Jau tapo įprasta, kai politikai rinkėjams žada didesnę minimalią algą, vidutinį atlyginimą, pensijas ar socialines išmokas. Vieni iš tokių pažadų juokiasi, kiti jais piktinasi, bet paslapčia vis tiek tikisi, kad gal šį kartą...
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) parengtame Plane Lietuvai taip pat rasite laiminguosius skaičius. Tačiau Plane Lietuvai nurodyti konkretūs darbai, kurie sudarys sąlygas tuos rodiklius pasiekti. Mes manome, kad politika ir valstybės valdymas yra ne loterija, ne spektaklis rinkėjams, bet gerai apgalvotas ir nuoseklus darbas, pradedamas nuo strateginio planavimo.
Ar Jūs tikite, kad mes visi kartu galime įgyvendinti šį planą ir pakartoti Airijos sėkmės istoriją? Nes jeigu tuo netikite, tai Planas Lietuvai buvo Sizifo darbas, kurį galėjome pakeisti trijų žodžių rinkiminiu šūkiu arba komišku muzikiniu klipu.
Panašu, kad kai kurios partijos yra šventai įsitikinusios, kad rinkėjai programų neskaito, politikų kalbų neklauso ir jų neatsimena, todėl nemato problemos, kai jų lyderiai sugeba kelis kartus per dieną pakeisti savo nuomonę.
Aš tikiu, kad žmonės klauso, skaito, mąsto ir atsimena.
Tauragė 9-ąjame dešimtmetyje buvo augantis pramoninis miestas, sutraukęs jaunus specialistus iš visos Lietuvos. Tarybinėje sistemoje Tauragė turėjo gražias perspektyvas, virė gyvenimas, todėl suprantu, kad nemažai tauragiškių ilgisi tų laikų. Bet juk pati sistema buvo šėtoniškai bloga, sukurta ant milijonų sulaužytų žmonių likimų ir visiško žmogaus orumo nuvertinimo. Tauragėje, žlugus sovietinei planinei ekonomikai, bankrutavo ir tai sistemai sukurtos gamyklos, pvz. Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamykla. Kitos gamyklos, kaip Keramika ar Mėsos kombinatas, bandė prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų.
Valstybinis Tauragės vaisių ir daržovių fabrikas buvo gelbėjamas valstybės lėšomis, į fabriko sanavimą investuota daugiau kaip 2 milijonai litų biudžeto pinigų, siekiant atgaivinti gamybą ir išsaugoti darbo vietas. Kas nutiko? Daugiamilijoninės vertės fabrikas, be skolų, su didžiule teritorija, pastatais, gamybinėmis linijomis, darbo sutartimis su kvalifikuotais darbuotojais parduotas keliems tauragiškiams už dešimt kartų mažesnę sumą nei valstybė investavo į jo skolų padengimą. Kai kurie tauragiškiai tai atvirai vadina vagyste.
Atrodo, ko dar reikia, surandi, kur realizuosi produkciją ir nedelsiant pradedi gamybą, visos gamybos priemonės, technologijos jau sukurtos kitų, tik naudokis, praktiškai už ,,dyką“ gavai tokį turtą. Tačiau naujieji savininkai, vietoje žadėtos gamybos, darbo vietų išsaugojimo, išparceliavo gamyklos teritoriją įvairiems „bizneliams“, gamybos linijas išpjaustė į metalo laužą.
Galbūt rinkos ekonomikoje Tauragės daržovių fabrikas neturėjo vilties? Vienas iš Sibiro atvykęs suvirintojas labai panašiu metu, už panašią kainą, Kėdainiuose nusipirko panašų žlungantį Kėdainių konservų fabriką. Nepaisant suvirintojo profesijos (nenuvertinu profesijos, tik pabrėžiu, kad suvirintojas gerai išmano kaip dirbti su metalo pjaustymu), nesupjaustė fabriko, bet prikėlė jį naujam gyvenimui. Kas trukdė tai padaryti naujiesiems Tauragės daržovių fabriko savininkams? Juk jie ne atėjūnai buvo, bet tos pačios Tauragės gyventojai, dabar išvaryti ieškoti laimės į kitus miestus, Didžiąją Britaniją, Airiją.
Ar dar įmanoma minėtus fabrikus prikelti naujam gyvenimui? Tauragė investuotojams gali pasiūlyti netoli esančią pigią žaliavą, patogią logistiką, ES paramos perspektyvas, 100 tūkst. kv. m. nenaudojamų gamybinių patalpų, atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio, atkurti fabrikui reikalingą infrastruktūrą.
Quo vadis?
Daugiau kaip dešimt metų Tauragės valdžia gražino miestą. Kur keliausime toliau?
Turime sutvarkytą miesto aikštę, upės pakrantę, kultūros rūmus, netgi nežinia kokiu tikslu pastatytą pėsčiųjų tiltą per Jūrą. ES lėšomis gražiai sutvarkytas miestas, kuris vis dėlto senėja, neturėdamas ateities vizijos. Visai kaip tas liūdnai pagarsėjęs Tauragės vaisių ir daržovių fabrikas.
Pramoninė Tauragės istorija susijusi su istoriniu keliu, tarpvalstybine siena, puikiais mokytojais, kurie keliasdešimt metų ruošė specialistus Tauragei, o paskutiniais dešimtmečiais užsieniui ir didmiesčiams.
Esu advokatas, daug bendrauju su žmonėmis, jaučiu jų skausmą, o kartais su klientais išgyvenu tikras tragedijas. Tokiais momentais susimąstau, kas gi Lietuvoje yra teisė ir teisingumas. Nuo 2000 metų Lietuvos teisinė sistema ir teismų praktika buvo kuriama procedūroms, užmirštant teisės ir teisingumo prasmę, todėl tiek teisėjai, tiek advokatai kartais tampa aktoriais, vaidinančiais be priekaištų surežisuotuose spektakliuose, kuriuose nėra laukiamos kulminacijos – teisingumo. Po tokio spektaklio žiūrovai išsiskirsto pikti, o kartais netgi apsisprendžia palikti beprasmių spektaklių šalį.
Neteisybė mūsų teisinėje valstybėje, laužanti dorų, teisingumo siekiančių žmonių likimus, mane įpareigoja prisiimti pilietinę pareigą ir vykdyti Lietuvos valstybei duotą advokato priesaiką: padėti ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus.
Lietuvos valstybė – tai jos žmonės. Nenoriu vaidinti teisingumo spektakliuose, kuriuose laimėtoją lemia sugebėjimas „prieiti“ ar kažkokie interesai. Drauge su Jumis visais sieksiu, kad konstitucinė nuostata „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ pagaliau taptų įgyvendinta tiesa. Tik dirbdami dėl žmonių teisių, o ne biurokratinių procedūrų, tai pasieksime.
Todėl kviečiu – atkurkime Lietuvoje bendrumą, vaduokimės iš abejingumo, kiekvieną darbą, kurį darome, padarykime tik labai gerai, būkime sąžiningi sau ir kitiems.
Kristijonas Paliutis
Politinė reklama bus apmokėta iš TS-LKD kandidato Kristijono Paliučio politinės kampanijos sąskaitos
