Simonaitytės sąsajomis su Tauragės kraštu kilo Martyno Mažvydo progimnazijos lietuvių kalbos mokytojai Linai Tekorienei. Į projektą „Ievos Simonaitytės pėdsakai Tauragės krašte“ įsitraukė progimnazijos aštuntokai, istorijos mokytoja Vilija Valuckienė. 
Nuotrauka
partizanai
Įkelta:
2022-04-12
Tauragės krašto muziejus ,,Santaka“ kartu su Tauragės šaulių 702-ąja Juozo Kasperavičiaus kuopa balandžio 9 d. organizavo Lietuvos partizanų Juozo Kasperavičiaus ir Albino Biliūno žūties, įvykusios prieš 75 metus, minėjimą. Partizanų atminimo minėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje, po to buvo iškilminga rikiuotė prie paminklo Kęstučio apygardos partizanams, vėliau vykta į žūties vietą miške (Tauragės r. Antegluonio k.), Tauragėje partizanai pagerbti memoriale prie Tremties ir rezistencijos muziejaus, surengta istorinė konferencija Kultūros rūmų konferencijų salėje.
Nuotrauka
nairanauskas
Įkelta:
2022-04-01
Istorijos tyrinėtojo Jono Nairanausko knygose – tragiškai susiklostę Tauragės krašto žmonių likimai. Vienoje knygų jis papasakojo apie sovietinių jėgos struktūrų pradėtą bylą prieš Antaną Dragūną – buvusį Žygaičių valsčiaus viršaitį. Kaip pasakojo J. Nairanauskas, sovietų įkalinto kraštiečio artimieji ilgą laiką nežinojo, kur jis dingo. Lietuvos ypatingajame archyve surinkti dokumentai galiausiai atskleidė paslaptį.
Nuotrauka
kronika
Įkelta:
2022-03-16
„Perskaitęs duok kitam! Jei gali, padaugink! Eina nuo 1972 metų“ – tokia žinia buvo skelbiama kiekvieno „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ (toliau – „Kronika“) numerio antraštėje. „Kronikos“ leidimas – vienas ryškiausių lietuvių tautos neginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai momentų. Pirmasis leidinio numeris išėjo 1972 m. kovo 19 d. „Kronika“ pateikdavo faktus apie sovietinės valdžios vykdytą tikinčių katalikų (tiek dvasininkų, tiek ir pasauliečių) persekiojimą ir diskriminaciją. Leidinys būdavo perduodamas į laisvąjį pasaulį ir iš ten per sovietų trukdomas radijo programas pasiekdavo okupuotą Lietuvą. Renkant duomenis, rengiant, dauginant, platinant „Kroniką“ dalyvavo šimtai žmonių. Dešimtys „Kronikos“ bendradarbių buvo nuteisti kalėjimo ir lagerio bausmėmis ar ištremti į Sibirą. Tarp jų už „Kronikos“ leidimą 1983 m. suimtas ir 6 metų lagerio bei 4 metų tremties bausme nuteistas pagrindinis leidėjas kunigas Sigitas Tamkevičius. Tačiau vietoje įkalintų ar nukentėjusių stodavo nauji pasišventę žmonės ir „Kronika“ niekada nesustojo ėjusi. Per 17 metų buvo išleistas 81 numeris, paskutinis simboliškai išleistas 1989 m. kovo 19 d. Tuo metu Lietuvoje jau buvo įsisiūbavęs Atgimimo Sąjūdis ir viešai buvo išleistas šimtatūkstantiniu tiražu Lietuvos katalikams skirtas žurnalas ,,Katalikų pasaulis“. „Kronika“ ir šiais laikais lieka pasipriešinimo okupacijai pavyzdžiu ir daugybės dokumentuotų Lietuvos katalikų persekiojimo ir diskriminavimo atvejų autentišku istoriniu šaltiniu. Iš „Kronikos“ išrinkau informaciją, kurioje pateiktos žinios apie Tauragės ir Skaudvilės miestuose bei Tauragės rajone vykdytą tikinčiųjų persekiojimą, ir sudėjau chronologine tvarka, pradedant seniausia informacija.
Nuotrauka
Skaudvilės krašto muziejaus nuotrauka
Įkelta:
2022-03-02
Muziejaus eksponatai atskleidžia daugybę įvairiausių faktų. Neretai iš jų susidėlioja visa šeimos ar giminės saga. Pasak Skaudvilės krašto muziejaus muziejininkės Ingos Nagaitienės, Skaudvilės krašto muziejuje saugoma nemažai Liudviko ir Kotrynos Gerkių šeimos palikimo, atskleidžiančio tragišką, o tuo pačiu ir herojišką istoriją. 
Nuotrauka
Zima, prie barako.
Įkelta:
2022-02-22
Baisi dalia teko mūsų tautiečiams po 1940 metų. Tūkstančiai buvo išvežami į tolimąjį šaltąjį Sibirą – į svetimą, nežinomą aplinką. Kaip žinia, ten visai kitas klimatas, visai kita augmenija, visai kiti papročiai ir visai kitoks laukė gyvenimo būdas. Gyvenimas – dėl išgyvenimo. Igarka, Vorkuta, Magadanas, Norilskas, Krasnojarskas, Irkutskas, Džezkazganas... Tai ne žymūs pramonės rajonai, tai Lietuvos sūnų ir dukterų osvencimai ir štuthofai. Ir visgi, nepaisant visų negandų, daugeliui lietuvių pavyko išgyventi, sugrįžti į Lietuvą. Šiandien apie juos rašo istorijos vadovėliai, apie jų gyvenimus kuriami filmai. Kas jie? Tai žmonės, kurie sovietų prievarta buvo išvežti ir priversti gyventi tremtyje.
Nuotrauka
simonaitytė
Įkelta:
2022-01-26
Sausio 23-iąją sukako 125 metai, kai gimė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja Ieva Simonaitytė – talentinga prozininkė, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Siekdamas pažymėti šią sukaktį ir rašytojos kūrybos svarbą, Seimas 2022-uosius yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais. O Tauragės B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka šia proga parengė parodą. 
Nuotrauka
jonusaitis
Įkelta:
2022-01-19
Algirdo Jonušaičio, gimusio 1926 m. Šilutėje, o palikusio šį pasaulį prieš 9 metus Čikagoje (JAV), gyvenimo kelias buvo ilgas ir vingiuotas. Ėjo jis ir pro Tauragę.  Mūsų mieste A. Jonušaitis gyveno itin sudėtingu prieškario laiku, savo akimis regėjo ir pirmąsias karo dienas Tauragėje. Karo pradžioje palikęs Lietuvą,  1945-aisiais atsidūręs bombarduojamame Drezdene, mokęsis lietuvių gimnazijoje Ausburge, 1949-aisiais emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, tarnavęs Amerikos kariuomenėje, paskui baigęs elektros inžinerijos studijas, daug gyvenimo metų atidavęs gynybos pramonei, sukūręs puikią šeimą ir užauginęs penkis vaikus, jis aktyviai dalyvavo evangelikų liuteronų bažnyčios Tėviškės parapijos veikloje ir rašė atsiminimus. „Tauragės žinių“ skaitytojų dėmesiui – keletas ištraukų iš A. Jonušaičio atsiminimų, susijusių būtent su Taurage.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2021-12-19
Praūžęs Antrasis pasaulinis karas paliko ryškų pėdsaką. Vos spėjus pasitraukti vienam okupantui atėjo kitas. Prasidėjo rezistencinė kova, suėmimai, tremtys, prievartinis varymas į kolūkius. Gyvenusieji tuo laikotarpiu apie tai gali daug papasakoti. Tęsdami pasakojimus apie tragišką pokario laikotarpį pristatome dar dvi skaudžias istorijas apie tauragiškių patirtus išgyvenimus, kurias Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkei Aušrai Norvilienei papasakojo Danutė Katinaitė-Juodelienė ir Virginija Martutaitienė.
Nuotrauka
a
B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Įkelta:
2021-11-18
Ar žinote, kieno iniciatyva buvusi Rambyno gatvė Tauragėje pavadinta Tremtinių keliu?  Tai Nikodemo Krapavicko, kuris pats buvo tremtinys ir labai daug dėmesio skyrė krašto istorijai – tyrinėjo, rinko, kaupė, sistemino dokumentinę ir ikonografinę medžiagą apie tremtinius. Spalio 30-ąją sukako 110 metų, kai 1911 m. Kunigiškių kaime gimė pedagogas, tremtinys ir politinis kalinys, aktyvus Tauragės rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Nikodemas Krapavickas. B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje surengta prisiminimų popietė-paroda, skirta 110-osioms Nikodemo Krapavicko gimimo metinėms paminėti.
Nuotrauka
k
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotraukos
Įkelta:
2021-11-10
Rugpjūčio 10 dieną sukako 100 metų nuo Juozo Lukšos-Daumanto gimimo, o rugsėjo 4 d. – 70 metų nuo jo žūties. J. Lukša – Lietuvos laisvės kovotojas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atstovas užsieniui. Tai išskirtinė asmenybė, tapusi dėl tėvynės laisvės pasiaukojančio žmogaus simboliu. Todėl 2021 metai buvo paskelbti šio laisvės kovotojo metais. Šio laisvės kovotojų vado gyvenimas tapo legenda jam dar gyvam esant. Lapkričio 4-ąją Tremties ir rezistencijos muziejuje surengtas Juozo Lukšos-Daumanto 100-ųjų gimimo paminėjimas ,,Žmogus, du kartus pralaužęs geležinę uždangą“.
Nuotrauka
a
Bibliotekos archyvų nuotrauka
Įkelta:
2021-10-06
Spalio 5-ąją minėjome Tarptautinę mokytojų dieną, o tai – puiki proga prisiminti ugdymo įstaigą, kurios jau seniai nebėra, bet išlikęs mokyklos pastatas kelia prisiminimus buvusiems Būdviečių mokyklos mokiniams, mokytojams. Šį kartą pateikiame dalį medžiagos, Kęsčių bibliotekininkės, šviesaus atminimo Aristidos Eglynienės surinktos iš Būdviečių aštuonmetės mokyklos, veikusios 1939–1978 m.  
Nuotrauka
tremtis
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejaus archyvo nuotraukos
Įkelta:
2021-10-01
Šį rudenį sukanka 70 metų nuo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą, pavadinto operacija ,,Osen“ (,,Ruduo“). Tai ketvirtas ir paskutinis didelio masto trėmimas (būta ir mažesnių). 
Nuotrauka
a
Nuotraukų koliažas
Įkelta:
2021-09-16
Savo močiutės pasakojimus, primenančius skaudžius lietuvių išgyvenimus, užrašė puikiai tauragiškiams pažįstama Rasa Levickaitė-Šerpytienė. Su Rasa dažnai tenka susitikti Šubertinėje. Vieno susitikimo metu ji užsiminė, jog čia, šitame NKVD kalėjime, kalėjo ir jos močiutė. Tad pristatau Rasos ir jos mamos Helgos užrašytus prisiminimus. 
Nuotrauka
a
Asmeninio B. Toliušytės-Stanevičienės albumo nuotraukos
Įkelta:
2021-09-09
Laikas – kaip srauni upė, nusinešanti ir lapų gūsį, ir ledo lytį, ir Joninių vainikus, ir spalvotus žiedlapius… Ir kartu, atrodo, nusineša visus praeities įvykius. Lieka tik prisiminimai. Bet tie prisiminimai, nori nenori, atgyja, naujai išnyra kaip upės tėkmė prieš staigų posūkį. Apie rezistencinį laikotarpį Tauragės krašte, apie Šubertinę užrašyta išties nemažai skaudžių istorijų. Bet dar ne viskas papasakota, dar ne viskas užrašyta. Ir kol dar gyvi liudininkai kalba, mes fiksuojam. Pristatau naują, niekur neviešintą istoriją apie pokario laikotarpį Tauragės krašte. 
Nuotrauka
a
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2021-09-02
Jau daug metų Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ eksponatų rinkinius papildo klaipėdietės dr. Marinos Kulčinskajos, gyvenančios Švedijoje, dovanojami atvirukai, nuotraukos, kiti vertingi eksponatai, atspindintys mūsų krašto praeitį. Vertėja dirbanti moteris muziejines vertybes perka aukcionuose. Sulaukę Marinos dovanų muziejininkai džiūgauja – tai itin autentiški eksponatai, kurių įsigyti pats muziejus galimybių neturi.
Nuotrauka
kalvanas
Įkelta:
2021-08-05
Vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios gyvenime. Jį pagarbiai vertino ne tik liuteronų bažnyčios tikintieji, bet ir nepriklausomos Lietuvos politikai, valstybės veikėjai, švietimo ir kultūros organizacijų atstovai bei kitų krikščioniškų bažnyčių vadovai. Daugelio akyse jis liko apdairaus ir nuosaikaus būdo žmogus, pasišventęs krikščionis bei ištikimas liuteronų bažnyčios vadovas.
Nuotrauka
A
Įkelta:
2021-07-01
Birželio 23-ąją sukako 80 metų nuo 1941-ųjų birželio sukilimo, kai Laikinoji vyriausybė paskelbė atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. O kaip galime susieti šią datą su Taurage? Vieno sukilimo vadovų žmona buvo kilusi iš Tauragės, ir iš mūsų miesto šeima 1944-aisiais pasitraukė į Vokietiją.
Nuotrauka
Banko rūmai
Įkelta:
2021-06-24
Sužinoję apie naujai statomą objektą, šiais laikais žmonės rūpinasi, kad jis negadintų aplinkos vaizdo. Pastatas turi būti gražus ir įdomus. Tačiau tokį požiūrį, pasirodo, žmonės turėjo toli gražu ne visais laikais. Pernelyg puošnu, paprasti ūkininkai gėdysis įžengti į vidų – taip tarpukariu skambėjo argumentai, kodėl nereikėtų statyti Tauragės banko rūmų, šiuo metu laikomų vienu žymiausių tarpukario metų architektūros pavyzdžių, kuris iki šių dienų išliko mažame Lietuvos mieste.