Praėjusių metų advento vainikų gamybos edukacija Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre
Nepaisant prasidedančio ankstyvo pasiruošimo Kalėdoms, artėjantis advento laikotarpis po truputį į visų širdis atneša džiugesį, vidinę ramybę. Įpusėjus lapkričiui prasideda advento vainikų pynimo edukacijos, primenančios gilias šio laikotarpio tradicijas. Kokios jos ir ką reiškia, plačiau papasakoti sutiko Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centro vedėja, renginių organizatorė-edukatorė Jurgita Brazauskienė.
Adventas yra krikščioniškas laikotarpis, kurio metu tikintieji ruošiasi Jėzaus Kristaus gimimo šventei – Kalėdoms. Žodis adventas kilęs iš lotyniškos frazės „Adventus Domini“, reiškiančios Viešpaties atėjimą. Advento laikotarpis yra įvairios trukmės, o jo pradžios data kasmet keičiasi. Jis prasideda ketvirtąjį sekmadienį prieš Kalėdas (dar vadinamą Advento sekmadieniu ir Pirmuoju advento sekmadieniu), kuris gali būti nuo lapkričio 27 d. iki gruodžio 3 d., ir visada baigiasi Kalėdų išvakarėse (per Šv. Kūčias, gruodžio 24 d.). Šiais metais Adventas prasidės gruodžio 3-iąją.
Advento vainikas
Kaip rašoma puslapyje bernardinai.lt, advento vainikas yra simbolis. Kadangi jis apskritimo formos, o pastarasis nuo seno siejamas su amžinybe, vienybe, metų ciklu, tokia simbolika priskiriama ir advento vainikui. Negana to, jis yra žiedo formos, o žiedas reiškia ištikimybę – šią simboliką perima ir advento vainikas. Būtent dėl simbolikos ir yra labai svarbu, kad jis išlaikytų klasikinę apskritą formą ir netaptų tiesiog eglišakių, gėlių, riešutų, cinamono lazdelių ir panašių atributų kompozicija. Pirmą kartą advento vainiko žvakės buvo uždegtos Vokietijoje, Hamburge, XIX amžiuje.
Kaip pasakojo J. Brazauskienė, tuo laikotarpiu Hamburge buvo labai daug našlaičių, miegodavusių miesto gatvėse, o vienas kunigas tais vaikais ėmė rūpintis. Advento laikotarpiu, trokšdamas laikotarpiui suteikti daugiau sakralumo, jis nusprendė, kad nuo advento pradžios kiekvienas vaikas kasdien galėtų uždegti po žvakutę. Tokiam tikslui vienas iš pastoriaus draugų iš medžio pagamino ratą, skirtą toms žvakėms sustatyti. Ant to rato dėdavo 24 žvakeles. Žinoma, tai buvo labai nepatogu, tad buvo nuspręsta palikti 4 žvakes ir po vieną jas uždegti kiekvieną advento sekmadienį.
Jurgita priminė, kad žvakės Advento vainike turi būti tam tikrų spalvų – trys iš keturių žvakių violetinės, o ketvirtoji – rožinė. Violetinės siejamos su atgaila, o štai rožinė – su džiaugsmu.
– Dažnas ir penktą žvakę vainike pastatydavo per Kalėdas – ji turi būti balta, su žinia, kad Kristus jau gimė, – teigė J. Brazauskienė.
Pasak jos, mūsų krašte žmonės vainikus puošdavo labai paprastai – svogūnais, obuoliukais, dėdavo, ką turėdavo. Uždegdavo tik vieną žvakę, kiekvieną sekmadienį tą pačią. O eglišakės, kuriomis puošiamas vainikas, yra Kristaus gimimo simbolis.
Pasninkavimo tipai
Jurgita pasakojo, kad adventas yra susikaupimo, ramybės laikas. Šiuo laikotarpiu vienas pagrindinių dalykų buvo pasninkavimas, nes žmonės tikėjo, kad per adventą, o ypač per Kūčias, antgamtiškos jėgos gali padėti išsipildyti svajonėms. Tos svajonės dažniausiai būdavo apie šeimos gerovę, ateinančių metų derlių.
– Per adventą žmonės ypač laikydavosi pasninko. Pas mus pasninkas būdavo sausasis, kai tris kartus per savaitę negalėdavai valgyti jokio gyvulinės kilmės maisto nei vandens gerti. Ir būdavo juodasis, kai galėdavai gerti vandenį ir valgyti duoną. Vėliau bažnyčia palengvino sąlygas – tas tris dienas buvo galima valgyti pieniškus produktus, nes žmonės labai pasiilgdavo tokio maisto, – kalbėjo J. Brazauskienė.
Pasak jos, galiausiai liko tik pasninkavimas penktadieniais. Pasninko nesilaikyti galėdavo tik ligoniai ir vaikai iki 10 metų. Pasak Jurgitos, jai teko girdėti, kad kai kurie tėvai liepdavo laikytis pasninko ir savo mažamečiams vaikams.
Vykdavo šventiniai turgūs
Advento laikotarpiu nuo gruodžio 6-osios, Šv. Mikalojaus, kuris buvo pirminis Kalėdų Senelis, po jo ir atsirado Senis Kalėda, prasidėdavo turgus.
– Pirmasis šeštadienio turgus vadinosi šeškaturgiu – piemenys labai gerą uždarbį gaudavo sugavę, nudirdavę ir parduodavę šeškus. Antrasis šeštadienis buvo skaistaturgis – jame buvo daugybė grožiui skirtų daiktų, rūbų, kad mergos ir bernai pasipuoštų Kalėdoms. Trečiasis turgus buvo saldaturgis. Jame buvo galima įsigyti dirbtinio medaus, pyragų. Ir dar vienas tauragiškių mėgstamas turgus buvo žasų turgus, vykdavęs Mažojoje Lietuvoje, – pasakojo Jurgita.
Elgetos – tarpininkai
Per adventą prisimenami mirusieji, prašoma jų pagalbos.
– Ne be reikalo per Kūčias ant stalo paliekama tuščia lėkštė tiems, kurių šalia jau nebėra. Per Kūčių vakarienę būtinai prie stalo turėdavo būti porinis skaičius asmenų. Jeigu būdavo neporinis skaičius, tada laukdavo, kol koks elgeta užsuks, eidamas pro šalį, ar vienišą kaimyną pasikviesdavo, kad būtinai prie stalo būtų porinis skaičius. Jei būdavo neporinis, tikėta, kad vienas iš šeimos narių gali numirti, – apie advento papročius pasakojo J. Brazauskienė.
Pasak jos, tuomet elgetos būdavo labiau gerbiami, nes žmonės tikėjo, kad jie yra tarpininkai tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulių ir kad jų maldos pasiekia Dievą daug greičiau nei visų kitų žmonių.
Praėjusių metų advento vainikų gamybos edukacija Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre
