Kalėdos ir jų laukimas ne vienam mūsų dar nuo vaikystės asocijuojasi su geromis emocijomis, staigmenomis, šiltu žodžiu bei prasmingomis mintimis. Laikas, kai stengiamės vieni kitiems tapti geresni, dažnai apgaubtas dar senelių pakurstytos paslapties. „Tauragės žinioms“ smalsu, kaip didžiąsias metų šventes pasitinka aplinkiniai. O kaip jas pasitinkate Jūs?
Reda Bendikienė, parduotuvės „Drogas“ Tauragėje vadovė:
Kūčias tradiciškai švenčiame savo šeimos rate – su vyru, dukra ir sūnumi. Šventei ruošiamės visi – kas kloja stalą, kas sukasi virtuvėje. Stengiamės laikytis kai kurių senųjų tradicijų: neišvykti iš namų, visiems vienu metu sėsti prie stalo, ant stalo būtinai būna plotkelė, pasigaminame dvylika patiekalų. Tradicijos burtis ar žaisti Kūčių žaidimus neturime. Kalėdų rytą buriamės pas mano tėvus. Suvažiuoja plati giminė iš įvairių miestų. Visi susivežame savo gamintų patiekalų, o labiausiai laukiamas patiekalas – antis arba kalakutas. Anksčiau Kalėdas švęsdavom gausiau, tačiau jau kurį laiką stengiamės elgtis kukliau – ir vaišių, ir dovanų atžvilgiu. Traukiame lapelius su vardais ir giminės sveikiname vienas kitą. Taip tereikia Kalėdoms ruošti tik vieną dovaną. Prieš šventes, pastebėjau, pagerėjame visi. Aukojame vaikams, dukra savanoriauja „Maisto banko“ akcijoje.
Virginijus ir Vaiva Bartušiai, Tauragės kultūros centro direktorius ir Tauragės muzikos mokyklos smuiko mokytoja:
Kūčioms tradiciškai susirenkame mūsų šeimos namuose. Kadangi esame trys broliai ir turime gausias šeimas, atvyksta ir mūsų tėvai, prie stalo sėdame gausi kompanija, – pasakoja Virginijus. – Kūčių stalą paprastai nukloja daugiau nei dvylika patiekalų, kadangi kiekviena šeima atsiveža savo mėgstamiausius patiekalus. O jų būna įvairių, nes mūsų žmonos iš skirtingų Lietuvos kampelių – vieno brolio iš Žemaitijos, kito – iš Suvalkijos, o Vaiva – aukštaitė. Ji kasmet gamina Aukštaitijoje labai mėgstamą aguonų pieną, bandeles su aguonomis ir grybų kotletus. Mūsų vaikai tradiciškai paruošia lėlių spektaklį „Kristaus gimimas“. Jo metu vaidina, dainuoja ir groja. Ši tradicija atsirado tam, kad vaikams per Kūčias būtų linksma, jie nenuobodžiautų, ir peraugo į rimtą dalyką. Artėjant šventėms, vaikai susitinka, tariasi, kaip mus nustebinti, repetuoja. Mes stengiamės į tai nesikišti. Turime dar vieną labai seną tradiciją – per Kūčias būtinai einame į Bernelių mišias. Brolis Gintaras vadovauja dainų ir šokių ansambliui „Jūra“, kuris gieda Bernelių mišiose. Todėl giedam ir mes, o jaunėlė – vaikų chore. Į mišias einame ir Kalėdų rytą. Vėliau visi broliai su šeimomis keliaujame pas tėvus – tai irgi tradicija. Čia laukia metai iš metų mamos kepamas kalėdinis kugelis. Jau tradicija tapo ir apsikeitimas dovanėlėmis. Kiekvienas į Kalėdų šventę atsineša po dovanėlę dar nežinodamas, kam ji atiteks. Apsikeitimas dovanėlėmis vyksta su užduotimis, įvairiais žaidimais. Paskutiniu metu taip išsiplėtėme, kad apsikeitimas dovanomis trunka apie valandą. Už šį dalyką dažniausiai atsakingos žmonos, jei nuoširdžiai, kartais net nežinom, ką jos suplanavo. Vėliau Kalėdų dieną visi lankome žmonų gimines. Į materialinę šių švenčių pusę mūsų giminėje mažai kas kreipia dėmesį. Stengiamės, kad dovanėlės būtų nuoširdžios, o ir stalas nelūžta – vis dėlto ne verslininkai esame. Prieš šventes stengiamės atiduoti nebedėvimus drabužius „Raudonajam Kryžiui“ ar „Caritui“.
Tomas Alijošius, verslininkas:
Kūčias tradiciškai švenčiame uošvijoje. Susirenka visa šeima. Žmonos mama stengiasi, kad ant stalo nebūtų mažiau nei dvylika patiekalų, todėl paprastai būna net daugiau. Vakarienė prasideda malda. Vėliau turime tradiciją pasidalyti obuoliu – kaip gyvybės simboliu ir plotkele. Ja besidalydami linkime vienas kitam sveikatos, laimės. Gardžiausi patiekalai, kurių visi labai laukiam, yra grybais įdarytos bulvės, virtinukai su obuoliais ir „šližikai“ su aguonų pienu. Vakare mėgstame burtis. Traukiame šiaudą, deginam pykčius, kad visi jie pasibaigtų. Kadangi kitą dieną lankom mano tėvus, per Kūčias išsidalijame dovanas. Kalėdoms į tėvų namus susirenka visa šeima. Dažniausiai tėvai iškepa triušį arba žąsį. Kol laukiam pietų, mažuosius aplanko Kalėdų senis. Kalėdų dieną stengiamės pabūti kuo ilgiau, pabendrauti. Būna smagu. Na, o kalbant apie dvasingumą, laukdami Kalėdų kas vakarą namuose deginam žvakes, stengiamės būti ramesni, labiau susikaupę. Vaikų išankstinėmis dovanėlėmis, kaip kad daro kiti tėvai, nelepiname. Penktadieniais laikomės pasninko.
Alina ir Linas Petrikėvičiai su mažąja Luka, iš Tauragės emigravę į Norvegiją:
Norvegijoje esame pusantrų metų. Šiemet Kūčias planuojame paruošti kaip pas mamą. Viskas bus lietuviška – pradedant silke, baigiant kūčiukais su aguonpieniu ir kalėdine plotkele, mat artimieji atsiuntė iš Lietuvos siuntinį. Kadangi prie mūsų Kūčių stalo sėsim su draugų pora ir broliu, atvažiuosiančiu iš Stavangerio, suplanavome burtis. Tai jau antrosios Kalėdos, kurias praleidom čia. Pernai laukėm mūsų dukrelės gimimo, todėl nenorėjom skristi į Lietuvą, o šiemet dar atrodo, kad mūsų mergytė per maža tokiu oru keliauti į Lietuvą. Gavę siuntinį iš namų, kuris buvo pilnas mielų smulkmenų, pažadėjome sau, kad tai bus paskutinės Kalėdos, atšvęstos be artimųjų Lietuvoje. Kitąmet labai pasistengsime per šventes apkabinti tėvus. Kalėdų dieną planuojame išvažiuoti į kalnus, o vakarop vėl susitiksim su draugais. Stengiamės visi lietuviai susieiti ir nesėdėti atskiruos namuos, kad nebūtų liūdna. Norvegai linkę dovanoti vieni kitiems kokius nors gardėsius ar gero vyno butelį, kas mums atrodo labai priimtina. Šiemet mūsų dovanėlės draugams simboliškos, svarbiausia, kad jos lietuviškos ir skanios.
