Vienišus senelius trečius metus lankantis ir jiems maistą vežiojantis maltietis Saulius Oželis atviras – senoliai labiau laukia ne sriubos ar dovanų, o žmogaus, gero žodžio ir paprasčiausio bendravimo. Ypač vienatvė skaudi artėjant šventėms. Kartu su Sauliumi antradienį senolius lankė ir „Tauragės žinių“ kolektyvas. Keliaujant nuo vienų durų prie kitų, Saulius pasakojo sukrečiančias žmonių istorijas apie palaidotus vaikus, nepakeliamą fizinį skausmą, stiprybę ir užkrečiantį optimizmą.
Skuba išsipasakoti
– Kai senoliams atvežu sriubos porciją, dažnas pokalbio ar išklausymo laukia labiau nei sriubos. Tačiau jie žino, kad laiko turiu nedaug, todėl, kol pilu sriubą, skuba išsipasakoti. O pasakoja apie viską – ką skauda, kas džiugina ir liūdina. Kai kurie jų – visiškai vieni su savo problemomis, rūpesčiais ir negandomis, – sakė savanoris S. Oželis.
Pirmiausia Saulius mus lydi į Prezidento gatvėje gyvenančių Antano ir Marijonos Treigių namą. Kol einame, sužinome, kad 92-ejų metų Antanas mėgsta skaityti laikraščius. Vyras skaito garsiai, kad ir žmona girdėtų. Todėl „Tauragės žinių“ redakcijos paruošta metinė prenumerata ir kalendorius bus puiki dovana. S. Oželis iš mašinos paima dovanų maišelį su jau paruoštomis dovanėlėmis, kalėdaitį ir eglės šakelę.
Pravėrus namų duris, „Sauliuką“, taip jį meiliai vadina senoliai, sveikina ponia Marijona ir jos sutuoktinis. Devintą dešimtį perkopusi pora atvira – seniai jų namuose lankėsi toks gausus būrys svečių. O ir lankyti jų nebelabai yra kam – abu sūnūs mirę. Todėl sulaukti Sauliaus vežamos karštos sriubos porcijos jiems tikras stebuklas. Deja, viešnagė nebuvo ilga, nes abu sutuoktiniai prastai girdi. Įteikę dovanas, palinkėję sveikatos ir gražių švenčių išskubėjome į Tremtinių kelio gatvę, pas Jadvygą Norkienę.
Įkalinti ligų
Įėję vidun 82 metų Jadvygą radome sėdinčią lovoje. Pamačius būrį svečių, moters veidas nušvito. Po kelių minučių pokalbio supratome, kad Saulius mus atvežė į nepaprastai šilto ir nuoširdaus žmogaus namus. Nors moteris sunkiai vaikšto, kenčia nepakeliamus žaizdotų kojų skausmus, yra netekusi akies, tačiau spinduliuoja šiluma ir gėriu. Moteriškoji redakcijos dalis paslapčia šluostėsi ašaras ir dar ilgai turėjo apie ką pamastyti...
– Aš pavadinau save – kalinys numeris pirmas. Gyvenu užrakinta dieną naktį. Sunkiai vaikštau – abi kojos žaizdotos. Nei ugnelės nebeužsikuriu, bet va, martelė vakare ateis ir užkurs, kojas pertvarstys. Sūnus savaitgalį buvo atvažiavęs, malkų prinešė. Du sūnus turėjau – vienas mirė, kitas Raseiniuose gyvena. Martelė manimi rūpinasi. Anūkus keturis turiu, du su aukštaisiais, tų tai jau nematau. Bet aš nepykstu, aš nepikta. Visi savus gyvenimus turi, kas gali, tas rūpinasi. Sauliukas žadėjo vaikiukus kažkokius parūpinti, kad man malkų prineštų, bet aš sakau, nereikia, man gaila jų, juk jiems sunku. Kaimynus turiu gerus, gal jų paprašysiu. Nepagalvokit, gyvenimu tikrai nesiskundžiu – mano klausa gera, atmintis gera. Tik akelės vienos neturiu. Dievulio prašau, kad antros iš manęs neatimtų, – be menkiausio pykčio balse, nelengvo gyvenimo momentais dalinosi Jadvyga, ir po minutėlės, tarsi negalėdama patikėti tuo, ką mato, vėl balsu prabilo, – kiek gražių svečių, kiek dovanų gavau. Kokia aš laiminga...
Nuoširdi draugystė
Įsukus į Daržų gatvėje gyvenančios 93 metų Marijonos kiemą nustebino tvarka – preciziškai sutvarkytas daržas, viduje nei dulkelės. Asketiškai gyvenanti moteris prisipažino visada mėgusi tvarką, todėl ir senatvėje, pagal išgales, kiek sveikata leidžia tvarkosi.
Iš Daržų gatvės pajudėjome į Spaustuvės. Mus priėmė Sauliaus „numylėtinė“ – Steputė Zubaitė.
– Steputei – devyniasdešimt. Ji vieniša. Turėjo sūnų, tačiau šis penkiolikos žuvo avarijoje. Steputė tikinti, pamaldi ir dar guvi senučiukė. Moteris kiekvieną sekmadienį pati nueina iki bažnyčios, šeštadieniais – į turgų. O lapkritį pati iš Papušynės kapinių pėsčiomis parėjo. Tiesa, kitą dieną su sveikata buvo ne kas, – apie Steputę, tarsi apie artimiausią giminaitę, pasakojo Saulius.
Įėjus vidun, močiutė svečius vedasi į svetainę, Saulius juokaudamas prataria – „manęs į „salioną“ niekada nesivedi, Stepute“. Moteris rodo mirusio sūnelio nuotrauką, kunigo Karolio kompaktinę plokštelę, jubiliejaus fotografiją.
– Kunigas Karolis Petravičius – Steputės draugas. Kai tik būna Tauragėje, visada ir ją aplanko, –paaiškina S. Oželis, mat ne visus mūsų klausimus dėl nusilpusios klausos moteris pajėgė išgirsti.
Atsisveikinę su Stepute, trumpai šnektelim su pačiu Sauliumi. Kalbamės apie tai, kaip organizacija sužino apie vienišus senelius ir ar jiems lengva priimti gaunamą pagalbą.
Patys retai kreipiasi
Jei kada nors prekybos centre esate pasisiūlę apmokėti centus skaičiuojančios močiutės pirkinius, greičiausiai sulaukėte neigiamo atsakymo. Senoliai per išdidūs ko nors prašyti. Su tokia problema susiduria ir Maltos ordino pagalbos tarnybos savanoriai. S. Oželis pripažįsta, kad retas vienišas, skurstantis ar neįgalus senolis pats kreipiasi pagalbos. Dažniau už juos tai padaro aplinkiniai – kaimynai, savivaldybės socialinis skyrius, kartais ir patys vaikai.
– Jiems sunku prašyti. Sunku pripažinti, kad reikalinga pagalba. Kita reikalo pusė – senoliai dangsto vaikus, kad ir kokie jie būtų. Tėvai meluoja sakydami, kad vaikai buvo atvažiavę, tačiau iš kaimynų sužinai, kad taip nebuvo. Per tris savanoriavimo metus yra buvę visko... Yra tekę skambinti vaikams ir raginti, kad važiuotų slaugyti sergančių tėvų, yra tekę ir rasti lankomo senelio kūną. Tačiau dabar artėja šventės, nesinori kalbėti apie liūdnus dalykus. Tiesiog norisi paprašyti žmonių pasirūpinti savo artimaisiais, giminaičiais, kaimynais. Kartais tiek nedaug reikia, tik šiek tiek dėmesio, gero žodžio, – kalbėjo S.Oželis
Maltiečiai primena – niekada nevėlu senoliams dovanoti savo laiką, dėmesį ar skirti finansinę paramą. Savanoriai neišsiverstų be savivaldybės, įvairių įmonių paramos.
– Tauragės miesto maltiečiams sriubą verda Gražina Stulgienė. Projektui „Maistas ant ratų“ pinigus skiria Tauragės rajono savivaldybė, padeda „Maisto bankas“. Jiems tariu didelį ačiū, – kalbėjo S. Oželis.