Artėjant svarbiausioms valstybinėms šventėms progą tautiškumą perteikti piešiniuose turėjo ir jaunieji Lietuvos menininkai. Iš 423 konkursui „Ateities miestai“ siųstų piešinių atrinkta 20 favoritų, kurių skaitmeninį katalogą kovo 1–15 dienomis ketinama pristatyti Lietuvos Respublikos Seime Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skirtoje parodoje. Sėkmės sulaukusio ir į 20-uką patekusio piešinio autorė tauragiškė abiturientė Beatričė Arštikytė pasakoja, kad laisvė jai svarbi ne tik kaip Lietuvos pilietei, bet ir kaip meno kūrėjai.
Konkurse – ne pirmą kartą
Nepriklausomos Lietuvos vaikams mūsų šalies istoriją dabar primena istorinės knygos, filmai ar tėvų, senelių bei mokytojų autentiški pasakojimai. Nors Nepriklausomos Lietuvos vaikai patys ir neišgyveno šaliai sunkių laikų, per valstybines šventes jie jaučia pagarbą vyresniajai kartai, prisidėjusiai prie Nepriklausomos Lietuvos sukūrimo. Jaunoji karta prisidėti prie valstybės ateities kūrimo bei puoselėjimo gali kurdama – tą daryti skatina ir Vilniaus dailės akademijos Atviros dailės, dizaino ir architektūros mokykla bei Lietuvos dailės ugdytojų mokykla. Jaunuosius dailininkus ugdančios bendrijos paskelbė nacionalinį mokinių piešinių konkursą „Ateities miestai“, kurio pagrindinė idėja – puoselėti atsakomybės už savo tėvynės bei pasaulio miestų ateitį jausmą. Galvodami apie patogių, racionalių ir ekologiškų ateities miestų kūrimą konkurse dalyvaujantys kūrėjai buvo skatinami idėjas perteikti savo piešiniuose. Konkursas vyko iki sausio 10 dienos. Tarp dvidešimties geriausių jaunųjų Lietuvos kūrėjų darbų – ir tauragiškės Beatričės Arštikytės piešinys.
– Esu Nepriklausomoje Lietuvoje gimusios ir augančios kartos atstovė, todėl negaliu taip stipriai išgyventi valstybinių švenčių, kaip šias išgyvena vyresnioji karta. Vis dėlto stengiuosi bent truputį prisidėti prie valstybinių švenčių minėjimo dalyvaudama kasmetiniuose dailės konkursuose, įsitraukti į mokykloje, mieste organizuojamus renginius. Mano šių metų konkursui „Ateities miestai“ skirtas piešinys susideda iš skirtingų fragmentų, kurie man asmeniškai yra labai reikšmingi. Piešinys asocijuojasi su laisve – vaizduojama jūra, paukščiai ir mitinės būtybės, kurios kyla į dangų. Piešiniu papasakot istorija apie jų kelią į išsilaisvinimą. Kildami į dangų istorijos veikėjai regi šviesą, simbolizuojančią išsilaisvinimą iš senų visuomenės normų, – apie sėkmės sulaukusį piešinį pasakoja Beatričė.
Tauragės meno mokyklos dailės studiją „Kūrybos laisvė“ lankanti tauragiškė pasakoja, kad konkursas jai nėra naujas – dalyvavo jau ne kartą. Mokytojos Vidos Karbauskienės auklėtinė savo šių metų piešinyje perteikiamą istoriją iliustravo naudodama mišrią techniką – tušas, pastelės, pieštukai bei antspaudai kūrėjos mintis pavertė menu. Beatričė mano, kad pažįstamos konkurso nuostatos ir siekiai bei piešinyje palikta dalelė savęs galėjo nulemti ir šių metų sėkmę.
Piešė dar vaikystėje
Beatričė šiuo metu mokosi Tauragės „Versmės“ gimnazijos dvyliktoje klasėje, o baigusi mokyklą svajoja studijuoti menus. Šis ateities siekis susiformavo jau nuo vaikystėje padėtų pirmųjų potėpių, kurie atsidūrė ant… sienų! Tiesa, dar ir dabar keli darbai kabo ant kambario sienų. Ilgainiui tai tampa motyvacija nenustoti piešti.
– Dailė man nuo vaikystės yra artima. Vaikystėje visur piešdavau, tiek ant popieriaus, tiek ant sienų. Namų sienos būdavo išpieštos įvairiais vaikiškais piešiniais. Tėvams, žinoma, tai nepatikdavo, tačiau neprisimenu, jog būčiau labai stipriai juos supykdžiusi. Galbūt patys matė mano didžiulį norą piešti, – svarstė jaunoji menininkė.
Svarbiausia kūrėjui – laisvė
Beatričė pasakoja, kad augant šis kūrybinis pomėgis buvo užmirštas, tačiau neilgam. Šeštoje klasėje į būrelį prisijungti pakvietusi dailės mokytoja V. Karbauskienė „nepaleidžia“ merginos lig šiol. Dailės studijoje „Kūrybos laisvė“ Beatričė įgyja žinių, kurios padeda į piešinius pažvelgti giliau.
– Atradau save dailėje ir lig šiol tęsiu šias paieškas. Manau, kad dailės mokytojai ne slopina kūrėjų vaizduotę, o priešingai, skatina į kūrybą pažiūrėti kitaip – nebijoti jaustis laisva reiškiant savo mintis. Piešdama laisvę aš suprantu kaip visišką atsidavimą, atsisakymą riboti mintis ar galvoti apie kompleksus. Menininkas privalo įdėti dalį savęs, sukurti glaudesnį ryšį, jog stebėtojai geriau pajaustų jo pagrindinę mintį, – teigė B. Arštikytė.