Tauragės kultūros centre startavo kasmetinis „Kultūros pavasaris“. Kadangi šiemet minimi Žemaitijos metai, spalvingų renginių paletė dedikuota būtent žemaičių paveldui, tradicijoms, etnografijai ir kultūrai. Pirmadienį į Tauragę atvyksta LRT laidos „Ryto suktinis“ kūrybinė grupė su Zita Kelmickaite. Laidos kūrėjai filmuos Tauragės ugdymo įstaigų sukurtus gyvybės medžius, klausysis tautosakos, poezijos, žemaitiškos muzikos.
Z. Kelmickaitė – etnomuzikologė, televizijos, radijo laidų vedėja. Kiekvieną sekmadienio rytą ji žadina LRT žiūrovus su laida „Ryto suktinis“, kurioje netrūksta įdomių pašnekovų, skanios muzikos, nuotaikingų pokalbių žmogui svarbiais klausimais, nenuobodžių žmonių iš visos Lietuvos, gardžių valgių receptų ir dar daug visokių pramanų.
„Ryto suktinyje“ galima pamatyti žmones, kurių kitur, atrodo, nepamatysi. Z. Kelmickaitė tikina, kad gražių žmonių – pilna Lietuva. „Niekur net nereikia ieškoti, išeini į gatvę – pilna personažų“, – džiaugiasi Z. Kelmickaitė.
Kitą pirmadienį kūrybinė grupė atvyksta į Tauragę, kur susitiks su mūsų krašto šviesuoliais – muzikantais, poetais, senoliais ir vaikais.
Anot Tauragės kultūros centro vyriausiosios renginių režisierės Algimos Jusčiuvienės, šis projektas, finansuojamas Kultūros tarybos, skirtas Žemaitijos metams. Kultūros centro darbuotojams kilo idėja įtraukti į „Kultūros pavasarį“ 12 Tauragės rajono švietimo ir ugdymo įstaigų – mokyklas, Moksleivių kūrybos centrą, Profesinio rengimo centrą – kiekviena jų gamina gyvybės medžius, kurių sodas pirmadienį papuoš Kultūros namų prieigas. Čia ir suksis „Ryto suktinis“. Į susitikimą su Z. Kelmickaite taip pat pakviesti: Eugenijus Šaltis, skaitysiantis eiliuotus Tauragės rajono vandenvardžius, dūnininkų tarme porinanti pasakorė Birutė Normantienė, mažieji folkloro festivalio „Tramtatulis“ dalyviai, lopšelio-darželio „Kodėlčius“ vaikai, folkloro kolektyvas „Jūrupė“, bandonininkų ansamblis bei pernai trečiąją poezijos knygą išleidusi Lauksargių gyventoja, 96-erių metų Ona Baliukevičienė. Vaikai ruošia gėlytes, kurias smaigstys prie medžių, dainuos, šoks, muzikuos, tarmiškai šnekučiuosis.
A. Jusčiuvienė sakė, jog Z. Kelmickaitė davusi užduotį filmavimui surinkti kuo įvairesnius Tauragės žmones – pageidavo, kad dalyvautų vyresnės kartos atstovai, ir vaikai, kurių lūpomis kalba žemaitiškas folkloras. Svarbiausia, kad šalia kiekvieno gyvybės medžio vyktų veiksmas. Gyvybės medžio vaizdinys pasirinktas neatsitiktinai.
– Tai mūsų dailininkės Vilmos Kybartienės idėja, ji apjungė visas dailės rajono mokyklų mokytojas. Medžius vežėme išpjauti iš faneros lazeriu, į Šilalę, dabar vaikai kartu su dailės mokytojomis juos dekoruoja. Juk gyvybės medis yra mūsų tautos ekosimbolis, seniau būdavo vaizduojamas ant kraičio skrynių, moterys siuvinėdavo skareles, prijuostes, iš tų laikų tas simbolis atkeliavęs, – kalbėjo A. Jusčiuvienė.