Karina SĖRIKOVA
Į Lomius važiavau vedama smalsumo, kaip gi mezgamos po daugiau nei šimto metų užmaršties į madą vėl grįžusios riešinės, o sutikau ne tik riešinių mezgimo meistrę, tačiau ir tikrą auksarankę Ramunę Petravičiūtę-Kinderienę – susipažinkite su ja.
Riešinių istorija
Riešinės arba riešės – ant rankos riešo maunami megzti, dailiai siuvinėti rankogaliai. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje riešinės buvo paplitusios visoje Lietuvoje.
Iš pradžių riešines ir moterys, ir vyrai nešiojo dėl praktiškų sumetimų – kad šaltis neprasiskverbtų pro plačias drabužių rankoves. Neįmantrios riešinės buvo skirtos kasdienai ir darbui. Jas moterys megzdavo ar nerdavo iš šiltų storų ar pusstorių vilnonių siūlų. Riešinės ne tik šildydavo, tačiau ir saugodavo baltus baltinių rankogalius, kad šie ne taip greitai susiteptų.
Riešinės, skirtos kasdienai, dažnai būdavo vienspalvės, vyraudavo nesudėtingi raštai: rombai, kryžiai, eglutės, grandinėlės. O štai šventėms, išeigai skirtas riešines, kuriomis puošdavosi per šventes, ruošdamiesi į bažnyčią, lietuvės megzdavo ir vienspalves, ir raštuotas, mezgėjos riešines dar išpuošdavo spalvotais karoliukais.
Būtent apie tokias riešines „Tauragės žinioms“ papasakojo Ramunė Petravičiūtė-Kinderienė.
Riešinės – daugiausiai per savaitę
Ramunė – ne tauragiškė. Į Tauragės kraštą atitekėjo iš Šakių rajono. Šiuo metu R. Petravičiūtė-Kinderienė dirba Tauragės rajono kultūros centro Lomių filialo meno vadove.
Ramunė prisipažino, kad rankdarbiais domisi nuo pat vaikystės. Šiuo amatu ją užkrėtė, kaip dažnai nutinka, močiutė. Riešinėmis susidomėjo prieš dvejus metus – kai apsilankė rankdarbių kursuose Kelmėje. Dabar Ramunė sako yra tokia įgudusi, kad riešinę gali numegzti per vakarą.
– Kadangi prieš išmokdama megzti riešines, mokėjau megzti, riešinių mezgimo techniką perpratau greitai. Manau, nemezgantis žmogus riešines nusimegztų maždaug per savaitę, – pasakojo Ramunė.
Riešinių pavyzdžių Ramunė ieško interneto platybėse, žurnaluose, laikraščiuose. Moteris pasakoja, kad kartais, pamačiusi patinkančias riešines ant kito žmogaus rankų, nusipiešia schemą ir namuose bando atkartoti matytą raštą.
Ramunė prajuokino prisipažindama, kad sau nusimezgė vos vienerias riešines, kurias pokalbio metu ir mūvėjo.
– Batsiuvys be batų, aš be riešinių, – juokėsi auksarankė.
Patarimai
Riešines Ramunė pataria megzti iš plonų vilnonių vienspalvių siūlų. Standartinis riešinių plotis – apie penkiasdešimt akių. Mezgama 1,5 numerio virbalais vadinamuoju ripso raštu, į jį įmezgant ant siūlo suvertų karoliukų.
Ramunė sako, jog renkantis karoliukus reikia atkreipti dėmesį, kad jie būtų stambesni ir kad jų skylutės būtų didesnės.
Išbandė įvairias technikas
Riešinės – ne vienintelis jaunos moters hobis. Tačiau besikuklindama ji nenorėjo visų savo talentų vardyti, tačiau už Ramunę jos gabumus atskleidė kolegė. Paaiškėjo, kad šakiškė ne tik mezga, tačiau ir siuva, siuvinėja kryželiu, neria, velia iš vilnos, pina iš vytelių ir šiaudų, yra išbandžiusi dekupažą, origami. Maža to, savo darbus Ramunė pristatė paskutinės „Duokim garo!“ laidos metu.
Pašaukimą Ramunė turi ne tik rankdarbiams. Pati išmoko kankliuoti, groti akordeonu, sintezatoriumi, o dabar ir – gitara. Moteris vadovauja kanklininkių būreliui, groja moterų vokaliniame ansamblyje „Agluona“.