„Jie nemoka mokesčių, jie netarnaus Lietuvos kariuomenėje, jie naudosis tik privilegijomis, bet pareigų vengs, emigracija tik didės.“ Tokių ir panašių kaltinimų išgirsta daugelis užsienyje gyvenančių lietuvių, kurie laukia gegužės 12-ąją vyksiančio Referendumo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, įgijus kitos šalies, atitinkančios europinės ar transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę. Transatlantinius kriterijus atitinkančios valstybės yra nusakomos kaip NATO ir EBPO narės.
Konstitucinio įstatymo projekte taip pat nurodytos valstybės, kurios neatitinka Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijaus. Tai valstybės, kurios dalyvauja buvusios SSRS pagrindu sukurtose politinėse, karinėse, ekonominėse ar kitose valstybių sąjungose ar sandraugose (pavyzdžiui, yra Nepriklausomų Valstybių Sandraugos, Eurazijos ekonominės sąjungos ar Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos narės).
Nagrinėdami veikiantį Pilietybės Įstatymą matome, kad jis jau numato pakankamai platų išimčių diapazoną. Vadovaujantis išimtimis, kelias pilietybes gali turėti žmonės, LR palikę iki 1990 m. kovo 11 d. ir jų palikuonys. Tai yra tremtinių vaikai ir vaikaičiai, gimę ir augę Rusijoje. Asmenys, palikę Lietuvą ir išvykę po karo į JAV, JK, Australiją, Vokietiją ir kitas šalis ir jų palikuonys, įgiję pilietybę natūralizacijos keliu ir užsienyje gimę vaikai, kurių tėvai išvyko iš Lietuvos jau po 1990 m. kovo 11 d.. Asmenų, turinčių dvigubą pilietybę jau yra virš 25000. Vieninteliai Lietuvos Respublikos piliečiai, neturintys teisės išsaugoti LR pilietybės, įgijus kitos šalies pilietybę, yra po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvykę asmenys. Būtent dėl šitos grupės žmonių laužomos ietys. Ir pagrindiniai “prieš” argumentai yra šie: užsienyje gyvenantys lietuviai nemoka mokesčių Lietuvoje; Dviguba pilietybė tik padidins emigraciją. Iki Nepriklausomybės atkūrimo išvykę lietuviai vadinami politiniais emigrantais, o išvykę po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo laikomi ekonominiais emigrantais. Todėl neverti privilegijos išsaugoti pilietybės, jeigu patys jos atsisako; Nenori tarnauti kariuomenėje ir neaišku, kurią šalį gins parsidėjus karo veiksmams.
Pagal Europos Sąjungos Tarybos direktyvas ir dvišalius susitarimus, numatomi dvigubo apmokestinimo išvengimo principai. Taigi, mokesčiai mokami ne pagal pilietybę, bet pagal tai, kurioje valstybėje dirbama. Būtent toje šalyje naudojamasi socialinėmis garantijomis, kurios suteikiamos tos šalies Įstatymų rėmuose. Taip pat naudojamasi toje šalyje už mokesčių mokėtojų pinigus sukurta visa infrastruktūra, švietimo sistema. Dėl šios priežasties klaidinga manyti, kad LR piliečiai, gyvendami ir dirbdami užsienyje Lietuvoje naudojasi visomis socialinėmis garantijomis. Atvykę į Lietuvą už visas paslaugas ne Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys už paslaugas moka pilną kainą.
Kalbant apie emigraciją, nuo 1990 metų dėl migracijos Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo virš 700 tūkstančių. Šiai emigracijos bangai jokios įtakos nedaro galimybė turėti dvigubą pilietybę, nes išvykę iš Lietuvos po 1990 negali išsaugoti LR pilietybės, įgijus kitos šalies pilietybę. Taip vadinama ketvirtoji emigracijos banga susijusi su po Sovietų Sąjungos griūties atsidariusiomis sienomis ir su stojimu į Europos Sąjunga suteiktu laisvu asmenų judėjimu ir atsivėrusiomis galimybėmis.
Lietuvoje ekonominė emigracija nėra naujas reiškinys. Skiriamos keturios emigracijos iš Lietuvos bangos: XIX a. pabaigos – XX a. pradžios ekonominė emigracija (vadinamieji grynoriai); emigracija iš Lietuvos Respublikos 1920-1940 m. (Kai kurie tyrinėtojai šiuos emigrantus priskiria prie grynorių emigracijos ir neišskiria į atskirą emigracijos bangą); politiniai pabėgėliai pasitraukę iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (vadinamieji dipukai); šiuolaikinė emigracija iš Lietuvos.
Emigracija iki Antrojo pasaulinio karo priskiriama prie ekonominės emigracijos. Pagal Pilietybės Įstatymo 7 straipsnio trečiąją išimtį, dalis ekonominių emigrantų turi teisę išsaugoti LR pilietybę, turint ir kitos šalies pilietybę.
Karo tarnybos prievolę ir kitas pareigas apibrėžia Pilietybės Įstatymo 6 straipsnis, kuris sako, jog „Lietuvos Respublikos pilietis turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, vykdyti juose nustatytas pareigas, saugoti Lietuvos Respublikos interesus, padėti stiprinti jos galią ir autoritetą, būti jai ištikimas“. Šito pilietybės Įstatymo punkto užsienyje gyvenantys lietuviai keisti nesikėsina, nes jis galioja be išimties visiems LR piliečiams, net jeigu jie jau turi du ar daugiau pasus.
Trumpai apžvelgus teisinį reglamentą natūraliai kyla klausimas, ar nėra bijoma to, kas jau seniai su išimtimis įteisinta ir funkcionuoja? Visi esame tos pačios tautos dalis, visi turime santykius su Lietuva, kaip Gimtine, kur gyvena mūsų tėvai ir seneliai. Sunku rasti šeimą, kurioje bent vienas giminaitis gyventų ne Lietuvoje. Visiems mums galioja tie patys įstatymai ir tos pačios taisyklės. Išsaugojus galimybę neprarasti Lietuvos Respublikos paso tik dar labiau sustiprinsime tarpusavio ryšius, nebūsime suskaldyti ir būsime stiprūs. Nes stipri Tauta reiškia ir stipri Valstybė!
Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Asanavičiūtė
