Karina SĖRIKOVA
Prieš mažiau nei pusantrų metų tauragiškių Benečių gyvenimas apvirto aukštyn kojom. Besilaukdama antrosios dukros Saulės, šeima sužinojo, kad į šį pasaulį dukrelė nori ateiti kur kas anksčiau, nei planuota. Saulė dienos šviesą išvydo neišnešiota, kas iš pradžių šeimai buvo didžiulis šokas, o vėliau net įkvėpė nesavanaudiškiems darbams. Savo istorija, ką reiškia susilaukti vos 600 gramų sveriančio vaikelio, „Tauragės žinioms“ pasakoja mažosios Saulės mama Lina Benetienė.
Dukrelė nepasidavė
Anot Linos, antroji dukrelė Saulė buvo labai lauktas vaikas. Tauragiškė pasakojo, kad antrasis jos nėštumas buvo labai sklandus, todėl kai vieną iš paprastų dienų, po echoskopijos procedūros, ji sužinojo, kad padėtis pasikeitė iš esmės, kad bet kurią dieną jai gali grėsti persileidimas, jauna moteris negalėjo patikėti savo ausimis.
– Ginekologė man tiesiai šviesiai pasakė, kad viskas – kūdikio neišsaugosiu. Nesvarbu, kur bevažiuočiau, niekas man nepadės. Vėliau, kai pastebėjo, kad klausinėju, ar vis dėlto yra galimybių, dar pridūrė, kad niekam tokie vaikai nereikalingi. Išsiaiškinau, kad Kauno klinikose yra neišnešiotų naujagimių skyrius, ir paprašiau siuntimo ten. Tuomet buvau nėščia 23-ąją savaitę, – prisiminė pašnekovė.
Lina pasakojo, kad grįžo iš gydytojos kabineto namo, susidėjo daiktus ir kartu su vyru tą pačią dieną išvyko į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninę Kauno klinikose. Medikai, išgirdę Linos istoriją, kraipė galvas, kodėl Tauragės gydytojai išleido ją važiuoti ne reanimobiliu, o nuosavu transportu. Paaiškinę, kad iki 26 savaičių gimę vaikai turi daugiau problemų, dažniau serga sunkiomis ligomis, ir perklausę, ar Lina tikrai nori išsaugoti kūdikį, Kauno medikai moterį paguldė į ligoninę.
– Man buvo skirtas gulimas režimas. Išbūti dvi savaites lovoje, kai viskas, ką veikdavau per dieną, – sukiojausi nuo vieno šono iki kito, buvo labai sunku, ypač dėl to, kad nerimavau dėl vaikelio. O mano Saulė visą tą laiką labai spardėsi, duodama ženklą, kad jai viskas gerai, kad nepasiduočiau, – šypsojosi moteris.
Priminė Barbę
Saulei skaičiuojant 25-ąją savaitę, Linai prasidėjo gimdymas. Teoriškai mergaitė gimė 25-ąją savaitę, tačiau, medikų teigimu, pagal išsivystymą Saulė priminė vos 23 ar 24 savaičių kūdikį. „Tauragės žinioms“ Lina teigė, kad stengėsi nežiūrėti į naujagimę ir neprisirišti, kadangi visas dvi savaites save nuteikinėjo, jog kūdikis gali neišgyventi.
– Kai pamačiau Saulę, mane ištiko dar vienas šokas. Mano dukrytė gimė 32 centimetrų ūgio ir 600 gramų svorio. Ji priminė lėlę Barbę, tik buvo šiek tiek raumeningesnė. Kadangi dar nebuvo susireguliavusi Saulytės nervinė sistema, ji visa trūkčiojo, pati nekvėpavo, nes nebuvo išsivystę plaučiai. Saulei tiesiai į plaučius aukšto dažnio ventiliatoriumi buvo pučiamas deguonis. Medikai tikino, kad telieka laukti, ar mergaitė išgyvens. Visiškai pasimečiau. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol susiėmiau į rankas. Palaikė mintis, kad ne man vienai dabar blogai, kad kur kas blogiau mano dukrai, – ir šiandien dar sunkiai tramdydama ašaras pasakojo tauragiškė.
Benečių dukrelė buvo paguldyta į reanimacijos palatą. Pirmąją gyvenimo parą mergaitės medikai neleido maitinti, kadangi kūdikis ir taip patyrė stresą. Jau kitą dieną Saulei specialiu zondu tiesiai į skrandį buvo sulašinta 0,3 mililitro mamos pieno. Mažiau nei pusės mililitro pieno dozė Saulei į skranduką buvo lašinama kas dvi valandas. Kai mergaitė užaugo iki kilogramo svorio, ji buvo maitinama kas tris valandas. Saulei buvo leidžiama galybė vaistų, tarp jų ir vaistai plaučių tūriui brandinti.
Reanimacijoje praleido ilgiau nei tris mėnesius
Po dvylikos dienų reanimacijos Saulutė išsirovė vamzdelį, nuvestą į plaučius, taip tarsi parodydama norą kvėpuoti pati, todėl jai į nosytę buvo įstatytas kitas aparatas, kuris jau padėjo kvėpuoti iš dalies pačiai.
– Tai buvo didelis žingsnis. Visa šeima labai tuo džiaugėmės. Deja, Saulė kvėpavo vos dvylika dienų – jai prasidėjo dažnai neišnešiotukams pasitaikanti liga apnėja – kvėpavimo sustojimas. Kai užeina apnėjos priepuoliai, medikai kūdikiams bando sukelti fizinį skausmą, kad šie sureaguotų į dirgiklį ir pradėtų kvėpuoti. Tačiau Saulė į tai nereagavo ir jai vėl buvo įjungtas kvėpavimo aparatas. Netrukus buvom išrašytos iš reanimacijos, bet nesėkmingai – įsimetė infekcija, Saulė susirgo plaučių uždegimu, todėl į šį skyrių teko grįžti. Gydėmės ir akytes, kadangi dukrai atšoko vienos akytės tinklainė. Taip dažnai nutinka neišnešiotiems kūdikiams, kartais net prireikia operacijos. Mums užteko vaistų. Saulei atlikta Botalo latako perrišimo operacija, po kurios supūliavo žaizda, o tas nutinka labai retai. Žodžiu, buvo visko, – dukros sveikatos pakilimais ir nuosmukiais dalijosi Lina.
Lina skaičiuoja, kad Saulė reanimacijoje praleido 87, o intensyvios terapijos skyriuje – 18 dienų.
Greit skaičiuos metukus
Grįžusios iš Kauno klinikų, Lina su Saule pradėjo lankyti įvairius masažus, mankštas, kadangi medikai prieš išsiskirdami moteriai pasakė, kad dabar viskas priklausys nuo to, kiek su Saule bus dirbama.
– Noriu nuoširdžiai padėkoti kineziterapeutei Eugenijai Niparavičienei, kuri padėjo ne tik kaip medikė, tačiau ir kaip psichologė. Nuo tos dienos, kai Saulė išvydo pasaulį, jau praėjo metai ir trys mėnesiai, nors neišnešiotų kūdikių amžius skaičiuojamas kitaip, koreguotai, todėl po dviejų savaičių Saulei sukaks metukai. Saulytė jau vaikšto įsikibusi į ranką, kartais ir pati eina, bando ištarti pirmuosius žodžius ir daug šypsosi. Saulė – tikras stebuklas, kadangi persirgo turbūt beveik visom naujagimystės ligom, tačiau išsikapstė. Neišnešiotukai serga dažniau nei kiti vaikai dėl silpnesnio imuniteto, tačiau gyvenime būna visaip – tokie, kaip Saulutė, kabinasi į gyvenimą, o sveiki vaikučiai ima ir nebenori gyventi. Kaip ten bebūtų, medikai neturi teisės atimti iš šių vaikų galimybės gyventi, – teigė L. Benetienė.
Įkūrė organizaciją
Lina pasakojo, kad pagimdžiusi Saulę klausė Dievo, kodėl jai taip nutiko, ką ji padarė ne taip, tačiau vėliau suprato, kad viskas gyvenime turi prasmę.
– Mūsų šalyje mažai kalbama neišnešiotų kūdikių tema. Tėvai dažnai nori, kad jų neišnešiotukai kuo greičiau užaugtų, kad aplinkiniai pamirštų, kad jie kitokie. O aš kaip tik noriu dalytis savo istorija, kad mamos, kurias ištiko toks pat likimas, žinotų – jos ne vienos, kad mano mergytės veide matytų viltį. Todėl socialiniame tinklalapyje „Facebook“ įkūriau grupę „Tauragės mažiausieji“, prie kurios kviečiu prisijungti panašaus likimo šeimas. Šiuo metu mūsų organizaciją buria septynetas mamų. Ateityje planuoju rengti susitikimus, kad mamos galėtų pasikalbėti, nes kalbėti yra apie ką, – įsitikinusi Lina.
