Edmundas Frėjus savo kalvėje, 2009 m.
„Moteris su sparnais“
Iš Tauragės kilusio skulptūros genijaus Edmundo Frėjaus (1949–2009), garsėjusio unikalia technika kurti iš įkaitintos geležies, kūrinių paroda, pavadinta „Metalo alchemija. Edmundo Frėjaus sugrįžimas“, birželio 3-ąją, 16 val., pristatoma Pilyje. Kadaise autorius mokėsi čia buvusioje I-ojoje vidurinėje mokykloje. Pats Edmundas apie savo paauglystę yra sakęs: „Būdamas 14 metų Tauragėje pradėjau dirbti Makso Preso kalvėje mokiniu „gizeliu“, nuo to laiko su kalvyste nesiskyriau“, dažnai pabrėždavo savo žemaitišką kilmę. Tad tam tikra, simboline, prasme E. Frėjaus „neskraidančios paukštės“ sugrįžta ten, kur išsiskleidė menininko sparnai. Viena čia ir liks – skulptūrą „Moteris su sparnais“ skulptoriaus dukros padovanojo Tauragei, 16.30 val. ji bus atidengta.
„Edmundas Frėjus po pasaulį išbarstė daug savo kūrinių, kurių meniškumas buvo skirtingo lygio. Buvo ir tokių, nukaltų dėl darbo ir duonos, dėl pajėgiančių mokėti užsakovų norų, kuriuos jis be širdgėlos užmiršdavo. Tarsi koks amžinas vokiečio protestanto kalvio Preiso nuo Tauragės mokinys jis persisunkė protestantišką pasaulį pakeitusia nuostata: jei nedirbi, žmogau, nuo ryto iki vakaro, tai darai didelę nuodėmę. Nevarstydamas šventyklų durų jis taip smarkiai tos taisyklės laikėsi, kad ir kitus gebėjo užkrėsti, ir pats darbo šventuoju galėjo teisėtai būti paskelbtas. Mus supantis pasaulis dėl to galėjo tvirtėti, o grožio pajauta galėjo virsti įpareigojančiu mus dalyku“, – 2021 m. spalį „Kauno dienoje“ rašė Egidijus Aleksandravičius.
Galynėjimosi su geležimi istorija
Edmundas Frėjus (1949–2009), kalvystės meistras ir skulptorius, gimė 1949 m. Tauragėje. 1976 m. baigė meninio metalo apdirbimo specialybę tuometiniame Telšių taikomosios dailės technikume. Kūrybos metais, kaldamas medalius, mažąją plastiką, skulptūras, aktyviai integravosi į Lietuvos meninį gyvenimą, surengė nemažai personalinių parodų. Kaip artkaunas.lt publikuotame straipsnyje rašo Sigita Aleksandravičiūtė, E.Frėjus, vienas iš nedaugelio menininkų Lietuvoje, skulptūras ne liejo, o kalė iš įkaitintos geležies luito kalvėje, naudodamas tradicinius kalvystės įrankius. Šios skulptūros nenudailintos, nepoliruotos, su aiškiu karščio, plaktuko pėdsaku. Jo kūriniuose galime pamatyti ne tik „išbaigtą“ galutinį vaizdą, bet ir atsekti visą kūrybos procesą, pagrįstą tikslumu, tobulos meistrystės, unikalaus talento ir fantazijos derme.
Pasak jos, E. Frėjaus biografija – tarsi galynėjimosi su geležimi istorija. Ir ne tik su geležimi, bet ir pačiu gyvenimu – su tuometiniu valstybės požiūriu į meną, oficiozine Lietuvos dailininkų sąjungos pozicija, kategorišku menininko-amatininko statusu. Su tokia samprata kovojančiajam reikėjo daugiau užsispyrimo, daugiau talento ir daugiau humoro jausmo. Save Edmundas Frėjus laikė tiesiog kalviu. Jis sugebėjo savo talentą išvystyti sovietinės santvarkos ir savaip formuojamos meno istorijos metais. Jo karštoje geležyje užgimusios ir užgrūdintos figūros laužė stereotipus, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę žavėjo Lietuvos, Prancūzijos ar Izraelio publiką.
„Laisvėjanti rinka, inovatyvios meno kryptys bei smalsaus individo ieškojimai vedė link savito kūrybos braižo. Medalio reljefus ir taikomosios dailės kūrinius pamažu keitė juodo metalo skulptūros. „Į geležį žiūriu kaip, pavyzdžiui, į plastiliną, iš kurio gali daryti, ką nori“ – apie kūrybai pasirinktą medžiagą kalbėjo Edmundas Frėjus. Kalviui metalas – medžiaga, kurią jis pažįsta, jaučia, moka išnaudoti visas galimybes ar „užgaidas“. Meistriškumo ir kartais netikėto rezultato dermė leidžia šaltą ir kietą metalą paversti gyva plastiška medžiaga, kuri, kol karšta, paklususi įgudusio meistro plaktukui, sustingsta neįtikėtinais gyvais pavidalais. Svarbiausias kalvystėje išlieka darbo procesas, medžiagos paklusnumas turi būti sąlyga greitam gaminio ar skulptūros formavimui. Tokiam procesui reikalinga greita reakcija, tempas, didelė fizinė jėga“, – rašo S. Aleksandravičiūtė.
Didelė kūrybinio palikimo dalis – moters figūros pavidalai
„E. Frėjus sava meistryste prikėlė skrydžiui ne tik žmones, deives, angelus, paukščius, bet ir keistus abstrakčius tvarinius. Lipdant žmogaus figūrą, visumą įmanoma turėti iš karto, o kalvystėje reikia jungti gabalą prie gabalo. Tam reikalingas pagrindinis elementas, formos išeities taškas. E.Frėjaus skulptūrose tokiu išeities tašku buvo žmogaus torsas – centrinė kūno dalis. Torsu išreiškiamas kūno judesys, plastika. Jis dažnai išlenktas, žmogus išpūsta krūtine, atloštais pečiais. Tokią veržlią formą derinant su metale išsivysčiusiais sparnais, gaunamas vaizdas išreiškia norą kilti, skristi. Šį įspūdį papildo ir išlenktas kaklas, atlošta galva, žvilgsnis, kaip ir kūno orientacija, nukreiptas aukštyn – į dangų. Torso forma darbo procese arba „uždaroma“ arba ištempiama, pratęsiama galūnėmis, sparnais. Žvelgiant į šias skulptūras gali pasirodyti, kad pirminį geležies luitą norima maksimaliai transformuoti, ištempti iki begalybės, kai lieka neišbaigtos, išilgėjusios galūnės, tarsi medžiagos smulkmenoms nebepakanka“ – teigia S. Aleksandravičiūtė.
Didelę E.Frėjaus kūrybinio palikimo dalį sudaro įvairūs moters figūros pavidalai, moteriško kūno traktuotės. Amazonės, angelai ar realistinio pavidalo, tik sparnais puoštos moterys. Pasak jos, žvelgiant į šį figūrų spektrą, matomi akivaizdūs atvaizdavimo kontrastai. Karinga atletiško kūno amazonė, pabrėžiant jos mitinę dievišką kilmę kontrastuoja su moteriškų apvalumų, apkritusiais nebejaunų moterų kūnais ar siurrealistiniais, persunktais bjaurumo estetika moteriškais pavidalais. Medžiagos naudojimas ir šiose skulptūrose lieka būdingas E.Frėjui: perkaitinta geležis, likęs ugnies pėdsakas, grubi faktūra, natūralūs rūdžių paveikti tonai.
Vieną skulptūrą padovanojo Tauragei
Pasak Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ direktorės Eglės Červinskaitės, sparnų, skrydžio motyvas atsispindi daugelyje E. Frėjaus kūrinių, autorius pats sau buvo nusikalęs geležinius sparnus, kuriuos prieš „išskrisdamas“ į amžinybę po plunksną išdovanojo draugams. Pilies menėse tarp kitų kūrinių pamatysite „neskraidančias paukštes“, „moteris su sparnais“, kurių pavidalai išnirs mistinėje aplinkoje, primenančioje Hefaisto buveinę.
E. Frėjaus kūryboje ir gyvenime gausu humoro ir kontrastų. Kaip teigia E. Červinskaitė, šį naratyvą paryškinti siekė ir architektas Adomas Rimšelis, kurdamas parodos architektūrą. Jai panaudotos ten pat Pilies menėse suręstos kompozicijos iš metalo laužo, daiktų iš tauragiškių gyvenimo, tebeturinčių atmintį, pasiskolintų iš vietinės metalo supirktuvės „Metta“. Beje, pasak direktorės,
jos vadovas Marius Jucikas tam tikra prasme jau yra dalyvavęs festivalyje „Kvadratu“ – 2021-aisiais fotomenininko Mindaugo Kavaliausko parodoje aptiko savo įmonės fotografiją, todėl šiemet maloniai sutiko paremti festivalį. Parodoje taip suskamba ir tvarumo idėja, jau išmestų daiktų atgimimas mene. Architektūros sprendimas padiktavo ir parodos pavadinimą „Metalo alchemija“, kur tarp geležies nuolaužų ir ugnies raudonumo medžiagos tapybiškų klosčių sklando ir aukštyn pakylėja kūrėjo dvasia, kvapą gniaužianti skulptūrų plastika ir estetika.
– Muziejus nuoširdžiai dėkoja kūrėjo dukroms Monikai Frėjutei-Rakauskienei ir Martai Frėjutei, vieną iš nedaugelio šeimai išlikusių „neskraidančių paukščių“ padovanojusioms Tauragei. Edmundo Frėjaus kūrinys „Moteris su sparnais“ bus nuolat eksponuojamas Tauragės pilies kiemelyje, – sako muziejaus direktorė.
Parodoje eksponuojami E. Frėjaus darbai iš šeimos ir Kauno modernaus meno fondo archyvo.
Parodos architektas, garsėjantis drąsiais sprendimais
Parodos architektas – Adomas Rimšelis, kuratorė – Kristina Budrytė-Genevičė. 2022 m. A. Rimšelis kūrė Kauno modernaus meno fondo (KMMF) surengtos E. Frėjaus parodos „Gimęs skraidyti“ architektūrą kino teatre „Daina“ (Kaunas), už šį darbą gavo apdovanojimą „Geriausia ekspozicija“ parodoje-konkurse „Architektūra: Kaunas 2022“. Jis bendradarbiauja kuriant visas KMMF parodas Kaune.
Daugiau nei 15 m. kuriančio A. Rimšelio darbo laukas yra gana platus – pradedant visuomeniniais pastatais, individualiais namais, baigiant parodų ekspozicijomis ar šviestuvų dizainu. Drąsiais sprendimais garsėjantis architektas pastaruoju metu kaip didžiausią savo aistrą įvardina individualių architektūros ir dizaino objektų kūrybą. A. Rimšelis savo darbuose laviruoja tarp šiurkštaus, gryno ir gyvo brutalizmo ar industrinio dizaino ir subtilaus, švaraus minimalizmo.
„Taip atsiranda balanso idėja, neturi būti viskas brutalu ir neturi būti viskas nulaižyta, turi būti balansas, tai ir yra prioritetas. Švarioje ir neutralioje erdvėje, kur stengiamasi išvengti vizualinio triukšmo, žmogus ir menas tampa labai ryškūs“, – aiškina architektas.
Šią parodą Tauragės krašto muziejus „Santaka" parengė kartu su Kauno modernaus meno fondu ir E. Frėjaus dukromis Monika Frėjute-Rakauskiene ir Marta Frėjute. Tai festivalio „Kvadratu“ dalis.
Edmundas Frėjus savo kalvėje, 2009 m.
„Moteris su sparnais“
