Ramunė RAMANAUSKIENĖ
Yra savo darbo fanatikų. Toks, mūsų akimis, – Tauragės krašto muziejuje nuo 1995 metų archyvų saugotoju ir istorinių dokumentų tvarkytoju dirbantis lituanistas Pranas Tautvydas. Kalbėtis apie Tauragės krašto istoriją su šiuo žmogumi būtų galima valandų valandas, gal net dienas. Mes muziejuje praleidome gal pusantros valandos. Ir, patikėkite, įsiterpti nelabai buvo kada. Archyvaras įsitikinęs – saugoti unikalius istorinius dokumentus Tauragės muziejus ne tik kad turi galimybę, bet ir gali didžiuotis vienomis geriausių saugyklų šalyje.
Tikisi, kad liks Tauragėje
– Mes jų turime šimtus, ne, tiksliau, tūkstančius, – paklaustas, kiek unikalių istorinių dokumentų savo archyvuose saugo Tauragės krašto muziejus, sako archyvaras Pranas Tautvydas.
Prieš keletą savaičių buvusiame Tauragės žydų liaudies banke rastus istorinius dokumentus šiandien saugo būtent P. Tautvydas. Tačiau jų likimą spręs ne Tauragės muziejininkai ar istorikai. Už juos atsakinga Kultūros ministerija. Mat paaiškėjus, kad šiuos reliktus priglausti pageidautų Vilniaus žydų Gaono muziejus, šio klausimo spręsti ėmėsi respublikinės kultūros ir paveldosaugos institucijos.
– Jie dar ne mūsų, bet juos saugome, labai tikimės, kad bent dalis šių dokumentų liks Tauragėje, – viltį išreiškė P. Tautvydas.
Šaulių rūmų akto restauruoti neprireikė
Ką kalbėti apie trečiojo dvidešimtojo amžiaus dešimtmečio dokumentus, jei Tauragės muziejus saugo ne vieną dešimtį daug senesnių ir vertingesnių leidinių ir dokumentų originalų. Muziejaus saugykloje jau kelerius metus saugiai guli Tauragės šaulių rūmų, statytų 1933 metais, fundacijos aktas. Saugykla ne šiaip sau patalpa, joje specialiu matuokliu kas valandą stebima oro drėgmė ir temperatūra. Pasak P. Tautvydo, optimaliausia, kai oro temperatūra saugykloje – 18–20 laipsnių, drėgnumas – 50–70 procentų.
Lygiai prieš aštuoniasdešimt metų statyti Tauragės šaulių rūmai prieš kelerius metus atskleidė dalelę tolimos savo ištakų istorijos. Akte, kurio kopiją šiuo metu galima pamatyti vienoje muziejaus ekspozicijų salių, puikiai galima įskaityti visą jo turinį. Ant ėriuko odos surašytas tekstas kuo geriausiai išsilaikė, dokumento net neprireikė restauruoti. Aktą, įkištą į stiklinį butelį, įmūrytą į rūmų sieną, rado prieš kelerius metus juos rekonstravę darbininkai.
– Tik labai gaila, kad butelio kamštį darbininkai netyčia aplaužė, o pats aktas nesugadintas. Kai jį pamačiau ir gerai apžiūrėjau, kiek sunerimau, nes vienoje vietoje matyti šviesi dėmė. Vežiausi dokumentą į Vilniaus Prano Gudyno restauravimo centrą, tačiau restauratoriai, apžiūrėję jį, mane nuramino – aktas negenda, šviesi vieta – tai odos, paimtos iš ėriuko paslėpsnių, pažasties, struktūra. Butelis buvo antspauduotas raudonu Vyčio antspaudu. Gaila, kad lūžtant kamščiui, ir jis buvo sugadintas. Tačiau mūsų pasididžiavimas – puikiausiai įskaitomas ne tik ranka rašytas viso akto tekstas, bet ir autentiški rūmų atidarymo dalyvių parašai, – pasakojo archyvaras.
„Aušros“ komplektas – knygnešystės liudytojas
Nuo vieno eksponato prie kito lydėdamas P. Tautvydas tarsi istorijos pedagogas liejo per daugelį metų sukauptas žinias. Muziejaus fonduose – daugybė senųjų leidinių, spausdintų Mažosios Lietuvos spaustuvėse.
– Žiūrėkit, ką mes saugom, – 1611 metų lenkišką Europos kroniką. Atkreipkite dėmesį į datą. Martyno Mažvydo „Katekizmas“ išleistas kada? 1547-aisiais. Taigi turime originalią Europos istoriją, spausdintą praėjus vos keliasdešimčiai metų po pirmosios lietuviškos knygos išleidimo. O joje, nepatikėsite, radau lietuviškai surašytą maldą „Tėve mūsų“, – vieną svarbiausių muziejaus eksponatų žurnalistei demonstravo archyvų aukotojas.
Šalia puikuojasi dar vienas unikumas – 1693-aisiais išleistas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės įstatymų rinkinys. Greta šio – garsusis Danieliaus Kleino giesmynas ir 1883–1886 metais Tilžėje leisto Didžiajai Lietuvai skirto žurnalo „Aušra“ komplektas.
– Galime tik spėti, kad „Aušra“ mūsų krašto knygnešių kontrabandos keliu buvo atgabenta į Lietuvą. Kas ją išsaugojo šitiek metų, neaišku. Aišku šiuo metu tai, kad visiems šiems leidiniams labai reikia restauracijos. Suma didžiulė, domėjausi, keturioms knygoms restauruoti reikėtų apie 90 tūkstančių litų, – iš kur tokius pinigus paimti, P. Tautvydas nesvarsto, esą tokį sprendimą turėtų priimti ne jis.
Paklaustas, kiek gi galėtų būti apskritai įkainoti muziejaus saugomi leidiniai, archyvaras sako tikslių duomenų neturintis. Eksponatų vertė, metams bėgant, keičiasi, žinoma, auga.
– Jie kaip konjakas, kuo senesni, tuo vertingesni, – juokiasi P. Tautvydas.
Turi net „biuletenį“ arkliui
Tauragės krašto muziejaus saugyklose galima rasti carinės Rusijos muitininkų lietuviams išduotų „rubežiaus“ perėjimo leidimų, pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metais tauragiškiams įteiktų aukštųjų mokyklų diplomų, notaro raštų, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės monetų ir net nedarbingumo pažymėjimą arkliui.
– Šitas dokumentas tai labai linksmas. Tauragės valsčiaus valdyba išdavė pažymėjimą tauragiškiui, kuris savo arkliu negalėjo atlikti kokių tai privalomų darbų, nes gyvulys sunegalavo. Juokaujame, kad savo fonduose saugome istorinį „biuletenį“, išduotą arkliui, – šypsosi archyvaras.
Gerokai visą šį turtą pastudijavęs, pamažu gali sudėlioti Tauragės krašto istorijos dėlionę. O jei dar ją iliustruosi nuotraukomis, gausi tikrai jaudinantį vaizdą.
Muziejus drauge su fotografu Romualdu Vaitkumi šiuo metu kaip tik baigia projektą „Europeana“. Tai viena didžiausių pasaulyje su kultūra ir istorija susijusių virtualių bibliotekų. Skelbiama, kad jos mastai net ne įspūdingi, o epiški – čia rasite informacijos apie 23 milijonus objektų iš 2200 Europos institucijų, įsikūrusių 33 šalyse.
Netrukus „Europeanoje“ bus galima išvysti ir skaitmenizuotų senų Tauragės krašto fotografijų, skirtų plačiajai visuomenei ir moksliniams tyrinėjimams. Seniausios Tauragės krašto fotografijos, saugomos muziejaus fonduose, siekia XIX-ąjį amžių.
– Dabar svarbiausia ne tik šias nuotraukas parodyti visuomenei, bet ir atpažinti, kas jose įamžinta, to tikimės fotografijas paviešinę, – savo artimiausius darbus atskleidė archyvų saugotojas.